Prancūzijos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais kovėsi dešimtys tūkstančių karių iš Vakarų ir Centrinės Afrikos, vadintų tirailleurs sénégalais – Senegalo šauliais. Pavadinimas klaidina: daugelis jų buvo kilę ne iš dabartinio Senegalo, o iš kitų Prancūzijos Vakarų ir Pusiaujo Afrikos teritorijų. Jų istorija neatsiejama nuo kolonijinės prievartos, rasinių teorijų ir sunkių nuostolių, tačiau senajame šio straipsnio variante pateiktas teiginys, kad juodaodžių karių žuvo „tris kartus daugiau“ nei baltųjų prancūzų, nėra pakankamai pagrįstas ir neturėtų būti kartojamas kaip faktas.
Kas buvo tirailleurs sénégalais?
Šis kolonijinės pėstininkijos korpusas buvo įkurtas 1857 m. Napoleono III laikais. Iš pradžių jis buvo susijęs su Senegalu, tačiau Prancūzijos imperijai plečiantis į dalinius buvo verbuojami vyrai iš didelės Vakarų Afrikos teritorijos. Todėl žodis „senegaliečiai“ ilgainiui tapo administraciniu kariuomenės terminu, o ne tiksliu visų karių kilmės apibūdinimu.
Prancūzijos kariuomenės muziejaus duomenimis, apie 134 tūkst. šių karių Pirmojo pasaulinio karo metais atvyko kovoti į Europą. Kiti Prancūzijos atminties institucijų skaičiavimai, priklausomai nuo to, ar skaičiuojami visi mobilizuoti, įvairiuose frontuose tarnavę ar tik į Europą atvykę vyrai, pateikia maždaug 160–200 tūkst. dydžio skaičius.
„Force noire“ ir kolonijinės rasinės teorijos
Dar prieš karą prancūzų karininkas Charles’is Manginas knygoje La Force noire (1910) propagavo idėją, kad Prancūzija galėtų demografinį atsilikimą nuo Vokietijos kompensuoti plačiau naudodama Afrikos karius. Ši koncepcija buvo paremta to meto kolonijine mąstysena ir žmonių skirstymu į tariamas „karingas“ bei „nekaringas rases“.
Musée de la Grande Guerre medžiagoje pabrėžiama, kad tokios rasinės kategorijos veikė karių verbavimą ir jų panaudojimą. Afrikos kariai stereotipiškai vaizduoti kaip fiziškai stiprūs, paklusnūs ir tinkami smogiamiesiems veiksmams. Šiandien tokios teorijos vertinamos kaip kolonijinės ir rasistinės pseudomokslinės schemos, o ne biologinė realybė.
Verbavimas: savanoriai ir prievarta
Neteisinga būtų manyti, kad visi vyrai į Prancūzijos kariuomenę stojo vien savo noru. Prancūzijos Gynybos ministerijos „Chemins de mémoire“ parengtoje medžiagoje nurodoma, kad 1914 m. mobilizacija Vakarų Afrikoje buvo sunkiai organizuojama, o greta savanoriško stojimo ir premijų buvo naudojamas priverstinis verbavimas. Kai kur jis sukėlė pasipriešinimą ir sukilimus.
1918 m. verbavimo kampanijoje svarbų vaidmenį atliko Senegalo politikas Blaise’as Diagne. Jo pažadai dėl geresnio statuso ir teisių paskatino naują karių bangą, nors po karo lygybė, kurios daug kas tikėjosi, nebuvo įgyvendinta visiems.
Kiek karių žuvo?
Skaičiai priklauso nuo naudojamo apibrėžimo. Musée de l’Armée nurodo, kad iš maždaug 134 tūkst. į Europą atvykusių tirailleurs sénégalais daugiau kaip 30 tūkst. žuvo fronte; Musée de la Grande Guerre pateikia maždaug 200 tūkst. tarnavusių ir apie 30 tūkst. žuvusių skaičius. Skirtingi vardikliai keičia procentą, todėl vieną „mirtingumo koeficientą“ pateikti be paaiškinimo būtų klaidinga.
Svarbiausia tai, kad patikimi šaltiniai neleidžia paprastai teigti, jog jų mirtingumas buvo tris kartus didesnis už baltųjų Prancūzijos karių. Istoriografijoje diskutuojama, kiek didesnius nuostolius lėmė smogiamosios užduotys, konkrečios operacijos, ligos, klimatas ir vadovybės sprendimai. Kai kuriuose mūšiuose Afrikos batalionai patyrė katastrofiškų nuostolių, tačiau iš pavienių atvejų negalima automatiškai daryti viso karo „3ד išvados.
Chemin des Dames ir ypač sunkūs 1917 m. nuostoliai
Vienas geriausiai žinomų epizodų – 1917 m. balandžio Nivelle’io puolimas prie Chemin des Dames. Keli tirailleurs sénégalais batalionai pirmąją puolimo dieną pateko į itin stiprią vokiečių ugnį ir buvo smarkiai apnaikinti. Šis mūšis tapo svarbia jų kolektyvinės atminties dalimi.
Tačiau būtų netikslu visą jų tarnybą apibūdinti vien kaip tyčinį siuntimą į „savižudiškas misijas“. Kolonijinė vadovybė iš tiesų rėmėsi rasiniais stereotipais, bet karių panaudojimas skyrėsi pagal laiką, frontą, batalioną ir vadą. Istorinis vertinimas turi išlaikyti šį skirtumą.
Šaltis, ligos ir „hivernage“ sistema
Afrikos kariams papildomų problemų kėlė Europos klimatas ir ligos. Didelis sergamumas bei mirtingumas paskatino Prancūzijos kariuomenę nuo 1915–1916 m. plačiau taikyti hivernage sistemą: šalčiausiais mėnesiais dalinius iš fronto rotuodavo į pietų Prancūzijos stovyklas.
Tai nebuvo vien humaniška priemonė – kariuomenei reikėjo išlaikyti kovinius pajėgumus. Vis dėlto pats sprendimas parodo, kad klimato poveikis buvo realus ir vadovybei teko keisti praktiką.
Po karo: apdovanojimai ir neįgyvendinta lygybė
Po 1918 m. daliniai dalyvavo pergalės paraduose, jiems statyti memorialai, tačiau kolonijinė nelygybė neišnyko. Musée de la Grande Guerre pabrėžia, kad pažadai dėl pilietybės ir vienodo statuso buvo įgyvendinti tik ribotai, o diskriminacija tęsėsi ir veteranų pensijų sistemoje.
Šių karių istorija svarbi ne todėl, kad ją reikia paversti dar vienu sensacingu „rekordu“. Ji parodo, kaip Pirmasis pasaulinis karas buvo globalus konfliktas, į kurį Europos imperijos įtraukė kolonijų žmones, ir kaip karo patirtis susikirto su rasine hierarchija bei vėlesniais dekolonizacijos klausimais. Daugiau apie to paties karo technologinį kontekstą – straipsnyje apie Pirmojo pasaulinio karo aviaciją.
Parašykite komentarą