Adolfo hitlerio sūnėnas kovojo prieš nacius

Pasaulio istorijoje nedaug likimų yra tokie paradoksalūs ir kartu įkvepiantys kaip Viljamo Patriko Hitlerio – paties Adolfo Hitlerio sūnėno – gyvenimas. Jis ne tik nepritarė savo dėdės ideologijai, bet ir tapo kovotoju prieš ją, įsitraukdamas į Antrąjį pasaulinį karą Jungtinių Amerikos Valstijų pusėje. Jo istorija atskleidžia ne tik šeimos dramą, bet ir tai, kaip žmogus gali sąmoningai pasirinkti kitą kelią nei jam lemta pagal kilmę. Šis unikalus pasakojimas – apie žmogų, kurio kraujyje tekėjo Hitlerio giminės paveldas, tačiau kurio sąžinė ir moralinis kompasas nuvedė jį į priešingą barikadų pusę.

Neįprasta kilmė: Hitlerio šeimos šakos Anglijoje ir Airijoje

Viljamas Patrikas Hitleris gimė 1911 m. kovo 12 d. Liverpulyje, Anglijoje, motinai Brigitte Hanley, airių kilmės moteriai, ir tėvui Aloisui Hitleriui jaunesniajam – Adolfo Hitlerio netikram broliui. Aloisas, skirtingai nei jo garsusis brolis, buvo keliautojas ir verslininkas, kurio gyvenimas nebuvo susijęs su politika. Jis dirbo įvairiose šalyse, o vėliau apsistojo Jungtinėje Karalystėje, kur vedė Brigitte ir susilaukė sūnaus Viljamo. Būtent šioje šalyje Viljamas praleido savo vaikystę ir jaunystę, dar nežinodamas, koks likimas jo laukia ateityje.

Nors tėvų santuoka buvo sudėtinga, o Aloisas dažnai būdavo nebuvęs namuose, Hitlerio pavardė Viljamą lydėjo visą gyvenimą. Dar paauglystėje jis suprato, kad jo giminystė su Vokietijos kancleriu galėtų jam padėti arba pakenkti. 1930-aisiais, kai Adolfas Hitleris kilo į valdžią, Viljamas nutarė pasinaudoti šeimos ryšiais ir išvyko į Vokietiją, tikėdamasis karjeros ar bent jau materialinės paramos iš dėdės. Tačiau netrukus suprato, kad šie santykiai yra daug sudėtingesni nei manė. Adolfo požiūris į giminaičius buvo šaltas, o Viljamas tapo jam nepatogiu šešėliu, kurį norėta kontroliuoti.

Vokietijoje Viljamas trumpai dirbo valstybinėse institucijose, tačiau jo santykiai su dėde komplikavosi. Po nesėkmingų bandymų įsitvirtinti, jis pabėgo atgal į Angliją ir 1939 m. išvyko į Jungtines Valstijas. Tai buvo lemtingas posūkis jo gyvenime, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o jo pasirinkimas netrukus taps simboliniu maištu prieš kraujo ryšius.

Pasipriešinimas savo kraujo linijai: įstojimas į JAV karines pajėgas

Atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Viljamas Patrikas Hitleris susidūrė su keblia padėtimi – jis buvo vokiečių kilmės ir dar turėjo žinomą, tačiau labai nepageidaujamą pavardę. Vis dėlto jis pasiryžo įveikti visas kliūtis ir aiškiai deklaravo savo lojalumą Amerikai bei pasipriešinimą nacizmui. 1942 m., praėjus metams po JAV įsitraukimo į Antrąjį pasaulinį karą, Viljamas kreipėsi į prezidentą Frankliną D. Rooseveltą su prašymu leisti jam stoti į kariuomenę. Prireikė laiko ir patikros, tačiau galiausiai jam buvo suteikta galimybė prisidėti prie kovos su nacistine Vokietija.

Viljamas buvo pašauktas į Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno medicinos tarnybą ir paskirtas karo laivo ligoninės korpuso specialistu – vadinamuoju „Hospital Corpsman“. Tai buvo atsakingas ir pavojingas darbas, nes tokie korpuso nariai dažnai lydėdavo karius į mūšio lauką, teikdami skubią pagalbą sužeistiesiems. Viljamas Patrikas tarnavo nuo 1944 iki 1947 metų, dalyvaudamas įvairiose karo operacijose, kuriose ne kartą pateko į pavojų ir buvo sužeistas. Už savo tarnybą jis buvo apdovanotas „Purple Heart“ – JAV kariniu medaliu, skirtu kariams, sužeistiems mūšio metu.

Viljamo veikla karo metu buvo daugiau nei vien tik pareiga – ji buvo principinis apsisprendimas. Tuo metu daugelis jį vadino „Hitleriu, kovojančiu su Hitleriu“, o žiniasklaida dažnai stebėjosi jo drąsa ir pasirinkimu. Nors ir kentė dėl savo pavardės bei viešumo, Viljamas niekada neatsisakė tikslo – parodyti, kad kraujas dar nereiškia bendros moralės ar pasaulėžiūros. Jam pavyko ne tik įsilieti į JAV kariuomenę, bet ir tapti pilnateisiu Amerikos piliečiu – po karo jis gavo JAV pilietybę ir pasikeitė pavardę į Stuart-Houston, siekdamas atsiriboti nuo praeities šmėklų.

Naujas gyvenimas Amerikoje: pavardės keitimas ir tylus pasitraukimas

Pasibaigus karui, Viljamas Patrikas Stuart-Houstonas pasirinko tylų ir privatų gyvenimą. Nors jo istorija traukė spaudos dėmesį, ypač išliekant visuomenės susidomėjimui Hitlerio šeimos likimu, jis nusprendė daugiau niekada viešai nekomentuoti savo ryšių su nacių diktatoriumi. Su žmona Filis jis apsigyveno Long Ailende, Niujorko valstijoje, kur atidarė medicininę laboratoriją. Čia jis gyveno kukliai, augino keturis sūnus ir stengėsi integruotis į vietinę bendruomenę, kiek įmanoma vengdamas praeities aidų.

Pavardės keitimas į Stuart-Houston nebuvo vien tik formalumas. Tai buvo sąmoningas žingsnis nutraukti visas sąsajas su Hitlerio vardu ir leisti vaikams augti be šeimos praeities šešėlio. Stuart-Houstonų šeima gyveno itin uždarai – net kaimynai mažai žinojo apie jų praeitį. Tai buvo natūralu, nes pokario metais JAV visuomenėje jautrumas nacių temai buvo stiprus, o buvimas Hitlerio sūnėnu galėjo atnešti tik papildomų problemų.

Nepaisant to, istorikai ir žurnalistai ilgainiui susidomėjo Stuart-Houstonų likimu. Žinoma, kad nei vienas iš Viljamo sūnų neturėjo palikuonių, o kai kurie jų sąmoningai nusprendė nesusilaukti vaikų – tarsi simboliškai norėdami, kad Hitlerio giminės linija baigtųsi jų karta. Tai – viena iš daugelio istorijos ironijų, kai atskiri asmenys siekia sąmoningai užbaigti tai, ką laiko paveldėta našta.

Viljamas Patrikas Stuart-Houstonas mirė 1987 metais, būdamas 76 metų amžiaus. Jis palaidotas šalia žmonos ir dviejų sūnų JAV teritorijoje, toli nuo Europos, kurioje vyko jo giminės tragedija ir jo paties drąsi kova su istorijos prakeiksmu.

Išvada: drąsos ir pasirinkimo simbolis

Viljamo Patriko Hitlerio – Stuart-Houston gyvenimo istorija liudija, kad žmogaus pasirinkimai gali nugalėti net pačią galingiausią istorijos tėkmę. Gimęs su pavarde, kurios dauguma žmonių būtų norėję išsižadėti, jis ją nešė sąmoningai ir pavertė simboliu kovos už laisvę, sąžinę ir žmogiškumą. Jo sprendimas stoti į JAV kariuomenę ir kautis prieš nacizmą nebuvo tik taktinis – tai buvo principingas apsisprendimas, kurio rizika ir pasekmės galėjo būti milžiniškos.

Šis žmogus, gimęs Anglijoje, kovojęs JAV pusėje ir palaidotas Amerikos žemėje, parodė, kad istoriniai ryšiai nebūtinai apibrėžia žmogaus moralę ar veiksmus. Jo gyvenimas – tai pasakojimas apie drąsą būti savimi net tada, kai visa pasaulio istorija ir giminės šleifas spaudžia prie sienos. Viljamas Patrikas Stuart-Houstonas įrodė, kad net Hitlerio šeimoje galėjo užaugti žmogus, kuris kovojo už tai, kas teisinga. Ir šis pavyzdys turėtų likti įkvepiantis ateities kartoms.