Aleksandras Makedonietis – vardas, kuris per daugiau nei du tūkstančius metų tapo beveik sinonimu žodžiui „užkariautojas“. Jo gyvenimas buvo trumpas, bet nepaprastai intensyvus: per kiek daugiau nei dešimtmetį jis sukūrė imperiją, kuri driekėsi nuo Graikijos iki Indijos pakraščių. Tačiau kuo daugiau istorikai ir mokslininkai analizuoja Aleksandro žygdarbius, tuo aiškiau tampa, kad didžiausia jo gyvenimo paslaptis slypi ne mūšio laukuose, o jo mirties aplinkybėse. Viena iš labiausiai šokiruojančių ir diskutuojamų teorijų teigia, jog Aleksandras Makedonietis galėjo būti palaidotas gyvas. Tai skamba kaip tamsi legenda ar sensacingas mitas, tačiau ši hipotezė remiasi senoviniais šaltiniais, keistomis detalėmis ir šiuolaikinės medicinos įžvalgomis, kurios verčia į Aleksandro mirtį pažvelgti visiškai naujomis akimis.
323 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis buvo Babilone – mieste, kurį jis planavo paversti savo imperijos centru. Jis buvo jaunas, kupinas ambicijų ir, regis, toli gražu negalvojo apie mirtį. Tačiau staiga jo sveikata pradėjo blogėti. Antikiniai šaltiniai pasakoja, kad po puotos Aleksandras pajuto stiprų skausmą, pakilo temperatūra, jis tapo silpnas. Liga truko maždaug dešimt ar vienuolika dienų, o tai jau savaime kelia klausimų.
Plutarchas, Arrianas ir kiti senovės autoriai rašo, kad Aleksandras palaipsniui prarado jėgas, tačiau išliko sąmoningas. Jis nebegalėjo kalbėti, tačiau, kaip teigiama, dar galėjo reaguoti gestais, žvilgsniu ar galvos judesiais. Tai itin svarbi detalė, nes ji neatitinka daugelio įprastų mirtinų ligų eigos. Daugeliu atvejų žmogus arba netenka sąmonės, arba patiria stiprius traukulius, dezorientaciją. Aleksandro atvejis buvo kitoks – tylus, lėtas ir keistai „ramus“.
Per šimtmečius buvo pasiūlyta daugybė Aleksandro mirties paaiškinimų. Vieni teigė, kad jis buvo nunuodytas – galbūt savo generolų, kurie bijojo jo valdžios ar norėjo pasidalinti imperiją. Kiti manė, kad jis mirė nuo maliarijos, vidurių šiltinės, pankreatito ar net dėl lėtinio alkoholizmo. Visos šios versijos turi tam tikrą pagrindą, tačiau nė viena jų iki galo nepaaiškina visų detalių.
Didžiausia problema – Aleksandro kūno būklė po mirties. Antikiniai šaltiniai vieningai mini neįtikėtiną faktą: jo kūnas ilgą laiką nerodė jokių irimo požymių. Kai kurie autoriai teigia, kad tai truko šešias ar net septynias dienas. Babilono klimatas tuo metu buvo karštas ir drėgnas – idealios sąlygos greitam kūno irimui. Net ir be modernių žinių žmonės žinojo, kaip greitai mirusiojo kūnas pradeda keistis. Todėl šis faktas buvo laikomas stebuklu.
Antikos pasaulyje tai buvo interpretuojama kaip dieviškumo įrodymas. Aleksandras jau gyvas buvo laikomas pusdieviu, o jo „neyrantis“ kūnas tarsi patvirtino šį mitą. Tačiau šiuolaikinis mokslas tokį paaiškinimą laiko nepakankamu.
2019 metais medicinos ir istorijos tyrėjai pasiūlė hipotezę, kuri iš naujo uždegė diskusijas apie Aleksandro mirtį. Jie teigė, kad Aleksandras galėjo sirgti Guillain-Barré sindromu – reta autoimunine liga, pažeidžiančia periferinę nervų sistemą. Ši liga sukelia progresuojantį raumenų paralyžių, kuris prasideda nuo galūnių ir palaipsniui apima visą kūną.
Svarbiausia šios ligos ypatybė – dažnai išsaugoma sąmonė. Žmogus gali girdėti, matyti, suvokti, kas vyksta aplink, tačiau negali kalbėti, judėti ar aiškiai kvėpuoti. Kvėpavimas gali tapti toks paviršutiniškas, kad be specialios įrangos jis beveik nepastebimas.
Jeigu Aleksandras sirgo būtent šia liga, tai paaiškintų daugelį keistenybių. Jo palaipsnį silpnėjimą, kalbos praradimą, bet išlikusią sąmonę. Tai taip pat paaiškintų, kodėl jis galėjo būti klaidingai paskelbtas mirusiu.
Antikos medicinos lygis, nors ir pažengęs savo laikmečiui, buvo labai ribotas. Nebuvo stetoskopų, elektrokardiogramų ar net aiškaus pulso matavimo standarto. Mirtis dažnai buvo nustatoma pagal kvėpavimo nebuvimą, judesių stoką ir bendrą kūno būklę. Jei kvėpavimas buvo itin silpnas, o kūnas nejudėjo, žmogus buvo laikomas mirusiu.
Aleksandro atveju situacija buvo dar sudėtingesnė dėl politinio spaudimo. Jo mirtis reiškė galios vakuumą milžiniškoje imperijoje. Generolai ir artimiausi bendražygiai turėjo kuo greičiau pradėti spręsti paveldėjimo klausimus. Abejonės dėl to, ar karalius tikrai miręs, galėjo sukelti chaosą.
Jeigu Aleksandras buvo gyvas, bet visiškai paralyžiuotas, jis galėjo būti laikomas mirusiu be jokios piktos valios – tiesiog dėl nežinojimo.
Vienas iš stipriausių argumentų šiai teorijai – kūno neyrimas. Jei Aleksandras iš tikrųjų buvo miręs, jo kūnas Babilono sąlygomis būtų pradėjęs irti labai greitai. Tačiau šaltiniai mini priešingai. Šiuolaikinė medicina siūlo galimą paaiškinimą: jei žmogus buvo gilioje paralyžiaus būsenoje, jo medžiagų apykaita galėjo būti smarkiai sulėtėjusi, o tai stabdė irimo procesus.
Tai reiškia, kad aplinkiniai galėjo matyti „neyrantį kūną“ ir manyti, jog tai dieviškas ženklas, nors iš tikrųjų Aleksandras galėjo būti dar gyvas.
Po Aleksandro mirties jo kūnas nebuvo iš karto palaidotas. Jis buvo ruošiamas iškilmingoms laidotuvėms, o vėliau – balzamavimui. Tai kelia dar vieną šiurpų klausimą: jei Aleksandras buvo gyvas, kiek laiko jis galėjo išbūti tokioje būsenoje?
Antikiniai šaltiniai mini, kad jo kūnas buvo laikomas viešai, kad kariai galėtų atsisveikinti. Jei Aleksandras buvo sąmoningas, bet nejudrus, jis galėjo girdėti gedulo kalbas, matyti verkiančius karius ir suvokti, kad visi jį laiko mirusiu. Tai viena baisiausių galimų patirčių, kokias galima įsivaizduoti.
Ši teorija tampa ypač sukrečianti, kai svarstoma Aleksandro psichologinė būsena. Jis buvo žmogus, įpratęs vadovauti, priimti sprendimus, būti absoliučiu autoritetu. Staiga jis galėjo tapti visiškai bejėgis, negalintis net pasakyti, kad yra gyvas.
Kai kurie istorikai spėja, kad senoviniai aprašymai apie Aleksandro „ramybę“ ir „didybę“ mirties patale gali būti neteisingai interpretuoti. Tai galėjo būti ne didvyriškas susitaikymas, o visiškas paralyžius.
Didžiausia problema – Aleksandro palaikų nebuvimas. Jo kapas iki šiol nerastas, nors ieškojimai tęsiasi jau šimtmečius. Be fizinių palaikų neįmanoma atlikti genetinių ar patologinių tyrimų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti Guillain-Barré sindromo hipotezę.
Be to, antikiniai šaltiniai nėra medicininiai dokumentai. Jie buvo rašomi dešimtmečiais vėliau, dažnai su politiniais ar mitologiniais motyvais. Vis dėlto keista detalių visuma verčia manyti, kad tradicinės mirties versijos nėra tokios tvirtos, kaip ilgą laiką manyta.
Net jei Aleksandras Makedonietis nebuvo palaidotas gyvas, pati šios teorijos egzistencija atskleidžia daug apie senovės pasaulį. Ji parodo, kaip ribotos buvo medicinos žinios, kaip greitai politika galėjo nustelbti žmogaus gyvybę ir kaip net galingiausias valdovas nebuvo apsaugotas nuo klaidų.
Aleksandras, kuris nugalėjo Persijos imperiją, galėjo pralaimėti ne mūšio lauke, o lovoje – tyliai, be galimybės apsiginti ar būti išgirstas.
Teorija, kad Aleksandras Makedonietis buvo palaidotas gyvas, greičiausiai niekada nebus galutinai patvirtinta. Tačiau ji remiasi rimtais argumentais, logika ir šiuolaikinės medicinos įžvalgomis. Ji verčia iš naujo pažvelgti į vieną garsiausių istorijos asmenybių ne kaip į legendą, o kaip į žmogų – pažeidžiamą, mirtingą ir galbūt patyrusį neįsivaizduojamą siaubą paskutinėmis gyvenimo akimirkomis.
Ši istorija primena, kad praeitis nėra tokia aiški, kaip dažnai manome. Tarp pergalių ir triumfų slypi tylūs, neišspręsti klausimai. Aleksandro Makedoniečio mirtis – ir galimas palaidojimas gyvam – yra vienas iš tų atvejų, kai istorija tampa ne tik žinių šaltiniu, bet ir giliu moraliniu bei žmogišku apmąstymu.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
