Dantų protezų istorija kuri ir šiandien kelia siaubą

Iki XIX amžiaus dantų protezai buvo ne tik brangūs, bet ir pagaminti iš medžiagų, kurios šiandien kelia šiurpą. Vienas labiausiai šokiruojančių istorinių faktų byloja, kad ilgus šimtmečius dantų protezai buvo gaminami iš mirusių žmonių dantų – dažniausiai paimtų tiesiai iš mūšio laukų. Po garsiųjų mūšių, tokių kaip Vaterlo, dantistai ir jų padėjėjai plūdo į lavonų nusėtus laukus, ieškodami geriausių ir dar tinkamų naudoti dantų. Ši makabriška praktika išgyveno ištisus dešimtmečius, kol galiausiai buvo pakeista modernesnėmis medžiagomis ir etikos principais.

Dantų protezų istorija: nuo gyvūnų kaulų iki žmonių dantų

Dar senovės civilizacijos stengėsi kompensuoti prarastus dantis įvairiais būdais. Egiptiečiai kartais įstatydavo gyvūnų kaulus, o romėnai naudojo auksą ir metalinius lankus. Tačiau tik viduramžiais ir ankstyvaisiais moderniaisiais laikais pradėta naudoti tikrus žmogaus dantis. Didelė problema buvo tai, kad trūko higienos ir supratimo apie infekcijas, todėl protezai dažnai sukeldavo įvairias ligas, tačiau tai nesustabdė jų populiarumo tarp turtingųjų.

Ypač vertinami buvo sveiki jauni dantys – ir būtent dėl šios priežasties karo laukai tapo dantistų aukso kasyklomis. Kariai, žuvę dar būdami jauni, dažnai turėjo stiprius, tvirtus dantis, kurie puikiai tiko protezavimui. Kadangi šių dantų paklausa nuolat augo, po didesnių mūšių – tokių kaip Vaterlo 1815 metais – dantistai ir jų agentai atvykdavo tiesiai į žuvusių kareivių kūnų laukus ir skubiai rinkdavo tinkamus dantis.

Vaterlo mūšis: dantų medžioklė po žudynių

1815 m. birželio 18 d. vykęs Vaterlo mūšis buvo vienas reikšmingiausių karinių susidūrimų Europos istorijoje, žymintis Napoleono eros pabaigą. Tačiau šis mūšis paliko ne tik politines ar karines pasekmes – jis paliko ir tūkstančius žuvusių jaunuolių kūnų, kurių burnose tebebuvo sveiki dantys. Kaip rodo istorijos šaltiniai, vos pasibaigus mūšiui, kai tik pavojus nuslūgdavo, į vietovę atvykdavo ne tik kareiviai ar plėšikai, bet ir dantistai su replėmis.

Šie „dantų rinkėjai“ žiauriai, bet sistemingai plėšdavo dantis iš žuvusiųjų žandikaulių. Tada surinktą „derlių“ – dažnai šimtus ar net tūkstančius dantų – jie gabendavo atgal į Angliją ar kitas šalis, kur šie dantys būdavo valomi, apdorojami ir vėliau montuojami į protezus. Tokie protezai buvo vadinami „Vaterlo dantimis“, ir nors klientai dažnai žinojo jų kilmę, tai buvo laikoma prestižo ženklu – turėti tikrus, jaunų karių dantis.

Didžioji dalis klientų buvo aukštuomenės atstovai – karališkosios šeimos nariai, turtingi pramonininkai ar dvarininkai. Netgi kai kurios Anglijos karalienės žinomos dėl to, kad nešiojo dantis, paimtus iš mirusių. Tai buvo laikoma geresne alternatyva nei ankstesni bandymai gaminti dantis iš porceliano ar gyvūnų kaulų, kurie dažnai lūždavo, atrodė nenatūraliai arba buvo itin nepatogūs.

Etikos nebuvimas ir dantų pramonės raida

Viena keisčiausių šio reiškinio detalių yra tai, kaip natūraliai visuomenė priėmė šią praktiką. Nors tai šiandien atrodo kaip makabriškas neetiškas elgesys, tuomet tai buvo visiškai priimtina komercinė veikla. Neturtingi jaunuoliai kartais netgi savanoriškai parduodavo savo dantis – dažnai už alkoholį ar kelis pinigus. Varguomenės tarpe tai buvo laikoma paprasta prekyba.

Tik XIX amžiaus viduryje su medicinos pažanga ir augančiu visuomenės sąmoningumu etiniai klausimai pradėti kelti vis garsiau. Išplito porcelianiniai dantys, o netrukus atsirado ir vulkanitas – guma, kuria pradėta fiksuoti dirbtinius dantis. Tokios medžiagos buvo higieniškesnės, nekenkė sveikatai ir neturėjo makabriškos kilmės.

Šiuolaikinė odontologija remiasi visiškai kitokiais principais – svarbiausi tapo sterilumas, pacientų saugumas ir moraliniai standartai. Visgi, negalima pamiršti, kad visa tai, ką laikome savaime suprantama šiandien, atsirado per šimtmečius vykusius bandymus, klaidas ir net žiaurumus.

Ką ši istorija sako apie žmonių grožio siekį ir istorijos paradoksus?

Vaterlo dantys ir visa „dantų iš lavonų“ praktika liudija ne tik apie tragiškus karo padarinius, bet ir apie žmogaus amžiną norą atrodyti geriau, būti sveikesniu, ar bent jau turėti „pilną šypseną“. Nors kainą už tai dažnai mokė kiti – tiesiogine prasme – šimtai mirusiųjų, ši istorija taip pat pasakoja apie technologijų pažangą ir etinių standartų kaitą.

Tai taip pat atskleidžia, kaip glaudžiai karo siaubai buvo susiję su civilinėmis profesijomis. Kai kurie karo lauko medikai tapo chirurgijos pradininkais, o kai kurie dantistai – makabriškos prekybos lyderiais. Šiandienos pacientui sunku įsivaizduoti, kad jo protezai galėtų būti paimti iš žuvusio kario žandikaulio, tačiau XIX amžiuje tai buvo realybė.

Galima sakyti, kad žmonijos istorijoje egzistuoja daugybė tokių paradoksų – kai mirtis maitina grožį, o tragedija skatina inovacijas. Vaterlo dantys – tik viena iš tokių istorijų, bet ji mums primena, kad kiekvienas mokslo laimėjimas turi savo kainą, o kiekviena šypsena gali slėpti tamsią praeitį.