Draudimas valgyti pyragus 1644 metais

Lietuvių istorikams galbūt ne taip gerai žinoma, tačiau XVII amžiaus Anglijoje vienas netikėtas draudimas paliko gilų pėdsaką tiek kulinarijos, tiek politinėje kultūroje. 1644 metais žymus Anglijos valstybės veikėjas Oliveris Kromvelis uždraudė valgyti pyragus. Ne todėl, kad juose būtų buvę nuodingų ar pavojingų ingredientų, bet dėl religinio ir ideologinio požiūrio – pyragai buvo laikomi pagoniška malonumo forma. Šis keistas draudimas valgyti pyragus galiojo net 16 metų, kol 1660-aisiais jį panaikino Atkūrimo (Restauracijos) laikotarpio valdžia. Tai ne tik įdomi gastronominė istorija – tai langas į vieną prieštaringiausių ir puritoniškiausių epochų Anglijos istorijoje.

Oliveris Kromvelis ir puritoniška revoliucija: kas slypėjo už pyrago draudimo?

Oliveris Kromvelis buvo ne tik karinis ir politinis lyderis – jis tapo simboliu gilaus religinio pokyčio, kuris XVII amžiuje perkeitė Anglijos veidą. Kromvelio laikotarpiu Anglijoje įsivyravo puritoniškas režimas, grindžiamas griežtu protestantišku tikėjimu ir morališkai suvaržytu gyvenimo būdu. Puritonai tikėjo, kad daug kas iš viduramžiškų ir katalikiškų tradicijų – ypač susijusių su šventėmis, linksmybėmis ar maisto vartojimo ritualais – yra ne tik netinkama, bet ir nuodėminga.

Pyragas, kuriam daugelis mūsų šiandien suteikia visai nekaltą reikšmę, anuomet buvo laikomas daugiau nei paprastu desertu. Jis buvo esminė kalėdinių švenčių, karališkųjų puotų ir liaudiškų susibūrimų dalis. Dėl savo gausos, prieskonių ir kartais net simbolinių formų, pyragas buvo laikomas šventiniu atributu – o puritonams šventės, ypač religinės kilmės, buvo įtartinos ir dažnai priskiriamos „pagoniškų malonumų“ kategorijai.

Kromvelio uždraudimas valgyti pyragus 1644 metais buvo viena iš daugybės priemonių siekiant sugriežtinti moralę visuomenėje. Draudimas buvo grindžiamas įsitikinimu, kad pyragas yra perteklinio gyvenimo ir „kūno geidulių“ simbolis. Kromvelio valdžia uždarė teatrus, uždraudė Kalėdas, o pyragų draudimas buvo tik dar viena šio platesnio socialinio eksperimentavimo dalis. Pyragai, ypač kalėdiniai – su džiovintais vaisiais, riešutais ir prieskoniais – buvo laikomi tiesioginiu pagoniškų papročių tęsiniu, todėl jie buvo išstumti iš legalaus viešojo gyvenimo.

Tačiau, kaip ir bet kuris draudimas, šis ne tik sukėlė pasipiktinimą, bet ir paskatino kulinarinį pasipriešinimą. Pyragai nebuvo pamiršti – jie tiesiog persikėlė į pogrindį.

Pogrindinė kulinarija: kaip britai slapta kepė pyragus draudimo laikotarpiu

Kromvelio draudimas valgyti ir gaminti pyragus neištrynė jų iš žmonių atminties ar noro mėgautis tradiciniu skanėstu. Atvirkščiai – kaip dažnai nutinka draudimų atveju, pyragas tapo ne tik gastronomine, bet ir politine rezistencijos forma. Britų namų ūkiuose pyragai ir toliau buvo kepami, tik dabar jau slapta, lyg tai būtų kontrabanda ar pogrindinė spauda.

Tuometinėje Anglijoje nebuvo šiandien mums pažįstamos policijos, tačiau moraliniai patruliai ir vietiniai pareigūnai dažnai tikrindavo namus, ypač šventiniu laikotarpiu. Įtariami dėl „šventinių pagoniškų linksmybių“, kai kurie žmonės galėjo būti nubausti už tai, kad jų stalą puošė tradicinis vaisių pyragas. Todėl šeimos ėmė kepti pyragus anksti ryte ar vėlai naktį, slėpdavo juos už krosnių ar net kiemo daržinėse, laukdami tinkamos progos juos suvalgyti uždarame šeimos rate.

Kai kurie šaltiniai mini, kad pyragas tapo simboline forma priešintis Kromvelio valdžiai. Kepėjai ir namų šeimininkės pradėjo pyragą naudoti kaip paslėptą politinį gestą. Net šventinių pyragų formos ėmė įgauti simbolinių reikšmių – kai kur kepiniai buvo gaminami kaip miniatiūriniai karūnos ar kryžiaus simboliai, taip išreiškiant lojalumą karaliui ar tradicinei religijai. Pyrago slaptas vartojimas tapo akivaizdžiu ženklu, kad Kromvelio ideologinis projektas nepalietė žmonių širdžių taip, kaip jis tikėjosi.

Įdomu ir tai, kad tuo metu net kai kurie turtingesni miestiečiai pradėjo samdyti tarnus, kurie, rizikuodami bausmėmis, slapta gabendavo pyragus tarp šeimų, lyg tai būtų pogrindinė prekeivių tinklo dalis. Pyragai vėl tapo bendruomeniškumo simboliu, tik šįkart – veikiančiu šešėlyje. Toks kolektyvinis pasipriešinimas rodo, kaip giliai maistas gali būti įsišaknijęs kultūroje – ne tik kaip biologinis poreikis, bet ir kaip tapatybės, tradicijos bei politinio protesto priemonė.

Restauracijos laikotarpis ir pyrago atgimimas: kaip 1660 m. grįžo gastronominė laisvė

Kai 1660 metais monarchija buvo atkurta ir Karolis II sugrįžo į Anglijos sostą, tai žymėjo ne tik politinių struktūrų permainas, bet ir moralės bei kasdienio gyvenimo perorientavimą. Restauracijos laikotarpis atnešė palengvėjimą daugeliui gyventojų, ypač tiems, kurie jautėsi varžomi puritoniškos Kromvelio diktatūros. Vienas iš simbolinių šios transformacijos žingsnių buvo pyrago draudimo panaikinimas.

Pyragai vėl galėjo būti kepami atvirai – kepyklos, kurios 16 metų dirbo pusiau legaliose sąlygose, atgavo viešąją veiklą. Turguose vėl pasirodė įvairių formų, dydžių ir skonių pyragai. Karolis II, žinomas dėl savo meilės prabangai ir teatrui, skatino šventes, linksmybes ir kulinarinę įvairovę. Nenuostabu, kad jo valdymas neretai vadinamas „linksmybių amžiumi“, o pyragas tapo vienu iš šio laikotarpio simbolių.

Atkurtoji monarchija netgi rėmė gastronomines tradicijas kaip būdą suvienyti visuomenę po religinio ir ideologinio susiskaldymo. Pyragai vėl tapo svarbia Kalėdų, Velykų bei kitų švenčių dalimi. Yra žinoma, kad Karolio II rūmuose buvo rengiamos ištaigingos puotos, kuriose pyragas buvo ne tik desertas, bet ir meninis pasirodymas – kai kurie kepiniai būdavo puošiami auksu, vaisių skulptūromis ir net miniatiūrinėmis architektūrinėmis detalėmis.

Restauracijos epocha leido ne tik kulinarijos, bet ir visos visuomenės atsikvėpimą. Draudimų panaikinimas parodė, kad valstybės ideologija negali ilgai laikytis ant žmonių malonumų slopinimo. Maistas – ypač toks giliai įsišaknijęs kultūros simbolis kaip pyragas – gali būti ne tik asmeninio pasitenkinimo šaltinis, bet ir visuomeninio tęstinumo ženklas. Pyragas grįžo ne tik į stalus, bet ir į tautos sąmonę kaip šventinio džiaugsmo, istorinės ištvermės ir net politinės pergalės simbolis.

Pyragas – daugiau nei desertas

Pyrago draudimas XVII amžiaus Anglijoje galbūt skamba kaip kuriozinis epizodas, tačiau jame atsispindi kur kas daugiau nei vien griežta puritoniška moralė. Tai istorija apie tai, kaip ideologija gali mėginti kontroliuoti kasdienius malonumus, ir kaip paprastas kulinarinis produktas gali tapti pasipriešinimo, identiteto ir tradicijų simboliu.

Oliverio Kromvelio sprendimas uždrausti pyragą nebuvo vien apie maistą – tai buvo mėginimas kontroliuoti džiaugsmą, bendruomeniškumą ir netgi prisiminimus. Tačiau pyragas, kaip ir pati žmogiškoji prigimtis, rado kelią atgal. Pogrindiniai kepėjai, šeimos, slaptai šventusios Kalėdas, ir galiausiai Restauracijos laikotarpis parodė, kad net ir griežčiausias režimas negali užgniaužti paprasto malonumo, kuris siejasi su namų šiluma ir tradicija.

Šiandien pyragas tebėra populiarus ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt jis nebeatrodo kaip politinis simbolis, tačiau jo istorija liudija, kad kartais net mažiausios kasdienybės detalės slepia gilius kultūrinius ir istorinius sluoksnius. Ir kitą kartą, kai mėgausitės pyrago gabalėliu, verta prisiminti, kad kažkada tai buvo ne tik desertas, bet ir drąsos, tradicijos bei pasipriešinimo ženklas.