Po Liudviko XVI egzekucijos 1793 m. sausio 21 d. atsirado pasakojimų, kad kai kurie žmonės nuo giljotinos aikštės pasiėmė karaliaus krauju suteptų audinių kaip makabriškų revoliucijos relikvijų. Daugiau kaip du šimtmečius viena tokia istorija siejama su dekoruotu moliūginiu indu, kurio viduje esą buvo laikoma Liudviko XVI krauju permirkusi nosinė.

Šis objektas tapo ypač garsus XXI a., kai mokslininkai iš jo išgavo žmogaus DNR. Ankstyvieji tyrimai atrodė intriguojantys ir net buvo interpretuojami kaip galimas relikvijos autentiškumo patvirtinimas. Tačiau svarbiausia istorijos dalis yra vėlesnė: išsamesni genetiniai tyrimai sukėlė rimtų abejonių ir šiandien nėra pagrindo teigti, kad kraujas patikimai priklausė Liudvikui XVI.

Liudviko XVI egzekucija

Prancūzijos revoliucijai radikalėjant monarchija buvo panaikinta, o buvęs karalius Liudvikas XVI teisiamas Nacionalinio konvento. Jis buvo pripažintas kaltu dėl išdavystės ir sąmokslo prieš valstybės laisvę.

1793 m. sausio 21 d. Liudvikas XVI buvo giljotinuotas Paryžiuje tuometinėje Revoliucijos aikštėje, šiandien vadinamoje Konkordo aikšte. Egzekucija vyko viešai ir tapo vienu simboliškiausių Prancūzijos revoliucijos momentų.

Marija Antuanetė buvo giljotinuota vėliau – 1793 m. spalio 16 d. Todėl jų egzekucijų nereikėtų suplakti į vieną įvykį ar vieną „karališkų relikvijų“ istoriją.

Iš kur atsirado istorija apie krauju permirkusią nosinę?

Istoriniuose pasakojimuose minima, kad po Liudviko XVI nukirsdinimo dalis minios galėjo bandyti gauti jo kraujo kaip suvenyrą. Vienas garsiausių objektų, siejamų su šiuo pasakojimu, yra dekoruotas džiovinto moliūgo indas, ilgą laiką priklausęs italų šeimai.

Ant indo yra užrašas, teigiantis, kad žmogus vardu Maximilien Bourdaloue 1793 m. sausio 21 d. pamirkė nosinę karaliaus kraujyje po jo nukirsdinimo. Indo viduje išliko tamsių organinės medžiagos pėdsakų.

2010 m. paskelbtame genetiniame tyrime buvo patvirtinta, kad medžiagoje iš tiesų yra žmogaus kraujo. Tai buvo svarbus atradimas, tačiau dar neįrodė, kieno tas kraujas.

Kodėl pirmieji DNR rezultatai atrodė įtikinami?

2010–2011 m. mokslininkai iš kraujo mėginio išgavo mitochondrinės DNR ir Y chromosomos žymenų. Kai kurios savybės atrodė suderinamos su tuo, kas buvo žinoma apie Liudviką XVI. Pavyzdžiui, ankstyvas genetinis tyrimas aptiko HERC2 geno variantą, suderinamą su mėlynomis akimis – o Liudvikas XVI buvo apibūdinamas kaip mėlynakis.

Vėliau kraujo Y chromosomos profilis buvo palygintas su mumifikuota galva, kuri tuo metu buvo priskiriama Prancūzijos karaliui Henrikui IV. Kadangi Henrikas IV ir Liudvikas XVI priklausė Burbonų dinastijos vyriškajai linijai, jų Y chromosomos turėtų būti giminingos.

2013 m. paskelbtame darbe dalinis sutapimas tarp dviejų mėginių buvo interpretuotas kaip argumentas, kad jie galėtų priklausyti tėviškai susijusiems vyrams. Žiniasklaidoje tai greitai virto daug kategoriškesne antrašte: esą „DNR patvirtino Liudviko XVI kraują“.

Tačiau gyvų Burbonų DNR istoriją apvertė

Problema išryškėjo, kai kita mokslininkų grupė paėmė DNR mėginius iš trijų gyvų vyrų, priklausančių dviem skirtingoms Burbonų giminės šakoms.

Jų Y chromosomos profilis buvo tarpusavyje suderinamas, tačiau nesutapo nei su kraujo mėginiu iš indo, nei su tariama Henriko IV galva. 2014 m. European Journal of Human Genetics paskelbtas tyrimas padarė išvadą, kad ankstesni šių dviejų relikvijų priskyrimai Prancūzijos karaliams negali būti patvirtinti.

Tai buvo rimtas smūgis hipotezei. Jeigu keli dokumentuotai Burbonų vyriškąja linija susiję šiuolaikiniai vyrai turi kitą Y chromosomos variantą, tariamas Liudviko XVI mėginys tampa daug mažiau tikėtinas.

2014 m. visas kraujo genomas sukėlė dar daugiau abejonių

Tais pačiais metais Scientific Reports paskelbtas dar išsamesnis tyrimas. Mokslininkai sekoskaitė didelę dalį iš indo paimto žmogaus genomo ir lygino jį su Liudviko XVI žinoma genealogine kilme bei fenotipinėmis savybėmis.

Rezultatas nebuvo palankus relikvijos autentiškumui. Tyrėjai nustatė, kad mėginio genetinė kilmė nelabai dera su sudėtinga, bet gerai dokumentuota Liudviko XVI protėvių geografija.

Be to, išsamesnis akių spalvos genetinis prognozavimas rodė didesnę rudų akių tikimybę, nors Liudvikas XVI istoriniuose šaltiniuose apibūdinamas kaip mėlynakis. Mokslininkai taip pat nerado kitų savybių, kurios būtų sustiprinusios karaliaus tapatybės hipotezę.

Jų išvada buvo atsargi, bet aiški: duomenys leidžia manyti, kad mėginys greičiausiai nepriklauso Liudvikui XVI.

Ar tai reiškia, kad kraujo relikvija yra klastotė?

Nebūtinai galime taip paprastai pasakyti. Tyrimai patvirtino, kad inde buvo tikro žmogaus kraujo ir kad pats objektas siejamas su Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu. Problema yra konkreti tapatybė.

Galimi keli scenarijai: kraujas galėjo priklausyti kitam žmogui, objektas galėjo būti sukurtas kaip revoliucinis suvenyras, jo istorija galėjo būti pagražinta arba per daugiau kaip du šimtmečius mėginys galėjo būti užterštas kitų žmonių biologine medžiaga.

2014 m. genomo autoriai pripažino, kad dėl mažo DNR kiekio ir mėginio sudėtingumo absoliutaus matematinio neįmanomumo įrodyti negalima. Tačiau jų rezultatai karališkąją tapatybę vertino kaip neįtikimą, o ne patvirtintą.

Kodėl ankstyvas tyrimas buvo taip lengvai paverstas „įrodymu“?

Ši byla puikiai parodo skirtumą tarp suderinamumo ir identifikavimo.

Jei žmogaus DNR turi požymį, suderinamą su mėlynomis akimis, tai dar nereiškia, kad jis yra vienas konkretus mėlynakis istorinis asmuo. Jei reta Y chromosomos kombinacija panaši į kito tariamo karališko palaiko profilį, identifikacija priklauso nuo to, ar ir antrasis palaikas tikrai identifikuotas teisingai.

Šiuo atveju dvi abejotinos relikvijos kurį laiką tarsi „patvirtino“ viena kitą. Gyvų genealoginių Burbonų palyginimas suteikė daug stipresnį kontrolinį tašką ir parodė, kodėl istorinės DNR identifikacijoje būtini nepriklausomi etalonai.

O kaip Marijos Antuanetės relikvijos?

Marijos Antuanetės egzekucija ir vėlesnės relikvijos yra atskira istorija. Jos plaukai, laiškai, asmeniniai daiktai ir tariami biologiniai palaikai įvairiais laikais buvo saugomi kolekcijose, tačiau kiekvieno objekto autentiškumą reikia vertinti atskirai.

Vieno tariamo Liudviko XVI kraujo mėginio tyrimas nieko automatiškai neįrodo apie Marijai Antuanetei priskiriamus artefaktus.

Revoliucijos laikų „relikvijų“ kultūra

Ši istorija įdomi net ir tuo atveju, jei kraujas nepriklausė karaliui. XVIII a. pabaigos politinė kultūra buvo kupina simbolinių objektų: revoliucionieriai saugojo Bastilijos fragmentus, žymių veikėjų daiktus, medalius, dokumentus ir kitus įvykių liudijimus.

Karališko kraujo suvenyras tokioje aplinkoje nėra neįsivaizduojamas. Vieša egzekucija buvo ir politinis ritualas, ir masinis reginys. Daiktas, tariamai tiesiogiai susijęs su nuversto monarcho mirtimi, galėjo turėti ir emocinę, ir komercinę vertę.

Tai paaiškina, kodėl pats pasakojimas galėjo išlikti net tuo atveju, jei konkretaus objekto genealoginė istorija nėra tikra.

Ką ši byla sako apie istorinę DNR?

Senų biologinių mėginių tyrimai gali atrodyti beveik kaip kriminalistika, tačiau jie yra labai jautrūs klaidoms. Reikia įvertinti užterštumą, mėginio senėjimą, genealogiją, mutacijas, dokumentuotą objekto kilmę ir etaloninių giminaičių DNR.

Vienas genetinis žymuo retai gali įrodyti garsaus istorinio žmogaus tapatybę. Patikimiausia identifikacija gaunama tada, kai sutampa keli nepriklausomi įrodymai: archeologinis kontekstas, dokumentuota relikvijos istorija, autosominė DNR, mitochondrinė DNR ir Y chromosoma, kai jos tinkamos konkrečiai genealoginei linijai.

Liudviko XVI kraujo byla vertinga būtent todėl, kad mokslas čia pataisė ankstesnę patrauklią hipotezę. Tai nėra tyrimo nesėkmė – tai normalus mokslinio metodo veikimas.

Taigi ar egzistuoja Liudviko XVI krauju permirkusi nosinė?

Egzistuoja istorinis objektas su žmogaus kraujo pėdsakais ir užrašu, teigiančiu, kad jo viduje buvo po Liudviko XVI egzekucijos krauju permirkusi nosinė. Taip pat egzistuoja istoriniai pasakojimai, kad žmonės egzekucijos vietoje rinko karaliaus kraują.

Tačiau šiuolaikiniai genetiniai duomenys neleidžia šio konkretaus kraujo patikimai priskirti Liudvikui XVI. 2014 m. tyrimai veikiau rodo priešingai.

Todėl senoji antraštė „mokslininkai patvirtino, kad tai karaliaus kraujas“ buvo per kategoriška. Įdomesnė ir tikslesnė istorija yra apie tai, kaip viena sensacinga DNR hipotezė atsirado, trumpam sustiprėjo ir vėliau buvo rimtai suabejota geresniais genetiniais duomenimis.

Trumpai: kas šioje istorijoje yra faktas?

  • Liudvikas XVI buvo giljotinuotas 1793 m. sausio 21 d..
  • Išlikęs dekoruotas indas teigia, kad jame saugota karaliaus krauju permirkusi nosinė.
  • Inde rasta tikro žmogaus kraujo.
  • Ankstyvieji genetiniai tyrimai pateikė požymių, kurie atrodė suderinami su Liudviku XVI.
  • Vėlesnis gyvų Burbonų Y chromosomos tyrimas su tuo profiliu nesutapo.
  • 2014 m. viso genomo analizė taip pat sukėlė rimtų abejonių dėl karališkosios tapatybės.
  • Šiandien nėra pagrindo teigti, kad kraujo mėginys patvirtintai priklausė Liudvikui XVI.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas