1993 m. rugpjūčio 31-osios vakarą Lietuvos nepriklausomybė nebuvo paskelbta iš naujo. Nebuvo pasirašytas dar vienas valstybės atkūrimo aktas ir neatsirado nauja siena. Tačiau 23 val. 45 min. ją kirto paskutinio Lietuvoje dislokuoto Rusijos karinio dalinio likučiai. Po daugiau kaip pusę amžiaus trukusio svetimos kariuomenės buvimo Lietuvos teritorijoje valstybė pagaliau galėjo kontroliuoti savo žemę be joje stovinčios buvusios okupacinės armijos.

Todėl rugpjūčio 31-oji vadinama Laisvės diena ir kartais – tikrąja okupacijos pabaiga. Toks apibūdinimas pagaulus, bet jį reikia vartoti tiksliai. Lietuvos valstybė buvo atkurta 1990 m. kovo 11 d., o tarptautinis pripažinimas galutinai įsitvirtino 1991-aisiais. 1993 m. baigėsi kitas, labai materialus procesas: organizuotų Rusijos karinių pajėgų išvedimas. Norint suprasti šios datos reikšmę, būtina matyti ne vien paskutinį ešeloną, bet trejus metus trukusį teisės, diplomatijos, logistikos ir politinės valios išbandymą.

Kovo 11-oji atkūrė valstybę, bet kariuomenė niekur nedingo

1990 m. kovo 11 d. priimtas Aktas paskelbė, kad 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas atkuriamas. Lietuvos požiūriu tai buvo ne naujos valstybės sukūrimas, o neteisėtai nutraukto valstybingumo tęstinumas. Šis teisinis principas vėliau buvo labai svarbus ir derybose dėl kariuomenės: sovietiniai daliniai Lietuvoje negalėjo būti laikomi teisėtai įkurdinta sąjungininkės armija.

Tačiau teisės aktas savaime neišgabeno tankų, lėktuvų, raketinių dalinių ir dešimčių tūkstančių karių. Sovietų Sąjunga dar nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, kontroliavo karinius objektus, geležinkeliu ir oru keitė personalą, o jos pajėgos galėjo veikti be Lietuvos institucijų leidimo. 1991 m. sausio agresija parodė, kad svetima kariuomenė buvo ne simbolinis praeities likutis, o tiesioginis politinės tvarkos ir žmonių gyvybių pavojus.

Šį laikotarpį lengva pernelyg supaprastinti į du atskirus kadrus: Kovo 11-osios balsavimą ir paskutinį 1993-iųjų traukinį. Tarp jų vyko nuolatinis suvereniteto įgyvendinimas. Lietuva kūrė pasienio apsaugą, krašto apsaugos sistemą, perėmė valstybės institucijas ir siekė tarptautinio pripažinimo, o jos teritorijoje tebestovėjo armija, kurios vadovybė buvo Maskvoje. Platesnį visuomenės mobilizacijos foną primena Baltijos kelio istorija, o apie režimo ir visuomenės konfliktą dar iki Sąjūdžio byloja Romo Kalantos protesto pasakojimas.

Todėl 1990–1993 m. Lietuvos padėtį tiksliausia apibūdinti dviem lygmenimis. Teisiškai nepriklausoma valstybė jau buvo atkurta, tačiau jos faktinė galia dar turėjo būti apginta ir išplėsta visoje teritorijoje. Kariuomenės išvedimas tapo vienu svarbiausių šio uždavinio matų.

Lietuva svetimos kariuomenės išvedimo klausimą kėlė iš karto, tačiau 1990–1991 m. derėtis teko su valstybe, kuri pačios Lietuvos nepriklausomybės nepripažino. Maskva mėgino Kovo 11-ąją pateikti kaip neteisėtą atsiskyrimą, o Lietuvos atstovai rėmėsi okupacijos neteisėtumu ir valstybės tęstinumu. Tai buvo ne žodžių ginčas: nuo pasirinktos formulės priklausė, ar kariuomenė bus traktuojama kaip teisėtai dislokuota jėga, dėl kurios būsimo statuso galima tartis, ar kaip neteisėtos okupacijos padarinys, kurį privaloma pašalinti.

1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimas pakeitė jėgų santykį. Rugsėjo 6 d. SSRS Valstybės Taryba pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o netrukus Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare. Metų pabaigoje subyrėjo ir pati Sovietų Sąjunga. Jos Lietuvos teritorijoje buvusius dalinius perėmė Rusijos Federacija. Šią platesnę transformaciją padeda matyti straipsnis apie Sovietų Sąjungos žlugimą 1991 m., tačiau Baltijos šalims imperijos pabaiga dar nereiškė automatiško jos kariuomenės pasitraukimo.

1992 m. sausio 17 d. Maskvoje Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas pasirašė komunikatą, kuriame sutarta kariuomenės išvedimo klausimą spręsti derybomis. Oficialus delegacijų darbas prasidėjo sausio 31 d., o vasario 27 d. išvyko pirmasis nedidelis techninės paskirties dalinys. Tai buvo svarbus ženklas, bet ne lūžis: pagrindiniai junginiai liko, o Rusija teigė negalinti taip greitai išgabenti žmonių, ginkluotės ir milžiniškų amunicijos atsargų.

Lietuvos delegacija turėjo išvengti dviejų spąstų. Pirmasis buvo neapibrėžtas pažadas kada nors pasitraukti. Antrasis – laikinas karinių bazių įteisinimas mainais į grafiką. Seimo paskelbtoje Česlovo Vytauto Stankevičiaus studijoje parodyta, kaip teisinės formuluotės buvo derinamos su labai konkrečiais vagonų, krovinių ir maršrutų skaičiavimais. Kitaip tariant, principinė pozicija turėjo tapti techniškai įvykdomu planu.

1992 m. referendumas suteikė derybinį mandatą

1992 m. birželio 14 d. Lietuvos piliečiams buvo pateiktas ne abstraktus klausimas apie santykius su Rusija. Referendumo formuluotė reikalavo, kad buvusi SSRS kariuomenė, tuo metu priklausiusi Rusijos Federacijai, būtų besąlygiškai ir neatidėliotinai išvesta 1992 m., taip pat kad būtų atlyginta Lietuvai padaryta žala. Data pasirinkta neatsitiktinai: birželio 14-oji Lietuvoje siejosi su 1941 m. masinių trėmimų pradžia.

Vyriausiosios rinkimų komisijos skelbiami duomenys rodo itin aiškų visuomenės mandatą. Balsuoti atėjo 1 931 278 piliečiai, arba 76,05 proc. turėjusiųjų balsavimo teisę. Už referendumo nuostatą balsavo 1 751 026 žmonės. Tai sudarė 90,67 proc. visų dalyvavusiųjų, jei į bazę įtraukiami ir negaliojantys biuleteniai, arba 92,59 proc. galiojančių balsų. Skirtingi procentai šaltiniuose atsiranda dėl skirtingo skaičiavimo būdo, o ne dėl skirtingų rezultatų.

Referendumas nebuvo tarptautinė sutartis ir negalėjo vienas įpareigoti Rusijos išvesti kariuomenę. Jo reikšmė buvo politinė ir konstitucinė: Lietuvos derybininkai galėjo remtis tiesiogiai išreikšta piliečių valia, o būsimos valdžios turėjo mažiau erdvės kariuomenės klausimą iškeisti į kitus susitarimus. Kartu visuomenė vienoje formulėje susiejo pasitraukimą ir žalos atlyginimą. Šis ryšys derybose tapo ir stiprybe, ir sunkumu, nes Maskva kategoriškai nenorėjo prisiimti atsakomybės už visą sovietinės okupacijos laikotarpį.

Lietuva pateikė ir techninį atsakymą į teiginį, kad greitas išvedimas esą neįmanomas. Birželio 30 d. jos ekspertai Rusijai įteikė detalų planą, pagrįstą krovinių apimtimi, reikalingų vagonų skaičiumi ir Lietuvos geležinkelių pajėgumu. Plane buvo numatyta procesą baigti iki 1992 m. gruodžio 31 d. Galiausiai sutartas terminas nusikėlė į 1993-iųjų vasaros pabaigą, tačiau diskusija jau vyko nebe apie tai, ar pajėgos pasitrauks, o apie konkretų grafiką.

Tarptautinis spaudimas ir rugsėjo 8-osios grafikas

Lietuva stengėsi, kad derybos neliktų uždaras Vilniaus ir Maskvos ginčas. 1992 m. liepos 10 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio viršūnių susitikimo deklaracijoje konsensusu atsirado nuostata dėl greito, tvarkingo ir visiško užsienio kariuomenės išvedimo iš Baltijos valstybių. Tai buvo svarbus diplomatinis laimėjimas: Rusija pati dalyvavo priimant dokumentą, todėl jai darėsi sunkiau vaizduoti klausimą kaip vien Lietuvos vidaus ar dvišalių nuosavybės ginčų problemą.

Lapkričio 25 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja be balsavimo priėmė rezoliuciją 47/21 dėl visiško užsienio karinių pajėgų išvedimo iš Baltijos valstybių teritorijų. Rezoliucija sveikino jau sudarytus susitarimus su Lietuva ir ragino nedelsiant susitarti dėl Latvijos bei Estijos grafikų. Generalinės Asamblėjos rezoliucija nebuvo karinė garantija ir pati neišvežė nė vieno ešelono, tačiau ji sustiprino normatyvinį spaudimą bei rodė, kad Vakarai Rusijos kariuomenės buvimo nelaiko amžina regiono tikrove.

Tarptautinį veiksnį kartais patogu pervertinti: esą Vakarai liepė, ir Rusija pakluso. Tikrovė buvo sudėtingesnė. Vakarų valstybės vienu metu rėmė Baltijos šalių suverenitetą ir stengėsi neparalyžiuoti Boriso Jelcino valdžios, kuri Rusijoje grūmėsi su konservatyviomis bei imperinėmis jėgomis. Be to, didžiulės sovietinės kariuomenės išvedimas iš Vidurio ir Rytų Europos kėlė realių būsto, transporto ir finansavimo problemų.

Vis dėlto Lietuvos diplomatija sėkmingai pasinaudojo trumpu galimybių langu. Vidaus mandatas, aiški teisinė pozicija, techninis planas ir tarptautinė parama veikė kartu. Nė vienas iš šių elementų atskirai negarantuotų rezultato, tačiau jų derinys padidino kainą Maskvai, jei ji būtų nusprendusi procesą vilkinti neribotai.

Lemiamas susitarimas buvo pasiektas 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje. Po įtemptų naktinių derybų buvo parengti keli dokumentai, o svarbiausias praktiniu požiūriu – Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos grafikas. Jį pasirašė Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas. Galutinė data buvo nustatyta 1993 m. rugpjūčio 31-oji.

Grafikas buvo savarankiškas tarpvalstybinis susitarimas su dalinių ir terminų priedais, o ne viena bendro politinio pareiškimo pastraipa. Ši konstrukcija Lietuvai buvo naudinga. Net kai platesnio susitarimų paketo dalys strigo dėl turto, žalos, socialinių garantijų ar kitų klausimų, detalus išvedimo įsipareigojimas liko galioti. Dokumentai buvo užregistruoti Jungtinių Tautų Sekretoriate, todėl jų turinys įgijo papildomo tarptautinio viešumo.

Lietuvos kompromisas buvo terminas. Referendumas reikalavo pasitraukti 1992-aisiais, o Lietuvos ekspertų planas rodė, kad geležinkeliai tokį tempą galėtų aptarnauti. Sutartis leido procesą tęsti dar aštuonis mėnesius. Tačiau už šią nuolaidą Lietuva gavo tai, ko anksčiau neturėjo: pripažintą galutinę datą, dalinių seką ir patikrinamą vykdymo tvarką.

Ne mažiau svarbu, ko Lietuva nepasirašė. Ji nepripažino Rusijos kariuomenei teisių į okupacijos laikotarpiu naudotą nekilnojamąjį turtą, nesutiko įteisinti bazių iki jų uždarymo ir atmetė siekį automatiškai paversti į atsargą išleidžiamus kariškius nuolatiniais Lietuvos gyventojais. Jei buvimas būtų buvęs laikinai legalizuotas, Maskva vėliau būtų galėjusi remtis ne vien faktine jėga, bet ir Lietuvos duotu teisiniu pagrindu. Būtent todėl grafiko forma buvo politinis laimėjimas, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė tik logistinis dokumentas.

Ką reikėjo išgabenti ir kodėl procesas liko trapus

Rusijos kariuomenės išvedimas nebuvo kelių tūkstančių kareivių perkėlimas. Krašto apsaugos sistemos skelbiamais duomenimis, 1992 m. Lietuvoje buvo apie 34,6 tūkst. Rusijos kariškių – maždaug penkių divizijų dydžio pajėgos. Jas sudarė 182 įvairaus dydžio koviniai junginiai ir daliniai, tarp jų dešimtys pulkų. Lietuvos teritorijoje buvo šimtai tankų, daugiau kaip du tūkstančiai šarvuočių, šimtai artilerijos pabūklų, per šimtą lėktuvų ir sraigtasparnių bei didžiulės amunicijos atsargos.

Skaičiai įvairiuose minėjimų tekstuose šiek tiek skiriasi, nes vienur skaičiuojama konkrečią dieną, kitur – prieš prasidedant pagrindiniam etapui, dar kitur kartu pateikiami pasienio ar vidaus kariuomenės vienetai. Todėl vieno apvalaus skaičiaus nereikėtų paversti absoliučia konstanta. Tačiau mastas nekelia abejonių: tai buvo didelė karinė infrastruktūra, išskaidyta po visą šalį.

Kiekvieno dalinio išvykimas reiškė žmonių ir technikos pakrovimą, ginklų apskaitą, ešelonų sudarymą, maršrutų derinimą ir sienos kontrolę. Tuo pat metu Lietuvos institucijos turėjo perimti miestelius, aerodromus, sandėlius, poligonus bei kitus objektus. 1992 m. pabaigoje jau buvo pasitraukusi didžioji dalis tais metais pagal grafiką numatytų išvesti pajėgų, o Lietuvos valdžia perėmė 52 karinius objektus, tarp jų Šiaurės karinį miestelį Vilniuje ir miestelius Ukmergėje, Marijampolėje bei Pabradėje.

Perėmimas ne visada reiškė, kad gauta tvarkinga ir iškart naudojama infrastruktūra. Reikėjo fiksuoti turtą, spręsti ekologinės taršos, sprogmenų, apleistų pastatų ir nuosavybės klausimus. Rusijos daliniai mėgino papildyti personalą naujokais, nors Lietuva tai buvo uždraudusi; Lietuvos kariams ir savanoriams teko blokuoti kai kuriuos objektus. Dėl to išvedimas buvo ne vien diplomatų darbas. Jį kasdien prižiūrėjo geležinkelininkai, pasieniečiai, kariškiai, savanoriai, valstybės tarnautojai ir vietos valdžia.

Pasirašytas grafikas sudarė teisinį pagrindą, tačiau nepašalino politinio spaudimo. Rusijos pusė išvedimo tempą siejo su savo kariškių apgyvendinimu, jų socialinėmis garantijomis, tranzitu, karinio turto ir kompensacijų klausimais. Lietuvos pusė baiminosi, kad bet kuri papildoma sąlyga gali tapti pretekstu atidėti galutinę datą arba įteisinti Rusijos interesus šalies viduje.

Įtampa augo ir dėl derybų dalyvių kaitos. 1992 m. pabaigoje Lietuvoje pasikeitė parlamentinė dauguma, 1993 m. prezidentu tapo Algirdas Brazauskas. Ankstesnė derybų komanda ir naujoji valdžia nevienodai vertino taktiką bei žalos klausimo vietą, tačiau sutartas išvedimo terminas nebuvo atšauktas. Tai svarbus istorinis niuansas: galutinį rezultatą pasiekė ne vienas politikas ar viena partija, o kelių valdžių perimtas valstybės procesas.

Rusijos vidaus padėtis taip pat buvo nestabili. Boriso Jelcino valdžia konfliktavo su parlamentu, kariuomenė patyrė posovietinės transformacijos chaosą, o karininkų korpusas nenoriai atsisakė dešimtmečius valdytų bazių. Todėl aiškinimas, kad Rusija tiesiog geranoriškai pasitraukė, būtų toks pat klaidinantis kaip teiginys, jog ją išstūmė vien tarptautinis spaudimas. Maskva turėjo ir savų pragmatinių priežasčių mažinti užsienyje likusį karinį tinklą, bet kartu stengėsi iš pasitraukimo gauti politinių bei materialinių nuolaidų.

Kiekvienas įvykdytas grafiko etapas mažino galimybę procesą apgręžti. Kuo mažiau dalinių liko, tuo sunkiau buvo atkurti ankstesnę karinę struktūrą, o kiekvienas perduotas objektas plėtė realią Lietuvos jurisdikciją. Derybose laikas veikė abiem kryptimis: vėlavimas kėlė pavojų, bet nuoseklus faktinis išvedimas kūrė vis daugiau negrįžtamų aplinkybių.

Paskutinis ešelonas ir Lietuvos metų pranašumas

1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Kauno išvyko paskutinis kovinis dalinys. Oficialiuose Lietuvos šaltiniuose nurodoma, kad 23 val. 45 min. paskutinio Lietuvoje dislokuoto Rusijos karinio dalinio likučiai kirto valstybės sieną. Kai kuriuose to meto televizijos reportažų aprašymuose minima 23 val. 47 min., o kituose minėjimų tekstuose – 23 val. 46 min. Šie kelių minučių skirtumai nekeičia esmės, tačiau primena, kaip atsargiai reikia elgtis su tariamai idealiais simboliniais momentais.

Svarbiausias patvirtintas faktas yra ne minutė, o terminas: pagrindinių organizuotų Rusijos karinių pajėgų išvedimas baigtas iki rugsėjo 1-osios, kaip buvo numatyta 1992 m. rugsėjo 8 d. grafike. Paskutinio ešelono vaizdas tapo patogia proceso emblema, nes ilgą politinę kovą sutalpino į lengvai įsimenamą sceną – pro Kenos geležinkelio stotį į rytus riedantį traukinį.

Vis dėlto pažodinis teiginys „paskutinis Rusijos karys išvyko rugpjūčio 31-ąją“ nėra visiškai tikslus. Lietuvos kariuomenės istoriniame apraše nurodoma, kad Lietuvos valdžios leidimu dar trims mėnesiams liko nedideli dviejų sandėlių su artilerijos sviediniais apsaugos būriai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateikiamoje medžiagoje taip pat pažymima, kad po oficialaus išvedimo kurį laiką buvo neperimtų objektų.

Tai nėra prieštaravimas, jei tiksliai įvardijame, apie ką kalbame. Rugpjūčio 31 d. baigėsi sutartas karinių junginių ir dalinių išvedimas; trumpai likę riboti apsaugos vienetai veikė su Lietuvos leidimu, o ne kaip savarankiškas okupacinis pajėgumas. Oficiali pabaiga buvo reali, nors administraciniai ir techniniai likučiai neišnyko tą pačią minutę.

Pagrindinės reguliariosios Rusijos pajėgos Latviją ir Estiją paliko 1994 m. rugpjūčio 31 d., o buvusios Sovietų Sąjungos pajėgų išvedimas iš Vokietijos taip pat baigtas 1994-aisiais. Specialūs susitarimai dėl Estijos Paldiski branduolinių reaktorių centro ir Latvijos Skrundos radiolokacijos stoties galiojo ilgiau, todėl „visiško pasitraukimo“ data kaimynėse priklauso nuo pasirinkto kriterijaus. Lietuva pagrindinių pajėgų išvedimą pasiekė metais anksčiau. Šis skirtumas nėra įrodymas, kad Lietuvos derybos visais atžvilgiais buvo lengvesnės ar kad kaimynės veikė prasčiau. Kiekviena šalis turėjo skirtingą karinę infrastruktūrą, demografinę padėtį ir derybinius ginčus.

Latvijoje ir Estijoje ypač aštrūs buvo sovietinių kariškių bei rusakalbių gyventojų statuso, karinių pensininkų socialinių garantijų ir strateginių objektų klausimai. Estijoje atskirai derėtasi dėl Paldiski branduolinių reaktorių mokymo centro. Lietuvoje rusakalbių bendruomenė buvo santykinai mažesnė, todėl Maskvai buvo sunkiau kariuomenės pasitraukimą susieti su plataus masto vidaus politiniais reikalavimais.

Tačiau struktūrinės aplinkybės nėra visas paaiškinimas. Lietuva anksti suformulavo aiškią neteisėto kariuomenės buvimo poziciją, atsisakė laikinai legalizuoti bazes, parengė techninį grafiką ir gavo tiesioginį visuomenės mandatą referendume. 1992 m. Helsinkio dokumentas bei vėlesnė Jungtinių Tautų rezoliucija papildė dvišales derybas tarptautiniu matmeniu. O rugsėjo 8-osios grafikas buvo pakankamai konkretus, kad jo vykdymą būtų galima skaidyti į patikrinamus etapus.

Lietuvos sėkmė taip pat siejosi su platesne diplomatinio valstybingumo tradicija. Okupacijos metais Lietuvos diplomatinė tarnyba Vakaruose nenustojo veikti; vienas jos simbolių buvo Stasys Lozoraitis. 1990–1993 m. ši tęstinumo samprata virto praktine laikysena: Lietuva derėjosi ne dėl leidimo tapti valstybe, o dėl neteisėtos karinės okupacijos padarinių pašalinimo. Tai sustiprino nuoseklumą net tada, kai keitėsi vyriausybės ir derybų taktika.

Ar tai buvo okupacijos pabaiga – ir kas liko neišspręsta

Į šį klausimą galima atsakyti ir „taip“, ir „ne“, priklausomai nuo to, ką vadiname okupacijos pabaiga. Lietuvos Respublikos teisė ir valstybės tęstinumo doktrina neleidžia teigti, kad šalis tapo nepriklausoma tik 1993 m. Rugpjūčio 31-oji nepakeitė Kovo 11-osios Akto ir neperkėlė valstybės atkūrimo datos. Toks aiškinimas netyčia priartėtų prie sovietinės tezės, kad Lietuvos valstybingumas priklausė nuo Maskvos sprendimo.

Kita vertus, okupacija buvo ne vien teisinė fikcija ar diplomatinis nepripažinimas. Ją palaikė jėga, karinė infrastruktūra ir galimybė panaudoti ginkluotus dalinius prieš Lietuvos institucijas. Kai paskutiniai organizuoti Rusijos kariniai junginiai išvyko, dingo svarbiausias materialus okupacinės sistemos ramstis. Šia prasme 1993 m. rugpjūčio 31-oji pagrįstai žymi karinės okupacijos faktinio palikimo pabaigą.

Istorikai ir teisininkai todėl dažnai skiria bent tris slenksčius. 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtas nepriklausomos valstybės institucinis ir teisinis veikimas. 1991 m., po Maskvos pučo žlugimo, įsitvirtino platus tarptautinis pripažinimas ir Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare. 1993 m. rugpjūčio 31 d. baigėsi organizuotas svetimos kariuomenės buvimas. Dar keli mėnesiai buvo reikalingi likusių apsaugos vienetų ir objektų perdavimui.

Šios datos nekonkuruoja tarpusavyje. Jos žymi skirtingus to paties išsivadavimo proceso matmenis: teisę, tarptautinę padėtį ir faktinę teritorijos kontrolę. Todėl terminas „tikroji okupacijos pabaiga“ tinka kaip straipsnio kabliukas, bet istoriniame tekste jį būtina patikslinti. Tiksliau sakyti, kad rugpjūčio 31-oji buvo oficiali Rusijos kariuomenės išvedimo ir Lietuvos teritorijos demilitarizavimo nuo buvusių okupacinių pajėgų pabaiga.

Kariuomenės pasitraukimas pašalino didžiausią tiesioginę grėsmę Lietuvos suverenitetui, bet neužbaigė ginčų dėl sovietinės okupacijos padarinių. Referendume buvo reikalaujama ne tik išvesti pajėgas, bet ir atlyginti žalą. Derybose aptarti 1940 m. paimtas Lietuvos kariuomenės turtas, karinių objektų būklė, ekologinė tarša ir kita materialinė žala. Vis dėlto bendras kompensavimo mechanizmas su Rusija nebuvo sukurtas.

Tai paaiškina, kodėl Lietuvos derybininkai stengėsi neleisti, kad išvedimas būtų pateiktas kaip galutinis visų tarpusavio pretenzijų sureguliavimas. Praktinis tikslas – išgabenti kariuomenę – buvo pasiektas, tačiau Lietuva neatsisakė okupacijos teisinio vertinimo ir žalos klausimo. Rusija vėliau vis dažniau neigė pačią Baltijos valstybių okupacijos sampratą, todėl 1992–1993 m. dokumentuose išsaugotos formuluotės tapo svarbios ir istorinei atminčiai.

Kariniai objektai paliko ir fizinį pėdsaką. Dalis teritorijų buvo užterštos degalais, chemikalais ar sprogmenimis, pastatai – apleisti, o infrastruktūra pritaikyta ne civiliniams poreikiams. Perėmusi bazes Lietuva gavo ne vien nekilnojamąjį turtą, bet ir ilgalaikių tvarkymo išlaidų. Todėl pergalingo ešelono vaizdas neturėtų užgožti daugybės mažesnių darbų, vykusių po oficialios ceremonijos.

Vis dėlto strateginis rezultatas buvo aiškus. Lietuva galėjo savarankiškai kurti gynybos politiką, kontroliuoti karinius objektus ir siekti integracijos į Vakarų saugumo struktūras nebeturėdama Rusijos dalinių savo teritorijoje. Narystė NATO 2004 m. nebuvo automatinė 1993-iųjų pasekmė, tačiau be visiško kariuomenės išvedimo toks kelias būtų buvęs nepalyginamai sudėtingesnis.

Išvada: laisvė tapo matoma Lietuvos pasienyje

1993 m. rugpjūčio 31-oji svarbi todėl, kad tą dieną abstrakti suvereniteto sąvoka tapo patikrinamu faktu. Paskutinis karinis ešelonas kirto sieną, pagrindiniai Rusijos daliniai išvyko, o jų bazės nebuvo paverstos teisėtu ir neribotam laikui įtvirtintu svetimos valstybės placdarmu. Lietuva pasiekė tai derybomis, tačiau derybos buvo veiksmingos tik todėl, kad už jų stovėjo visuomenės valia, nuosekli teisinė pozicija, praktinis logistinis planas ir tarptautinė parama.

Šios istorijos nereikia paversti nei vieno lyderio triumfu, nei pasaka apie savaime subyrėjusią imperiją. Procesą pradėjo Kovo 11-osios valstybė, jį stūmė skirtingų politinių pažiūrų institucijos ir užbaigė kelių valdžių perimtas įsipareigojimas. Rusijos vidaus silpnumas atvėrė galimybę, tačiau ją reikėjo išnaudoti, o pasirašytą grafiką – kasdien įgyvendinti.

Lygiai taip pat nereikia rinktis vienos iš dviejų datų – 1990 m. kovo 11-osios ar 1993 m. rugpjūčio 31-osios. Pirmoji atkūrė valstybės nepriklausomybę, antroji užbaigė organizuotos svetimos kariuomenės išvedimą. Trumpai likę amunicijos sandėlių apsaugos būriai rodo, kad istorijos lūžiai retai būna absoliučiai švarūs, bet jie nepanaikina pagrindinio rezultato.

Todėl Laisvės diena žymi ne pavėluotą Lietuvos valstybės gimimą, o akimirką, kai vienas paskutinių okupacijos materialiųjų mechanizmų buvo pašalintas iš jos teritorijos. Po 53 metų svetimos karinės galios Lietuvos pasienis pagaliau tapo ne tik žemėlapio linija, bet ir pačios valstybės kontroliuojama riba.