Kai Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis pasiekė Gizos piramides, jis nepasitenkino žvilgsniu iš tolo. Didikas užkopė ant vienos piramidės, įėjo į jos vidų, o vėliau įsigijo mumijas ir mėgino suprasti, ką iš tiesų mato. Šis vaizdas griauna patogų įsitikinimą, kad XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitas gyveno uždarame pasaulyje tarp dvarų, seimų ir karų su Maskva. Vienas įtakingiausių LDK žmonių keliavo Venecijos laivais, derėjosi su Osmanų pareigūnais, lankė Jeruzalės šventoves, plaukė Nilu ir stebėjo Egipto kasdienybę.

1582–1584 m. kelionė buvo pirmiausia piligrimystė, tačiau jos rezultatas pranoko asmeninį religinį įžadą. Radvilos pasakojimas, vėliau pavadintas „Kelione į Jeruzalę“, plito rankraščiais, o nuo 1601 m. – lotyniškais, vokiškais ir lenkiškais leidimais. Jį skaitė žmonės, kurie į Rytų Viduržemio kraštus niekada nebūtų išvykę. Vis dėlto populiarus teiginys, kad knyga daugiau kaip du šimtmečius buvo vienas svarbiausių Europos žinių apie Artimuosius Rytus šaltinių, reikalauja atsargumo. Leidimų istorija rodo ilgą ir tarptautinį gyvenimą, bet „svarbiausio šaltinio“ rangas nėra tiksliai išmatuojamas. Daug įdomiau išsiaiškinti, kaip pamaldus didiko liudijimas virto ankstyvųjų Naujųjų laikų bestseleriu – ir ką iš jo šiandien gali sužinoti istorikas.

Didikas, kuriam LDK ribų neužteko

Mikalojus Kristupas Radvila gimė 1549 m. rugpjūčio 2 d. vienoje galingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šeimų. Jo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis buvo Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir ryškus Reformacijos rėmėjas. Pravardė Našlaitėlis padėjo atskirti sūnų nuo daugybės tos pačios giminės Mikalojų; jos nereikėtų suprasti kaip tikslios socialinės biografijos santraukos. Jaunasis Radvila augo privilegijuotoje, protestantiškoje ir knygas vertinusioje aplinkoje.

1563 m. jis išvyko mokytis į Strasbūrą, vėliau lankė Tiubingeną, keliavo po Italiją. Vakaruose įgyta patirtis davė ne vien kalbų ir akademinių žinių. Ji išmokė didiką veikti tarptautiniame aristokratų, dvasininkų, diplomatų ir spaustuvininkų tinkle. Romoje jis perėjo į katalikybę. Grįžęs į LDK tapo vienu aktyviausių katalikiškojo atsinaujinimo rėmėjų, globojo jėzuitus, steigė bažnyčias ir pertvarkė Nesvyžių. Tai svarbus kontekstas: kelionė į Jeruzalę nebuvo atsitiktinis turtingo žmogaus nuotykis. Ji kilo iš jo naujos religinės tapatybės ir didiko pareigos savo tikėjimą paversti viešu veiksmu.

Radvila ėjo aukštas pareigas – buvo LDK rūmų, vėliau didysis maršalka, Trakų kaštelionas ir vaivada, o gyvenimo pabaigoje Vilniaus vaivada. Jis priklausė sluoksniui, kurio ekonominę ir politinę galią padeda suprasti platesnis pasakojimas apie LDK bajorų valdas ir jų mastą. Tačiau turtai kelionės nepadarė saugios. Jie tik leido samdyti palydą, pirkti laivo vietas, mokėti muitus, dovanas bei išpirkas ir nešti finansinę riziką, kurios paprastas keliautojas nebūtų pakėlęs.

Našlaitėlio biografijoje smalsumas ir reprezentacija nuolat ėjo kartu. Vėliau jis rėmė Tomo Makovskio parengtą išsamų LDK žemėlapį. Keliaudamas į Rytus jis taip pat stebėjo erdves, atstumus, statinius ir papročius, tačiau visada liko XVI a. katalikų didikas, vertinantis svetimą pasaulį per savo tikėjimo, luomo ir Europos politinių varžybų filtrus.

Jo kelionę galima lyginti ir su didikų edukacinėmis išvykomis po Europos universitetus bei dvarus, tačiau Jeruzalės maršrutas buvo kitoks. Čia galutinis tikslas buvo religinis, kelias vedė už lotyniškosios krikščionybės politinio branduolio, o grįžęs keliautojas galėjo savo patirtį pateikti kaip išbandytos dorybės įrodymą. Pažinimas, pamaldumas ir giminės prestižas vienas kitam neprieštaravo – jie sudarė tą patį didiko savivaizdį.

Įžadas, kurį teko atidėti

Kelionės pradžią paaiškina ne 1582-ieji, o 1575 m. Radvila, varginamas sunkios ligos, pasižadėjo aplankyti Kristaus kapą Jeruzalėje. Ankstyvųjų Naujųjų laikų katalikui toks įžadas buvo rimtas dvasinis įsipareigojimas: piligrimystė reiškė atgailą, dėkingumą už išgijimą ir fizinį priartėjimą prie Evangelijose minimų vietų. 1578 m. apie sumanymą jis informavo popiežių Grigalių XIII ir gavo su kelione susijusią privilegiją.

Vis dėlto tarp įžado ir išvykimo praėjo metai. Valstybės tarnyba, Livonijos karo reikalai, sveikata ir praktinis pasirengimas neleido tiesiog sėsti į laivą. Pirmasis bandymas pasiekti Rytus taip pat nepavyko taip, kaip planuota. Todėl kelionės datavimas 1582–1584 m. apima visą išvykimą iš namų ir grįžimą, o ne nepertraukiamą buvimą Sirijoje, Palestinoje bei Egipte. Į Veneciją Radvila atvyko dar 1582 m., bet pagrindinė jūros kelionė prasidėjo 1583 m. pavasarį.

Ši chronologija padeda išvengti dviejų supaprastinimų. Pirma, jis nebuvo pirmasis LDK žmogus, pasiekęs krikščionių šventąsias vietas – tokio visuotinio pirmumo įrodyti neįmanoma. Tiksliau jį vadinti pirmuoju plačiai išgarsėjusiu LDK piligrimu ir kelionės autoriumi, kurio išsamus tekstas išliko bei buvo išspausdintas. Antra, piligrimystė nebuvo viduramžiškos tradicijos reliktas. Po Tridento Susirinkimo katalikiškame pasaulyje kelionė į Jeruzalę įgijo naują konfesinį svorį: ji rodė asmeninį pamaldumą ir ištikimybę atsinaujinančiai Bažnyčiai.

Našlaitėlis prieš išvykdamas sutvarkė turtinius ir politinius reikalus, pasirūpino testamentu. Toks atsargumas nebuvo teatrališkas. Viduržemio jūroje grėsė audros, ligos, laivų avarijos ir piratai, Osmanų valdose – sulaikymas, papildomi mokesčiai ar konfliktai su vietos pareigūnais. Kelionė buvo suplanuota, bet jos baigties garantuoti negalėjo nei titulas, nei pinigai. Todėl įžadas tapo ir logistiniu projektu: reikėjo patikimų palydovų, rekomendacinių raštų, grynųjų, vertėjų bei žinių apie maršrutą.

Religinis motyvas paaiškina ir tai, kodėl Radvila neapsiribojo saugesne kelione į Romą. Krikščionybės centras Italijoje suteikė indulgencijų, relikvijų ir popiežiaus autoritetą, tačiau Kristaus kapo aplankymas turėjo kitą simbolinę jėgą. Piligrimas sąmoningai rinkosi fizinį nepatogumą ir pavojų. Jo pasakojime sunkumai nėra šalutiniai trikdžiai: jie tampa įžado vertės dalimi ir būsimo skaitytojo moraline pamoka.

Nuo Venecijos iki Levanto: kelionė kaip sudėtingas tinklas

1583 m. balandį Radvila išplaukė iš Venecijos. Respublika buvo svarbiausi Europos vartai į Rytų Viduržemio jūrą: jos laivai, kolonijos ir prekybos ryšiai leido krikščionių piligrimams pasiekti Osmanų valdomą Levantą. Maršrutas vedė per Adrijos ir Jonijos jūras, Kretą bei Kiprą. Kelionės aprašyme šios salos nėra tušti taškai tarp Europos ir Jeruzalės. Autorius fiksavo uostus, tvirtoves, laivybos tvarką, maisto atsargas, vėjus ir žmones, nuo kurių priklausė keleivių saugumas.

Radvilos judėjimas parodo, kad Viduržemio jūra nebuvo paprasta riba tarp „krikščioniškos Europos“ ir „musulmoniškų Rytų“. Venecijos pirkliai dirbo Osmanų uostuose, graikai gyveno skirtingų valdžių teritorijose, arabų vedliai lydėjo europiečius, o pranciškonai administravo katalikų piligrimų kelią. Valdžios ir tikėjimo ribos buvo realios, tačiau jas kasdien kirto pinigai, leidimai, laivai ir tarpininkai.

Pasiekęs Tripolį, keliautojas pateko į Osmanų imperijos administruojamą Sirijos erdvę. Toliau reikėjo keliauti sausuma, tartis dėl apsaugos ir prisitaikyti prie vietos taisyklių. Našlaitėlio tekstas dažnai mini mokesčius, pareigūnus, ginkluotą palydą ir baimę būti apiplėštam. Tai vertingas liudijimas apie kelionės infrastruktūrą, bet ne neutrali Osmanų visuomenės ataskaita. Turtingas katalikas į imperiją žvelgė kaip į svetimą, kartais grėsmingą pasaulį; nemalonią patirtį galėjo paversti bendru teiginiu apie „turkus“ ar „arabus“.

Čia būtina šaltinių kritika. Autoriaus tikslumas aprašant konkretų mokestį, uosto procedūrą ar dienos kelią nereiškia, kad jo vertinimas apie visą tautą yra patikimas. Kita vertus, vien stereotipų buvimas nepanaikina viso teksto vertės. Tyrinėtojas gali lyginti pasakojimą su Venecijos dokumentais, pranciškonų piligrimų vadovais ir kitų keliautojų užrašais. Taip išryškėja ne tik aplankyti kraštai, bet ir pats XVI a. europietis, mokęsis gyventi daugiareligiame Viduržemio pasaulyje.

Keliautojo priklausomybė nuo infrastruktūros matoma ir smulkiose detalėse: kur galima gauti vandens, kiek laukti palankaus vėjo, kada saugiau lipti į krantą, kas laiduoja už svetimšalį. Tokie įrašai dažnai patikimesni už plačius kultūrinius apibendrinimus, nes buvo praktiškai svarbūs pačiam autoriui. Jie leidžia rekonstruoti kelionę kaip daugybę trapių jungčių, o ne tiesią liniją šiuolaikiniame žemėlapyje.

Jeruzalė: šventos vietos, ritualas ir riterio vardas

Jeruzalę Radvilos palyda pasiekė 1583 m. birželį. Miestas priklausė Osmanų imperijai, o lotynų apeigų piligrimais rūpinosi Šventosios Žemės pranciškonai. Jie ne tik rodė šventoves. Vienuoliai organizavo apgyvendinimą, procesijas, derybas su vietos valdžia ir ritualinę geografiją, kuri leido keliautojui Biblijos pasakojimą patirti kaip nuoseklų maršrutą.

Našlaitėlis lankė Šventojo Kapo baziliką ir kitas su Kristaus kančia, mirtimi bei prisikėlimu siejamas vietas. Šiuolaikiniam skaitytojui gali kilti pagunda kiekvieną jo matytą objektą tikrinti kaip archeologinį faktą. Tačiau piligrimui svarbiausia buvo ne laboratorinis autentiškumas. Vietą patvirtino liturgija, tradicija, Šventojo Rašto atmintis ir bendruomenės praktika. Tekstas todėl veikia dviem lygmenimis: jis aprašo materialią Jeruzalę, bet kartu kuria dvasinį žemėlapį skaitytojui, likusiam namuose.

Jeruzalėje Radvila buvo priimtas į Šventojo Kapo riterius. Šis titulas nepadarė jo kryžininku įprasta karine prasme. XVI a. įšventinimas pirmiausia reiškė garbę, pamaldumo reputaciją ir pareigą remti Šventosios Žemės katalikų institucijas. Todėl Našlaitėlio istoriją su viduramžių kryžiaus žygiais sieja simbolių bei šventų vietų tradicija, bet skiria politinė tikrovė: Jeruzalės atsiėmimo kariuomenės jis nevedė, o keliavo Osmanų valdžios nustatyta tvarka.

Riterystės ženklą – Jeruzalės kryžių – didikas vėliau naudojo savo reprezentacijoje ir rėmė pranciškonus. Jo pomirtinis atminimas taip pat sąmoningai siejamas su piligrimu: Nesvyžiaus bažnyčioje antkapinis atvaizdas jį rodo klūpantį kukliais kelionės drabužiais, ne triumfuojantį su didžiojo maršalkos regalijomis. Žinoma, toks kuklumas pats savaime buvo apgalvota didiko viešojo įvaizdžio kalba. Atgailaujantis piligrimas galėjo perteikti ne mažesnį prestižą nei šarvuotas karvedys.

Šventojo Kapo bazilikos patirtis vėliau buvo perkelta ir į spausdintos knygos priedus. Skaitytojui pateikta bazilikos schema, kasdienės piligrimų procesijos tekstas ir riterio įšventinimo apeigos. Tai buvo daugiau nei iliustracijos. Jos rodė, kur judėti, ką prisiminti ir kaip suprasti atskiras šventovės vietas. Žmogus, negalėjęs išvykti, galėjo sekti maršrutą mintimis, o būsimasis piligrimas – ruoštis praktiškai. Taip individuali Radvilos kelionė buvo paversta modeliu, kurį kiti galėjo simboliškai pakartoti.

Sirija ir Palestina už Biblijos pasakojimo ribų

Radvilos kelionės knyga vertinga todėl, kad autorius nesustojo ties šventovių sąrašu. Jis stebėjo miestų sienas, pastatų liekanas, žemdirbystę, vandens trūkumą, gyvūnus, aprangą ir prekybą. Kartais tikrino skaitytus autorius pagal tai, ką matė vietoje. Pavyzdžiui, susidūręs su pasakojimais apie tariamus stebuklingus objektus ar nuo Antikos kartojamas geografines žinias, galėjo pažymėti, jog pats jų nerado. Tokia laikysena primena Renesanso žmogaus empirizmą, tačiau jos nereikia paversti moderniu moksliniu metodu: stebėjimas jo tekste nuolat persipina su religine interpretacija ir perimtais autoritetais.

Vietiniai gyventojai pasakojime dažniausiai pasirodo tiek, kiek susiję su keliautojo maršrutu. Jie yra vedliai, sargai, muitininkai, valdininkai, pirkliai ar grėsmės šaltiniai. Tai nelygi perspektyva. Mes retai girdime jų pačių balsą, o jų veiksmus aprašo turtingas svečias, priklausomas nuo vertėjų. Dėl to knyga geriau atsako į klausimą, kaip LDK didikas suvokė Osmanų Levantą, negu į klausimą, kokia „iš tikrųjų“ buvo visa Sirijos ar Palestinos visuomenė.

Net ir šis ribotumas yra istoriškai informatyvus. Radvila aiškiai matė, kad jo titulas už LDK ribų veikia tik per konkrečius santykius. Reikėjo dokumentų, dovanų ir žmonių, mokančių vietos kalbas. Kas Nesvyžiuje buvo beveik suvereni didiko galia, Tripolyje ar Jeruzalėje virto derybine reputacija. Kelionė atskleidė ankstyvųjų Naujųjų laikų mobilumo kainą: saugumas buvo ne paslauga, kurią nusiperki vieną kartą, o nuolat atnaujinamas susitarimas.

Knygoje pastebima ir konfesinė polemika. Katalikų šventovės, rytų krikščionių apeigos, islamo praktikos bei žydų bendruomenės vertinamos nevienodai, dažnai pagal autoriaus teologinę hierarchiją. Šių vertinimų negalima perrašyti kaip neutralių faktų. Tačiau jie leidžia matyti, kokias ribas XVI a. katalikas brėžė tarp „savų“ ir „svetimų“, ir kaip realus susitikimas kartais tas ribas komplikavo.

Ypač svarbus kalbos tarpininkavimas. Radvila ne visus pokalbius galėjo suprasti tiesiogiai, todėl žinios apie vietos įstatymus, tikėjimą ar papročius neretai pasiekdavo jį per vertėją ir dar vieną pasakotoją. Kuo ilgesnė tokia grandinė, tuo atsargiau reikia vertinti tikslias tariamų pokalbių formuluotes. Vis dėlto pats tarpininkų buvimas yra faktas, padedantis suprasti, kaip tolimų kraštų žinios buvo kuriamos ir gabenamos.

Egiptas: nuo Nilo iki piramidžių

Iš Levanto Radvila išvyko į Egiptą, lankėsi Kaire, plaukė Nilu, pasiekė Gizos paminklus ir Aleksandriją. Egiptas jam buvo keli sluoksniai vienu metu: Biblijos kraštas, antikinių autorių aprašyta civilizacija, Osmanų provincija ir gyva kasdienė visuomenė. Būtent ši sankirta jo pasakojimui suteikė didžiausią pažintinę įtampą.

Jis aprašė Nilo potvynius, augalus, gyvūnus, miestus ir senovės statinius. Piramidžių mastą mėgino perteikti matavimais bei kūniška patirtimi – kopimu ir įėjimu į vidų. Šios detalės skaitytojui buvo paveikesnės už abstraktų teiginį, kad piramidės didelės. Vis dėlto Radvila nežinojo to, ką šiandien pateikia egiptologija: hieroglifai dar nebuvo perskaityti, chronologija buvo neaiški, o piramidžių paskirtis aiškinta remiantis Biblija, graikų bei romėnų autoriais ir vietos pasakojimais. Todėl jo faktiniai regėjimai turi būti atskirti nuo jų interpretacijų. Platesnį šiuolaikinį kontekstą pateikia pasakojimas apie tai, kas statė Egipto piramides.

Garsiausias epizodas – Aleksandrijoje įsigytos mumijos. Pats kelionės pasakojimas yra pagrindas teigti, kad Radvila mėgino gabenti du mumifikuotus kūnus. Tačiau pasakojime jų atsikratymas jūroje siejamas su nerimą keliančiais regėjimais, kuriuos esą patyrė kelionės palydovas, ir baime dėl kelionės saugumo. Patvirtintas faktas yra teksto egzistavimas ir jame užrašyta istorija; nepatvirtintas dalykas – antgamtinė mumijų įtaka audrai ar laivui. Vėlesnės „faraonų prakeiksmo“ versijos šį epizodą dažnai perpasakoja taip, lyg prietaras būtų objektyvi priežastis.

Svetainėje jau išsamiau aptarta Radvilos Našlaitėlio mumijų istorija, tačiau kelionės reikšmė daug platesnė už šį kuriozą. Mumijos gerai parodo, kaip viename žmoguje tilpo kolekcininko smalsumas, krikščioniškos baimės, noras parsivežti retą objektą ir ribotas senovės Egipto supratimas.

Kairas autoriui buvo ne muziejus po atviru dangumi, o tankiai gyvenamas administracinis ir prekybos centras. Jis matė procesijas, turgus, pareigūnų palydas ir skirtingų bendruomenių sambūvį. Šios scenos skaitytojui suteikė tai, ko negalėjo duoti vien antikinis geografas: dabarties pojūtį. Tačiau pasakojimas išlieka atrankinis – didikas aprašė tai, kas jį nustebino, kėlė pavojų ar tiko jo knygos siužetui, o didžiulė kasdienybės dalis liko už kadro.

Ne dienoraštis iš balno, o vėliau sukurtas pasakojimas

„Kelionė į Jeruzalę“ dažnai vadinama kelionės dienoraščiu, nes joje gausu datų, maršruto atkarpų ir pirmojo asmens įspūdžių. Tačiau dabartiniai tyrimai ragina formuluoti tiksliau. Manoma, kad Radvila tekstą galutiniau parengė apie 1590–1591 m., praėjus maždaug šešeriems ar septyneriems metams po kelionės. Jis galėjo remtis užrašais ir atmintimi, bet skaitytojui žinomas kūrinys nėra nekoreguotas kasdienis sąsiuvinis.

Tekstas suformuotas kaip keturi laiškai. Tokia kompozicija leido pasakojimui išlaikyti asmeniškumą ir kartu suteikė tvarką: kelias, šventos vietos, Egiptas, grįžimas. Iki spausdinimo rankraštis cirkuliavo nuorašais. Radvilos korespondencija liudija, kad jį skolinosi ir persirašinėjo LDK elito žmonės, tarp jų Leonas Sapiega. 1598 m. Andrius Volanas išspausdino Našlaitėliui skirtą panegiriką ir joje perpasakojo ryškius kelionės epizodus. Vadinasi, pasakojimas turėjo auditoriją dar prieš atsirasdamas knygynuose.

1601 m. Braunsberge išleistas lotyniškas tekstas buvo Tomo Treterio vertimas iš lenkiško rankraščio. Vertėjas teigė turėjęs patikimą, iš autoriaus originalo nurašytą egzempliorių ir norėjęs stabdyti nuorašuose atsirandančius iškraipymus. Šis paaiškinimas svarbus, bet jis nėra automatinė neklystamumo garantija. Tarp įvykio ir spausdinto puslapio stovėjo atmintis, autorinis perrašymas, nurašinėtojai, vertėjas, redaktorius ir spaustuvė. Kiekviena grandis galėjo keisti žodžius, akcentus ar struktūrą.

Todėl istorikas turi skirti tris dalykus: Radvilos patirtą įvykį, jo vėliau sukurtą pasakojimą ir leidėjo skaitytojui pateiktą knygą. Kai autorius nurodo konkrečią datą ar kainą, ją galima tikrinti kitais šaltiniais. Kai jis aiškina svetimos bendruomenės „būdą“, reikia vertinti stereotipus. O kai aprašo stebuklą ar regėjimą, sužinome ne gamtos dėsnį, bet ano meto tikėjimo ir baimės pasaulį.

Kaip LDK rankraštis tapo europine knyga

1601 m. lotyniškas leidimas Hierosolymitana peregrinatio pasirodė Braunsberge. Lotynų kalba atvėrė tekstui tarptautinę išsilavinusių skaitytojų rinką. Knyga nebuvo vien nuotykių pasakojimas: joje skaitytojas rado piligrimo vadovą, šventųjų vietų aprašą, geografinių žinių, papročių ir gamtos įdomybių. Prieduose pateikta Šventojo Kapo bazilikos schema, procesijos tekstas ir įšventinimo į Šventojo Kapo riterius apeigos dar labiau pavertė kelionę pakartojama – jei ne kūnu, tai vaizduote ir malda.

Sklaida buvo greita. 1603 m. Maince išėjo pirmasis vokiškas vertimas, įtrauktas į tų metų Frankfurto knygų mugės katalogą. Tyrėja Eleonora Terleckienė parodė, kad vertėjas Laurynas Borkovskis knygą dedikavo būsimajam valdovui Vladislovui Vazai. Taigi kelionės aprašas buvo siūlomas ne tik pamaldiems žmonėms: jis galėjo būti skaitomas kaip jauno kunigaikščio ugdymo, geografijos, politinės išminties ir dorybių tekstas.

1607 m. Krokuvoje pasirodė lenkiškas kelionės leidimas, o su Šventojo Kapo bazilikos procesija susijusi medžiaga išleista atskirai. 1614 m. Plantinų–Moretų spaustuvėje Antverpene išėjo papildytas bei pataisytas lotyniškas leidimas. Vien prestižinės spaustuvės vardas savaime neįrodo milžiniško tiražo, tačiau rodo, kad tekstas pateko į svarbų Europos knygų gamybos ir platinimo centrą.

Vėlesni pakartojimai lenkų, lotynų, vokiečių ir rusų kalbomis liudija ilgą recepciją. Vis dėlto leidimų skaičiai šaltiniuose kartais pateikiami nevienodai, nes bibliografai skirtingai skaičiuoja vertimus, pataisytas laidas ir procesijos tekstą. Saugesnė išvada tokia: knyga nebuvo vienadienė sensacija. Ji grįždavo į spaudą skirtingose vietose ir skirtingoms auditorijoms, o tai XVI–XVIII a. kelionių raštui yra reikšmingas pasisekimas.

Ar knyga iš tiesų du šimtmečius mokė Europą apie Rytus?

Teiginys, kad Radvilos aprašymas „daugiau kaip 200 metų buvo svarbus žinių apie Artimuosius Rytus šaltinis“, turi pagrindą, bet jį verta sukonkretinti. Chronologinė dalis pagrįsta: nuo rankraščio cirkuliacijos XVI a. pabaigoje iki XVIII a. leidimų ir net 1787 m. rusiško vertimo praėjo maždaug du šimtmečiai. Skaitymo geografija taip pat plati – ATR, vokiškos žemės, Nyderlandai ir Rusijos imperija.

Tačiau Radvilos knyga nebuvo vienintelis ar visur svarbiausias informacijos kanalas. Europos skaitytojai turėjo Biblijos komentarų, antikinių autorių, viduramžių piligrimų pasakojimų, Venecijos diplomatų ir pirklių pranešimų, pranciškonų vadovų, žemėlapių bei vis gausėjančių kitų kelionių aprašymų. XVII–XVIII a. keitėsi geografijos, gamtos istorijos ir orientalistikos žinios. Todėl neįmanoma sąžiningai sudaryti vienos lentelės ir paskelbti Radvilą pagrindiniu visos Europos autoritetu.

Jo reikšmė aiškiausia trijose siauresnėse plotmėse. Pirma, tai buvo vienas žinomiausių ankstyvųjų kelionių tekstų LDK ir Lenkijos kultūroje. Antra, lotyniškas bei vokiškas leidimai išnešė LDK autoriaus patirtį už valstybės ribų. Trečia, knyga jungė praktinę informaciją su įtaigiu asmeniniu pasakojimu, todėl galėjo būti skaitoma ir kaip žinių rinkinys, ir kaip pamaldumo bei nuotykių literatūra.

Svarbu ir tai, kad „žinios apie Artimuosius Rytus“ čia nėra vienalytės. Tiksli pastaba apie kelią ar statinį gali būti naudinga, o apibendrinimas apie musulmonus – polemiškas ir klaidinantis. Pasakojimas apie mumijas yra vertingas Europos kolekcionavimo bei prietarų istorijai, ne antgamtinių reiškinių įrodymas. Taigi Radvilos knygos ilgaamžiškumą patvirtina leidimai; jos autoritetą kiekvienu klausimu reikia tikrinti atskirai.

Ką šis keliautojas pasako apie pačią LDK

Našlaitėlio maršrutas sujungė Nesvyžių, Veneciją, Kretą, Kiprą, Siriją, Jeruzalę, Kairą ir Aleksandriją. Tai neįrodo, kad visa LDK visuomenė buvo mobili ar kosmopolitiška. Keliauti tokiu mastu galėjo labai turtingas, išsilavinęs ir plačius ryšius turintis žmogus. Jo palyda, pinigai ir titulas buvo išimtinės privilegijos. Tačiau išimtis parodo valstybės elito horizontą: LDK nebuvo uždara Europos periferija, kurios gyventojai apie Viduržemio pasaulį tik girdėjo.

Kelionė taip pat atskleidžia, kaip žinios virsdavo galia. Radvila grįžo ne tik su prisiminimais. Jis parsivežė pasakojimą, kurį galėjo skolinti, taisyti, versti ir spausdinti. Tekstas stiprino jo, kaip pamaldaus riterio ir išsilavinusio didiko, reputaciją. Vėlesnė kartografinė veikla ir Nesvyžiaus kultūriniai projektai rodo tą pačią nuostatą: erdvę reikia pažinti, aprašyti ir reprezentuoti.

Šiuo požiūriu jo kelionė papildo karų ir diplomatijos dominuojamą LDK istoriją. Giminės įtaką dažnai aiškiname per pareigas ar konfliktus – pavyzdžiui, visai kitokio laikotarpio Jonušo Radvilos politinę dramą. Našlaitėlio atvejis rodo kitą galios formą: gebėjimą savo asmeninę patirtį paversti ilgai cirkuliuojančiu kultūros kūriniu.

Kartu jo tekstas primena žinių kainą. Svetimos visuomenės vaizdas priklausė nuo to, kas galėjo keliauti ir spausdinti. Radvilos sutiktų arabų, graikų, turkų, žydų ar koptų pasakojimai knygoje dažniausiai filtruojami per jo balsą. Šiandien skaitome ne skaidrų langą į XVI a. Rytus, o sudėtingą susitikimo dokumentą – turtingo kataliko žvilgsnį, kuriame susipina smalsumas, tikėjimas, baimė, pastabumas ir išankstinės nuostatos.

Išvada: kelionė, kuri tęsėsi spaudos puslapiuose

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionės išskirtinumas slypi ne vien įveiktame atstume. Į Jeruzalę ir Egiptą keliavo ir kiti europiečiai, o dalis jų paliko savo pasakojimus. Radvilos sėkmę lėmė kelių aplinkybių junginys: aukštas autoriaus statusas, kruopščiai suformuotas pasakojimas, rankraštinė sklaida, lotynų kalbos rinka, greiti vertimai ir skaitytojų alkis šventų, pavojingų bei egzotiškais laikytų kraštų aprašymams.

Patvirtinti faktai sudaro tvirtą pasakojimo branduolį. 1575 m. duotas įžadas galiausiai nuvedė didiką į 1582–1584 m. piligrimystę; 1583 m. jis pasiekė Jeruzalę ir Egiptą; apie 1590–1591 m. parengtas tekstas plito nuorašais; 1601 m. išleistas lotyniškai, 1603 m. vokiškai, 1607 m. lenkiškai, o 1614 m. pasirodė pataisytas Antverpeno leidimas. Spausdinimo istorija pagrindžia teiginį apie ilgą veikalo gyvenimą.

Legendų sluoksnis prasideda ten, kur pasakojimo regėjimai paverčiami „mumijų prakeiksmo“ įrodymu, autorius paskelbiamas pirmuoju apskritai lietuviu Jeruzalėje arba jo knyga – neabejotinai svarbiausiu Europos vadovu apie visus Rytus. Istoriškai tikslesnis vaizdas net įdomesnis. Našlaitėlis buvo ankstyvųjų Naujųjų laikų žmogus, gebėjęs įdėmiai stebėti ir kartu tikėti tuo, ko šiandien nelaikytume faktu. Jo kelionė išplėtė LDK kultūros geografiją, o knyga leido šiai kelionei tęstis dar ilgai po to, kai pats piligrimas grįžo į Nesvyžių.