Fidelis Castro mirė 2016 m. lapkričio 25 d., sulaukęs 90 metų. Ne nuo sprogusio cigaro, užnuodyto nardymo kostiumo ar samdinio kulkos, o po ilgo gyvenimo ir daugelį metų trukusių sveikatos problemų. Šis faktas padėjo įsitvirtinti vienai patraukliausių Šaltojo karo legendų: Kubos lyderis esą pergudravo daugiau kaip 600 pasikėsinimų. Skaičius dažnai pateikiamas taip, lyg būtų kruopščiai suregistruoti šimtai realiai įvykdytų atakų.

Dokumentai rodo sudėtingesnį ir rimtesnį vaizdą. JAV Centrinė žvalgybos valdyba iš tiesų rengė Castro nužudymo sąmokslus, bendradarbiavo su organizuoto nusikalstamumo veikėjais, perdavė nuodų kapsules ir svarstė keistus techninius sumanymus. Tai patvirtino pačios JAV tyrimai. Tačiau garsusis 600 ar 638 epizodų skaičius kilo iš Kubos žvalgybos bei propagandinės apskaitos, kurioje greta realių operacijų atsidūrė planai, ketinimai, gandai, parengiamieji veiksmai ir tariamai užkardyti sumanymai. Patvirtinti CŽV sąmokslai nėra tas pats, kas 600 įvykdytų pasikėsinimų.

Kodėl Castro tapo JAV taikiniu

1959 m. sausį Fulgencio Batistos režimą nuvertusi Kubos revoliucija iš pradžių ne visiems Vašingtone atrodė neišvengiamai komunistinė. Tačiau santykiai greitai blogėjo. Castro vyriausybė nacionalizavo JAV piliečiams ir bendrovėms priklausiusį turtą, suartėjo su Sovietų Sąjunga, o Jungtinės Valstijos ėmėsi ekonominio bei politinio spaudimo. 1960–1961 m. konfliktas virto atvira priešiška politika.

JAV vadovams Kuba buvo ne tik nedidelė kaimyninė sala. Ji buvo revoliucinis režimas vos už maždaug 150 kilometrų nuo Floridos, viešai metęs iššūkį Vašingtono įtakai Lotynų Amerikoje. Castro rėmė kitų šalių revoliucinius judėjimus, o Maskva gavo strategiškai svarbų partnerį Vakarų pusrutulyje. Administracijai, kuri komunizmo plitimą vertino kaip vientisą pasaulinę grėsmę, Kubos lyderio pašalinimas atrodė galintis sugriauti visą naują režimą.

1961 m. balandžio mėnesį JAV apmokyti Kubos emigrantai išsilaipino Kiaulių įlankoje. Invazija žlugo, sustiprino Castro valdžią ir pastūmėjo Havaną dar arčiau Maskvos. Po šios nesėkmės Johno F. Kennedy administracija patvirtino plataus masto slaptą spaudimo kampaniją, žinomą kaip operacija „Mongoose“. Joje buvo numatyta propaganda, sabotažas, žvalgyba, ekonominis trikdymas ir pasirengimas galimam režimo nuvertimui.

Šią seką būtina matyti šalia 1962 m. Kubos raketų krizės. Sovietų branduolinių raketų dislokavimas saloje neatsirado vakuume: Maskva ir Havana vertino JAV invazijos bei režimo pakeitimo grėsmę kaip realią. Tai nepateisina branduolinės eskalacijos, bet paaiškina, kodėl slapti veiksmai prieš Castro tapo tarptautinio saugumo, o ne vien šnipų folkloro dalimi.

Castro reikšmę didino ir jo gebėjimas paversti asmeninę grėsmę politiniu kapitalu. Jis viešai save siejo su Kubos suverenitetu: pasikėsinimas prieš lyderį buvo pateikiamas kaip pasikėsinimas prieš visą revoliuciją. Tokia retorika padėjo telkti šalininkus, bet taip pat maskavo vidaus represijas ir politinių oponentų persekiojimą. Išorinė grėsmė buvo tikra, tačiau režimas ją naudojo platesnei kontrolei pateisinti.

Amerikiečių sprendimuose veikė ir klaidinga prielaida, kad režimas laikosi beveik vien Castro charizma. Kubos revoliucija turėjo kitų vadovų, ginkluotąsias pajėgas, naują administraciją ir masines organizacijas. Net jei 1960 ar 1961 m. Castro būtų žuvęs, valdžios žlugimas nebuvo garantuotas. Vis dėlto personalizuotas priešo įvaizdis darė žmogžudystės planą patrauklesnį nei ilga politinė analizė.

Ką iš tikrųjų nustatė JAV Senatas

Svarbiausias viešas šaltinis yra 1975 m. JAV Senato specialiojo komiteto, vadinamo Churcho komitetu pagal jo pirmininką senatorių Franką Churchą, tyrimas. Po Watergate’o ir kitų atskleistų piktnaudžiavimų komitetas nagrinėjo žvalgybos tarnybų veiklą. Jo tarpinė ataskaita apie tariamus sąmokslus nužudyti užsienio lyderius aprašė ne vien Kubą, bet Castro bylai skyrė itin daug dėmesio.

Komitetas rado įrodymų apie mažiausiai aštuonis CŽV remtus ar įtraukus pasikėsinimo planus prieš Castro 1960–1965 m. Skaičiavimo ribos priklauso nuo to, kur vienas tęstinis projektas padalijamas į atskirus epizodus, tačiau dokumentuose nėra nieko panašaus į 600 įvykdytų atakų. Tyrėjai rėmėsi liudijimais, tarnybiniais memorandumais ir 1967 m. CŽV generalinio inspektoriaus ataskaita, kurią agentūra buvo parengusi vidaus naudojimui.

Senato išvada buvo politiškai nepatogi. Ji patvirtino, kad CŽV tarpininkai susisiekė su mafijos veikėjais ir mėgino perduoti nuodus žmonėms Kuboje. Ji taip pat parodė miglotą atsakomybės grandinę. Prezidentai ir aukščiausi pareigūnai reikalavo „atsikratyti Castro“ arba nuversti režimą, tačiau dokumentuose ne visada randamas tiesioginis prezidento įsakymas žmogžudystei. Slaptosios sistemos dalyviai galėjo suprasti užuominas plačiau, nei jas vėliau pripažino politikai.

Todėl klausimas „ar Kennedy liepė nužudyti Castro?“ neturi tokio paprasto atsakymo kaip klausimas „ar CŽV dalyvavo sąmoksluose?“. Antrasis atsakymas yra taip. Pirmuoju atveju reikia atskirti politinį spaudimą pašalinti režimą, bendrą slaptos operacijos leidimą ir įrodytą konkretaus metodo patvirtinimą. Būtent ši neaiški erdvė leido aukščiausiems pareigūnams išlaikyti paneigiamumą.

Komitetas susidūrė ir su šaltinių problema. Dalis dalyvių buvo mirę, dalis dokumentų sunaikinti arba niekada nesukurti, o žodiniai nurodymai sąmoningai palikdavo mažai pėdsakų. Liudytojai po keliolikos metų galėjo gintis, painioti datas ar perkelti atsakomybę viršininkams. Todėl ataskaita nėra visų pasikėsinimų katalogas; tai dokumentais bei liudijimais pagrįstas minimalus vaizdas, rodantis, kad valstybės institucija veikė už oficialiai skelbtos politikos ribų.

1975 m. tyrimo politinė svarba buvo platesnė už Kubą. Jis paskatino stiprinti Kongreso žvalgybos priežiūrą ir aiškiau svarstyti, kas demokratinėje valstybėje gali leisti slaptą smurtą. Iki tol operacijos slaptumas kartais buvo traktuojamas kaip pakankamas atsakomybės pakaitalas: jeigu visuomenė nežino, politinė kaina neegzistuoja. Churcho komitetas parodė priešingai – paslaptis gali atidėti, bet nepanaikina teisinio ir moralinio vertinimo.

Mafija, nuodų kapsulės ir tikri tarpininkai

Vienas geriausiai dokumentuotų epizodų prasidėjo 1960 m., dar Dwighto D. Eisenhowerio prezidentavimo pabaigoje. CŽV pareigūnai per buvusį Federalinio tyrimų biuro agentą ir privatų tarpininką Robertą Maheu užmezgė ryšį su nusikalstamo pasaulio veikėjais. Į projektą buvo įtraukti Johnas Roselli, Samas Giancana ir Santo Trafficante jaunesnysis. Kai kurie iš jų turėjo interesų ikirevoliucinėje Kubos lošimų bei viešbučių rinkoje ir motyvą priešiškai vertinti Castro.

Sumanymas buvo perduoti mirtino poveikio kapsules žmogui, galinčiam įmaišyti nuodų į Castro maistą ar gėrimą. CŽV techniniai specialistai parengė botulino toksino kapsules. Tarpininkai ieškojo prieigos per Kubos pareigūnus bei emigrantų kontaktus. Vienas minimas kandidatas buvo Havanos valdžios aplinkai priklausęs Juanas Orta; vėliau dėmesys nukrypo į kitus asmenis. Operacija nepasiekė tikslo, o kapsulių kelias ir galutinė baigtis dokumentuose nėra visiškai skaidrūs.

Tai ne legenda apie laboratorijoje nupieštą idėją. Buvo realūs kontaktai, pagaminti nuodai ir mėginta sukurti jų perdavimo grandinę. Kartu tai nebuvo sėkmingai įvykdyta ataka prieš patį Castro. Niekas neįrodė, kad lyderiui buvo patiektas užnuodytas maistas ir jis tik atsitiktinai jo neparagavo. Tiksliausias apibūdinimas – pažengęs sąmokslas, sustojęs dar iki tiesioginio pasikėsinimo.

Bendradarbiavimas su mafija CŽV kėlė ilgalaikę riziką. Nusikalstamo pasaulio partneriai turėjo savų tikslų, galėjo šantažuoti pareigūnus ir nebuvo patikimi informacijos šaltiniai. Vis dėlto tuo metu jų ryšiai Kuboje buvo laikomi privalumu. Šis epizodas ypač aiškiai parodo, kaip kovos su komunizmu skuba nustūmė teisines bei moralines ribas.

Mafijos projekto tęstinumas per dvi prezidentų administracijas taip pat neleidžia jo laikyti vieno pareigūno keistenybe. Kontaktai užsimezgė Eisenhowerio laikais ir buvo tęsiami Kennedy prezidentavimo pradžioje. Operacijos dalyviai keitė tarpininkus bei Kubos kontaktus, tačiau tikslas išliko. Tai buvo institucinis procesas, nors jame dalyvavo nedidelis ratas žmonių ir informacija buvo griežtai skaidoma.

Tokio skaidymo paskirtis buvo apsaugoti operaciją ir politinę vadovybę. Pareigūnas, perduodantis kapsules, nebūtinai žinojo visas derybų aplinkybes, o tarpininkas galėjo nežinoti tikro užsakovo. Praktikoje tai silpnino kontrolę. Kai kiekvienas mato tik dalį grandinės, niekas neprisiima atsakomybės už visumą. Šis mechanizmas svarbesnis už egzotišką nuodų formą, nes paaiškina, kaip planas apskritai galėjo būti vykdomas.

Cigaro, barzdos ir kriauklės istorijos

Populiariojoje kultūroje CŽV planai dažniausiai prisimenami ne dėl mafijos, o dėl egzotiškų priemonių. Pasakojama apie sprogstantį cigarą, nuodais užtaisytą plunksną, užkrėstą nardymo kostiumą, sprogmenų prikimštą jūros kriauklę ir net chemikalą, turėjusį numarinti Castro barzdą. Dalis šių sumanymų aptinkama dokumentuose ar liudijimuose, tačiau jų statusas labai skiriasi.

CŽV techninių tarnybų aplinkoje buvo svarstomi cigarai su toksinu. Tai nėra tas pats, kas garsusis „sprogstantis cigaras“: patikimi dokumentai neįrodo, kad toks užtaisas buvo perduotas Castro ir nesuveikė. Barzdos projektas siejamas su mintimi užteršti Castro batus ar asmeninius daiktus taliu, kad išslinkę plaukai pakenktų jo revoliuciniam įvaizdžiui. Tai veikiau diskredituojanti biologinio poveikio idėja nei nuoseklus žmogžudystės bandymas.

Nardymo istorija turi daugiau dokumentinio pagrindo. Castro mėgo nardyti, todėl buvo svarstyta padovanoti jam kostiumą, užkrėstą grybelio sporomis, ir kvėpavimo aparatą su tuberkuliozės sukėlėjais. Kostiumas buvo parengtas, tačiau diplomatas Jamesas Donovanas, vedęs derybas dėl belaisvių, Castro padovanojo kitą, neužterštą įrangą. Kenksmingasis komplektas tikslo nepasiekė. Sprogstamosios kriauklės idėja buvo nagrinėjama, bet atmesta kaip nepraktiška: reikėjo rasti pakankamai išskirtinį objektą konkrečioje nardymo vietoje ir nepastebimai jį užtaisyti.

Šios istorijos įdomios todėl, kad atskleidžia institucijos vaizduotę ir desperaciją. Tačiau sąrašas „CŽV mėgino jį nužudyti cigaru, kriaukle ir kostiumu“ ištrina skirtumą tarp minčių sesijos, techninio parengimo, perdavimo ir realaus išpuolio. Jei kiekvieną atmestą pasiūlymą pavadinsime pasikėsinimu, skaičius išauga, bet istorinis tikslumas sumažėja.

Kai kurios priemonės apskritai buvo skirtos ne nužudyti, o pažeminti. Idėjos sugadinti barzdą, sutrikdyti kalbą ar sukelti viešą dezorientaciją turėjo atimti iš Castro revoliucinę aurą. Jos liudija, kad slaptoji kampanija apėmė propagandą ir psichologinį poveikį. Vėlesniuose pasakojimuose visos šios kategorijos dažnai virsta „žmogžudystės bandymais“, nors patys planuotojai kai kada siekė reputacinio, ne mirtino rezultato.

Žiniasklaidai tokios detalės patogios: sprogstantį cigarą lengviau įsiminti nei finansavimo grandinę ar tarpinės ataskaitos išnašą. Dėl to labiausiai abejotini projektai tapo žinomiausi, o geriausiai dokumentuotos nuodų kapsulės liko mažiau matomos. Redakcinis patrauklumas čia veikia prieš šaltinių patikimumą.

Rolando Cubelos plunksna ir lemtinga data

1963 m. CŽV užmezgė ryšį su Rolando Cubela, Kubos revoliucijos dalyviu ir pareigūnu, kuris reiškė pasirengimą veikti prieš Castro. Agentūros dokumentuose jis žymėtas kodiniu vardu AMLASH. Cubela siekė aukšto lygio patvirtinimo ir norėjo priemonės, kuria būtų galima nužudyti lyderį neįprastai mažu, lengvai paslepiamu ginklu.

CŽV pareigūnas Desmondas FitzGeraldas Paryžiuje susitiko su Cubela ir leido suprasti kalbantis autoritetingos JAV valdžios vardu, nors tiesioginio prezidento leidimo nužudymui dokumentai nepatvirtina. Cubelai buvo parengtas į švirkštimo priemonę panašus įtaisas su nuodais, kurį reikėjo panaudoti taip, kad dūris liktų beveik nepastebimas. Priemonė jam buvo parodyta 1963 m. lapkričio 22 d.

Tą pačią dieną Dalase buvo nužudytas prezidentas Kennedy. Šis laiko sutapimas tapo derlinga dirva sąmokslo teorijoms. Vėliau buvo spėliojama apie Kubos kerštą, mafijos vaidmenį ar slaptųjų operacijų „atsigręžimą“ prieš JAV prezidentą. Tačiau sutapimas savaime nėra įrodymas, kad Castro įsakė nužudyti Kennedy ar kad AMLASH projektas buvo susietas su Dalaso nusikaltimu.

Sąmokslo teorijų patrauklumą sustiprina Lee Harvey Oswaldo istorija, jo apsilankymas Sovietų Sąjungoje ir mėginimai gauti Kubos vizą. Vis dėlto tiriant būtina laikytis įrodymų hierarchijos. Dokumentais patvirtintas Cubelos projektas rodo, ką CŽV tuo metu darė prieš Castro. Jis neįrodo platesnės grandinės, kuri kiekvieną Šaltojo karo veikėją sujungtų su Kennedy nužudymu.

Cubela niekada nepanaudojo jam siūlyto įtaiso. 1966 m. Kuboje jis buvo nuteistas mirties bausme už sąmokslą, tačiau bausmė pakeista laisvės atėmimu; vėliau jis buvo paleistas ir išvyko iš šalies. Šis epizodas yra vienas konkrečiausių įrodymų apie CŽV ketinimą, bet ir jis nevirto tiesiogine ataka prieš Castro.

Iš kur atsirado skaičius 638

Dažniausiai cituojamas skaičius siejamas su buvusiu Kubos valstybės saugumo pareigūnu Fabiánu Escalante. Jis vadovavo Castro apsaugos bei kontržvalgybos struktūroms ir viešai teigė, kad Kubos tarnybos suskaičiavo šimtus planų nužudyti šalies lyderį. Vėliau žiniasklaidoje, knygose ir dokumentiniuose filmuose paplito 638 pasikėsinimų skaičius. Kai kur jis formuluojamas kaip Guinnesso rekordas ar galutinai patvirtintas faktas.

Problema ta, kad viešai nėra paskelbtas nepriklausomų tyrėjų patikrintas 638 bylų rinkinys, kuriame kiekvienas atvejis turėtų aiškią datą, vykdytoją, veiksmą ir pirminius dokumentus. Kubos apskaita galėjo apimti informaciją apie emigrantų grupių planus, CŽV idėjas, įtartiną sekimą, ginklų gabenimą, nepradėtas operacijas ir grėsmes. Saugumo tarnybai racionalu viską registruoti kaip galimą pasikėsinimą; istorikui tokių įrašų kategorijos nėra lygiavertės.

Be to, Kubos režimas turėjo politinį interesą didinti išorinės grėsmės matomumą. Nuolatinio pavojaus pasakojimas stiprino Castro, kaip nepalaužiamo revoliucijos gynėjo, įvaizdį ir padėjo pateisinti griežtą vidaus kontrolę. Tai nereiškia, kad Escalante viską išgalvojo. JAV dokumentai įrodo, jog grėsmė buvo reali, o prieš Kubą veikė įvairios emigrantų organizacijos. Tačiau šaltinio interesas verčia tikrinti kiekvieną epizodą atskirai.

Todėl formuluotė „Castro išgyveno 638 pasikėsinimus“ pernelyg tikra. Saugiau sakyti: Kubos šaltiniai tvirtino užregistravę daugiau kaip 600 sumanymų ar grėsmių, o JAV oficialūs tyrimai patvirtino gerokai mažesnį konkrečių CŽV sąmokslų skaičių. Šios dvi išvados viena kitai neprieštarauja, jeigu vartojamos skirtingos kategorijos.

Skaičiuojant reikėtų atsakyti bent į keturis klausimus. Ar buvo nustatytas konkretus vykdytojas? Ar jis gavo priemonę ir nurodymą? Ar priartėjo prie taikinio? Ar veiksmas prasidėjo? Be šių kriterijų vienas ilgai trukęs projektas gali būti suskaidytas į dešimtis „bandymų“, o keli gandai – prilyginti parengtam ginklui. Viešai pateikiamas 638 skaičius tokios metodikos neatskleidžia.

Taip pat ne kiekvienas planas turėjo būti amerikietiškas. Castro priešų buvo tarp Kubos emigrantų, buvusių režimo šalininkų ir įvairių ginkluotų grupių. Kai kurios organizacijos bendradarbiavo su CŽV, kitos veikė savarankiškai arba palaikė nepastovius ryšius. Teiginys, kad „CŽV surengė 638 pasikėsinimus“, yra dar platesnis ir mažiau pagrįstas nei Kubos teiginys apie bendrą grėsmių skaičių.

Kaip Castro apsauga mažino riziką

Castro ilgaamžiškumą aiškina ne vien nesėkminga priešų vaizduotė. Kubos lyderį saugojo profesionali, kontržvalgybą ir fizinę apsaugą derinusi sistema. Jo maršrutai ir darbotvarkė galėjo būti keičiami, aplinka tikrinama, o galimi informatoriai stebimi. Revoliucijos vadovybė gerai suvokė infiltracijos pavojų, nes JAV apmokė emigrantus, vykdė sabotažo operacijas ir rinko žvalgybinę informaciją saloje.

Castro viešas elgesys kartais atrodė spontaniškas: ilgos kalbos, kelionės, pasirodymai miniose. Tačiau charizmatiškas įvaizdis nereiškė, kad apsaugos režimas buvo atsainus. Artimiausi žmonės kontroliavo prieigą, o Kubos saugumas turėjo stiprų agentų tinklą tarp režimo priešininkų. Kai kurie tariami pasikėsinimai galėjo būti sustabdyti dar prieš atsirandant ginklui šalia taikinio.

Svarbus ir politinis veiksnys. Castro valdžia nebuvo vieno žmogaus improvizacija: ją laikė partija, kariuomenė, saugumo struktūros ir institucijos. Ankstyvas JAV įsitikinimas, kad fizinis lyderio pašalinimas automatiškai sugriaus režimą, buvo abejotinas. Net sėkmingas pasikėsinimas galėjo sukelti priešingą rezultatą – paversti Castro kankiniu, sustiprinti antiamerikietišką mobilizaciją ir atverti kelią kitam revoliucijos vadovui.

Po 1970-ųjų viešų tyrimų JAV politika formaliai keitėsi. Prezidento Geraldo Fordo 1976 m. vykdomasis įsakymas uždraudė JAV vyriausybės darbuotojams dalyvauti politinėse žmogžudystėse; vėlesni prezidentai šį draudimą pakartojo platesnėmis formuluotėmis. Tačiau ankstesni dokumentai liko priminimas, kad demokratinė valstybė slapta buvo peržengusi ribas, kurių viešai nepripažino.

Vėlesniais dešimtmečiais Castro ir JAV santykiai keitėsi, bet priešiškumas neišnyko. Embargas, emigrantų politika, propagandinė kova ir kaltinimai dėl terorizmo išliko. Kubos šaltiniai dalį tariamų planų priskyrė ir vėlesnėms administracijoms, tačiau jų dokumentinis pagrindas nevienodas. Ankstyvojo septintojo dešimtmečio CŽV bylos yra geriau patvirtintos todėl, kad jas nagrinėjo oficialūs JAV tyrimai ir buvo išslaptinta vidaus medžiaga.

Tai svarbi chronologinė riba. Negalima automatiškai perkelti to, kas įrodyta 1960–1965 m., į kiekvienus likusius Castro valdymo metus. Kita vertus, ankstyvųjų sąmokslų faktas paaiškina, kodėl Havana vėlesnius įtarimus vertino rimtai ir kodėl kubiečių visuomenei pasakojimas apie nesibaigiančius pasikėsinimus atrodė įtikinamas.

Propaganda nepanaikina nusikaltimo fakto

Diskusijoje lengva nukrypti į vieną iš dviejų kraštutinumų. Pirmasis kartoja visas spalvingas istorijas kaip vienodai patvirtintas ir 638 skaičių pateikia be išnašos. Antrasis, pastebėjęs Kubos propagandą, ima neigti pačius CŽV sąmokslus. Abu požiūriai klaidina.

Churcho komiteto ataskaita, CŽV generalinio inspektoriaus tyrimas ir išslaptinti tarnybiniai dokumentai patvirtina, kad Jungtinių Valstijų žvalgyba dalyvavo žmogžudystės planuose. Mafijos kontaktai, toksinų kapsulės ir AMLASH projektas nėra Havanos sukurti gandai. Juos tyrė JAV institucijos, apklaususios savus pareigūnus. Tai rimtas teisės, demokratinės kontrolės ir užsienio politikos klausimas.

Kartu anekdotas negali būti automatiškai paverstas įvykusiu pasikėsinimu. Sprogstama kriauklė, niekada nepasiekęs kostiumas ar darbuotojo pasiūlytas cigaro sumanymas nėra tas pats, kas paleista kulka. Žodžiai „planas“, „sąmokslas“, „operacija“ ir „ataka“ nusako skirtingas pasirengimo pakopas. Garsusis skaičius jas sudeda į vieną koloną.

Šaltinių kritika čia ne mažina istorijos įdomumą, o jį padidina. Vietoj komiško pasakojimo apie neįveikiamą lyderį atsiveria sistema, kurioje prezidentų spaudimas, slaptas finansavimas, techninės laboratorijos, emigrantų grupės ir nusikaltėliai kūrė neaiškią atsakomybės grandinę. Būtent ji leido realiems planams egzistuoti ir kartu dešimtmečius neigti jų mastą.

Vertinant Kubos liudijimus galioja ta pati taisyklė. Autoritarinės valstybės dokumentas nėra savaime melagingas, kaip demokratinės valstybės dokumentas nėra savaime teisingas. Reikia klausti, kas jį parengė, kokiu tikslu, kokią informaciją autorius galėjo matyti ir ko negalėjo viešinti. Kubos saugumas galėjo turėti autentiškų duomenų apie emigrantų tinklus, bet kartu buvo suinteresuotas pabrėžti savo efektyvumą ir lyderio išskirtinumą.

Patikimiausias metodas – lyginti nepriklausomas grandines. Kai JAV vidaus memorandumas, Senato tyrimo liudijimas ir Kubos informacija aprašo tą patį tarpininką ar laikotarpį, pasitikėjimas didėja. Kai lieka vien vėlyvas pasakojimas be datos ir dokumento, jį dera žymėti kaip teiginį. Toks atsargumas nėra neutralumas tarp aukos ir užpuoliko; tai būdas tiksliai nustatyti, už ką galima atsakomybę pagrįsti.

Ką iš tiesų išgyveno Fidelis Castro

Patvirtintas branduolys yra pakankamai stulbinamas ir be 638 pažodinio pasikėsinimų skaičiaus. Nuo 1960 m. CŽV ieškojo būdų pašalinti Castro, bendradarbiavo su mafijos tarpininkais, gamino nuodus ir palaikė ryšius su galimais vykdytojais. Platesnė JAV politika apėmė invaziją, sabotažą, embargą ir slaptą režimo destabilizavimą. Castro turėjo pagrindo manyti, kad jo gyvybei gresia pavojus.

Tačiau negalima sąžiningai teigti, kad jis fiziškai išvengė daugiau kaip 600 jau pradėtų žmogžudystės atakų. Šis skaičius yra Kubos tarnybų pateikta suvestinė, kurios visa pirminė medžiaga neprieinama nepriklausomam patikrinimui. Joje, tikėtina, susimaišė įgyvendinti parengiamieji veiksmai, sustabdyti projektai, grėsmės, pasiūlymai ir žvalgybinė informacija.

Castro 2006 m. dėl sveikatos perdavė valdžios funkcijas broliui Raúliui, o 2008 m. formaliai pasitraukė iš prezidento pareigų. Jis mirė po aštuonerių metų. Jo politinio palikimo vertinimas – autoritarinė valdžia, represijos, socialinės reformos ir Kubos vaidmuo pasaulyje – yra atskira, ginčytina tema. Pasikėsinimų istorija neturėtų tapti nei režimo pateisinimu, nei pretekstu ignoruoti neteisėtus JAV veiksmus.

Tiksliausia išvada dviguba: daugiau nei 600 yra nepatikrintas Kubos apskaitos skaičius, o CŽV sąmokslai yra dokumentuotas faktas. Šaltojo karo istorija dažnai iškraipoma tada, kai pasirenkama tik viena šios poros pusė. Castro išgyveno ne legendinį vienodų atakų maratoną, bet ilgą laikotarpį, kai galinga kaimyninė valstybė iš tiesų svarstė ir rengė jo fizinį pašalinimą.

Šios bylos palikimas peržengia Castro biografiją. Jis primena, kad slaptosios tarnybos gali gauti miglotą politinį tikslą ir paversti jį veiksmais, kurių vadovai vėliau tvirtina konkrečiai neįsakę. Demokratinė kontrolė veikia tik tada, kai leidimai, ribos ir atsakomybė nėra paliekami užuominoms. Priešingu atveju keisčiausia istorijos detalė – cigaras ar kriauklė – užgožia svarbiausią klausimą: kas valstybės vardu nusprendė, kad užsienio lyderio nužudymas yra priimtina politikos priemonė.