XVI amžiaus pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne tik pilys, seimai, karo žygiai ir didikų giminės varžybos. Tai buvo ir pasaulis, kuriame smalsumas, tikėjimas, prestižas bei nuotykio troškimas galėjo nuvesti žmogų labai toli nuo Vilniaus, Nesvyžiaus ar Trakų. Vienas ryškiausių tokių žmonių buvo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis – LDK didikas, valstybės veikėjas, piligrimas, keliautojas ir rašytojas, kurio kelionė į Šventąją Žemę šiandien skamba beveik kaip istorinis nuotykių romanas. Jis keliavo per Siriją, Palestiną ir Egiptą, pasiekė vietas, kurios daugeliui jo amžininkų buvo žinomos tik iš Biblijos, senųjų autorių tekstų ar fantazijos pilnų pasakojimų.
Tačiau labiausiai vaizduotę žadina ne vien pats faktas, kad Lietuvos didikas pasiekė Egiptą. Įdomiausia detalė yra ta, kad Aleksandrijoje Radvila Našlaitėlis įsigijo dvi mumijas. Tai nebuvo paprastas suvenyras, kurį galima įsidėti į kelioninę skrynią šalia monetų, audinių ar egzotiškų prieskonių. Mumijos Europoje tuo metu buvo laikomos retenybe, keistu, paslaptingu ir brangiu daiktu, turėjusiu ir mokslinę, ir religinę, ir net medicininę aurą. Jos buvo siejamos su senovės Egipto paslaptimis, mirtimi, nemirtingumu ir tolimu pasauliu, kuris krikščioniškos Europos žmogui atrodė beveik nepasiekiamas.
Vis dėlto šis neįprastas pirkinys Lietuvos nepasiekė. Kelionės jūra metu kilus audrai, išsigandęs nelaimės ir galbūt prisiminęs anuomet paplitusius prietarus, Radvila Našlaitėlis liepė mumijas išmesti iš laivo. Taip dvi senovės Egipto mirusiųjų kūno relikvijos, kurios galėjo tapti viena keisčiausių LDK didikų kolekcijų puošmenų, atsidūrė jūros dugne. Ši istorija puikiai tinka „Istorijos kuriozų“ kategorijai, nes joje susitinka didikų ambicijos, piligrimystės rimtis, ankstyvoji kelionių literatūra, Egipto paslaptys ir labai žmogiška baimė, kuri audros akivaizdoje gali pakeisti net iš anksto apgalvotus planus.
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis gimė 1549 metais vienoje galingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių. Radvilos tuo metu buvo ne šiaip turtingi didikai. Tai buvo politinė jėga, galėjusi konkuruoti su kitomis įtakingomis giminėmis, daryti įtaką valdovų sprendimams, remti religines kryptis, statyti rezidencijas, steigti spaustuves, kaupti bibliotekas ir formuoti visos valstybės kultūrinį veidą. Našlaitėlio tėvas Mikalojus Radvila Juodasis buvo vienas garsiausių Reformacijos rėmėjų LDK, tačiau pats Našlaitėlis vėliau perėjo į katalikybę ir tapo aktyviu kontrreformacijos rėmėju. Jo biografijoje labai aiškiai matyti XVI amžiaus Europos įtampa: tikėjimo ginčai, politinės sąjungos, dinastinės ambicijos ir didikų atsakomybė už savo giminės vardą.
Našlaitėlis nebuvo tik uždaras rūmų žmogus. Jis studijavo Vakarų Europoje, lankėsi Leipcige, Strasbūre, Romoje ir Paryžiuje, dalyvavo valstybės politiniame gyvenime, ėjo aukštas pareigas, rėmė jėzuitus, rūpinosi Nesvyžiaus rezidencijos stiprinimu ir kultūriniu giminės palikimu. Vėliau jis prisidėjo prie vieno svarbiausių kartografijos darbų – garsiojo 1613 metų LDK žemėlapio, kuris padėjo Europai tiksliau įsivaizduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvę. Ši detalė ypač svarbi, nes parodo, kad Našlaitėlis domėjosi ne vien pamaldumu ar politine karjera. Jis buvo žmogus, kuriam rūpėjo pasaulio pažinimas, geografija, kelionių patirtis ir žinių kaupimas.
Būtent todėl jo piligriminė kelionė į Šventąją Žemę neturėtų būti suprantama tik kaip religinė pareiga. Žinoma, tikėjimas buvo labai svarbus. XVI amžiaus žmogui kelionė į Jeruzalę reiškė dvasinį išbandymą, nuodėmių atgailą ir tiesioginį prisilietimą prie krikščionybės šaknų. Tačiau kartu tai buvo ir intelektualinis nuotykis. Našlaitėlis keliavo kaip žmogus, norėjęs matyti, aprašyti, lyginti, suprasti. Jo kelionės aprašymas vėliau tapo vienu svarbiausių tokio pobūdžio tekstų Abiejų Tautų Respublikos kultūroje. Jis parodė, kad LDK didikas galėjo būti ne tik karo ar politikos veikėjas, bet ir smalsus pasaulio stebėtojas.
1582–1584 metų Radvilos Našlaitėlio kelionė į Šventąją Žemę buvo didžiulis sumanymas. Šiandien tokį maršrutą galima įsivaizduoti kaip kelionę lėktuvu, viešbučių rezervacijas ir muziejų lankymą, tačiau XVI amžiuje tai buvo pavojinga, brangi ir fiziškai alinanti patirtis. Reikėjo kirsti skirtingas politines erdves, tartis dėl leidimų, samdyti palydovus, pasitikėti laivais, kurie galėjo būti pažeidžiami audrų ar piratų, ir nuolat susidurti su kalbų, papročių bei religinių taisyklių skirtumais. Kelionė į Jeruzalę buvo tarsi išėjimas iš pažįstamos Europos į pasaulį, kuris atrodė ir šventas, ir grėsmingas.
Našlaitėlio maršrute svarbiausią vietą užėmė Palestinos šventovės. Jis lankė vietas, susijusias su Kristaus gyvenimu, kančia ir prisikėlimu. Tokios kelionės turėjo aiškią religinę prasmę: piligrimas ne tik žiūrėjo į akmenis, pastatus ar kraštovaizdį, bet ir bandė dvasiškai išgyventi Biblijos pasakojimą. Tačiau Našlaitėlio tekstuose juntamas ir labai žemiškas, praktiškas dėmesys detalėms. Jis stebėjo žmones, miestus, kelius, papročius, gamtą, pastatus, prekybą ir kasdienybę. Būtent šis gebėjimas pastebėti smulkmenas daro jo kelionės aprašymą vertingą ne vien religijos istorijai, bet ir kultūros, geografijos bei mentaliteto tyrimams.
Egiptas šioje kelionėje tapo ypatingu etapu. Krikščioniškai vaizduotei Egiptas buvo Biblijos kraštas: Juozapo, Mozės, faraonų, tremties ir išėjimo iš vergijos vieta. Kartu tai buvo ir senovės civilizacijos žemė, kurios paminklai jau tada kėlė nuostabą. Piramidės, sfinksas, Nilo slėnis, Aleksandrija – visa tai europiečiui atrodė kaip gyvas senovės pasaulio liudijimas. Šiandien tavo svetainėje jau yra artima tema apie tai, kad Sfinksas greičiausiai buvo ryškiaspalvis, todėl Našlaitėlio susidūrimas su Egiptu gali gražiai papildyti platesnį pasakojimą apie tai, kaip senovės paminklai veikė vėlesnių amžių žmonių vaizduotę.
Kelionės aprašymas vėliau buvo išleistas ir ilgą laiką tapo svarbiu žinių apie Artimuosius Rytus šaltiniu. Tai reiškia, kad Našlaitėlio įspūdžiai nebuvo tik privatus dienoraštis. Jie tapo tekstu, kuris formavo skaitytojų supratimą apie kraštus, kurių dauguma niekada nematė. Būtent todėl istorija apie dvi Egipte įsigytas mumijas yra daugiau nei spalvinga detalė. Ji atskleidžia, kaip XVI amžiaus LDK žmogus bandė parsivežti namo ne tik prisiminimus, bet ir materialų tolimos civilizacijos ženklą.
Egiptas XVI amžiaus keliautojui buvo nepaprastas reginys. Piramidės jau tada buvo laikomos senovės stebuklais, nors jų kilmė, paskirtis ir istorinis kontekstas buvo suprantami kitaip nei šiandien. Europos keliautojai dažnai rėmėsi Biblijos vaizdiniais, antikiniais autoriais ir vietinių pasakojimais, todėl Egipto praeitis jų sąmonėje maišėsi su tikrais pastebėjimais, legendomis ir simboliais. Našlaitėlis, lankydamas Egiptą, žvelgė į piramides ne kaip į turistinį objektą, o kaip į milžinišką laiko ženklą. Tai buvo akmeninis įrodymas, kad pasaulis yra daug senesnis, sudėtingesnis ir paslaptingesnis, nei gali atrodyti gyvenant LDK dvaruose.
Ypač įspūdingas faktas, kad Našlaitėlis ne tik apžiūrėjo piramides, bet ir įkopė į vieną iš jų. Ši detalė leidžia jį pamatyti ne kaip pasyvų stebėtoją, o kaip žmogų, kuris norėjo pats patirti vietą fiziškai. Kopimas į piramidę nebuvo patogus pasivaikščiojimas. Tai reikalavo pastangų, drąsos ir smalsumo. Galima įsivaizduoti didiką, kuris po ilgų kelionių, dulkėtų kelių ir derybų su vietiniais palydovais stovi prie akmeninio milžino ir nusprendžia kilti aukštyn, kad savo akimis pamatytų kraštovaizdį nuo vieno garsiausių senovės paminklų.
Sfinkso aprašymas taip pat svarbus. Šiandien sfinksas yra vienas žinomiausių Egipto simbolių, tačiau ankstyvųjų Naujųjų laikų keliautojui jis galėjo atrodyti dar paslaptingiau. Smėlio, laiko ir vietinių legendų apsuptas akmeninis kūnas su žmogaus galva skatino vaizduotę. Našlaitėlio pastabos apie sfinksą rodo, kad jis stebėjo ne tik krikščioniškas šventoves, bet ir senovės Egipto palikimą. Čia matome įdomų kultūrinį lūžį: piligrimas, keliavęs į Jeruzalę dėl tikėjimo, Egipte susiduria su civilizacija, kurios ženklai priklausė daug senesniam, kitokiam religiniam pasauliui.
Tokie susidūrimai daro Našlaitėlio kelionę išskirtinę. Ji parodo, kad LDK istorija nebuvo uždara vien vietiniams mūšiams ar valdovų ginčams. Lietuvos didikai mąstė apie Europą, Viduržemio jūrą, Artimuosius Rytus ir senovės civilizacijas. Todėl šį pasakojimą galima natūraliai sieti su platesniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasauliu, kuriame telpa ir kariniai epizodai, pavyzdžiui, 1514 m. Oršos mūšis, ir kultūrinės kelionės, kurios ne mažiau įdomiai atskleidžia valstybės elito akiratį.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neįtikėtina, kad LDK didikas Aleksandrijoje nusipirko dvi mumijas. Tačiau XVI amžiaus Europoje toks pirkinys nebuvo vien keistenybė. Egipto mumijos buvo laikomos retomis, egzotiškomis ir vertingomis. Jos patekdavo į valdovų, didikų, gydytojų, vaistininkų ir kolekcininkų akiratį. Vakarų Europoje ilgą laiką buvo paplitusi ir vadinamoji „mumia“ – medžiaga, siejama su mumifikuotais kūnais ir naudota medicininiuose preparatuose. Šiandien tai skamba makabriškai, bet anuomet žmogaus kūno liekanų, relikvijų ir neįprastų substancijų samprata buvo visai kitokia. Riba tarp gydymo, prietaro, mokslo ir smalsumo buvo gerokai neryškesnė.
Našlaitėlio pirkinys greičiausiai turėjo ne vien praktinę, bet ir simbolinę prasmę. Dvi mumijos galėjo būti suvokiamos kaip materialus senovės Egipto įrodymas, kurį būtų galima parodyti kitiems didikams, mokyti, stebinti, galbūt laikyti kaip retą kolekcijos objektą. Didikų pasaulyje tokie daiktai kūrė prestižą. Jie sakė: šis žmogus keliavo toli, matė tai, ko kiti nematė, ir parsivežė tai, kas liudija jo ryšį su plačiuoju pasauliu. Jeigu šiandien kelionės įspūdį patvirtina nuotrauka, anuomet tai galėjo būti rankraštis, žemėlapis, relikvija, keistas akmuo, moneta ar net mumija.
Aleksandrija šioje istorijoje nėra atsitiktinė vieta. Tai buvo didelis Viduržemio jūros prekybos centras, kuriame susikirsdavo skirtingų kultūrų, kalbų ir religijų žmonės. Čia buvo galima įsigyti prekių, kurios Europos gilumoje atrodė beveik neįmanomos. Mumijos, atkeliavusios iš Egipto kapaviečių ar per vietinių tarpininkų rankas, tapdavo preke. Šiandien toks požiūris kelia etinių klausimų, nes kalbame apie žmonių palaikus. Tačiau norint suprasti Našlaitėlio laiką, reikia įsivaizduoti pasaulį, kuriame senovės palaikai buvo vertinami kitaip, o egzotiški objektai dažnai buvo suvokiami kaip pažinimo ir galios ženklai.
Būtent čia ir slypi šios istorijos kurioziškumas. Didikas, kuris keliavo kaip pamaldus piligrimas, kartu veikė ir kaip smalsus kolekcininkas. Jis troško ne tik pamatyti Egiptą, bet ir dalį Egipto parsivežti į savo pasaulį. Dvi mumijos galėjo tapti sensacija LDK aplinkoje. Galime tik spėlioti, kaip jos būtų buvusios sutiktos Nesvyžiuje ar Vilniuje: kaip mokslinė retenybė, kaip šiurpus stebuklas, kaip piligrimo trofėjus ar kaip nerimą keliantis daiktas, kurio geriau neliesti.
Visas šios istorijos dramatizmas prasideda tada, kai kelionė iš Egipto susidūrė su jūros pavojumi. XVI amžiaus laivyba buvo rizikinga. Net patyrę jūrininkai negalėjo jaustis saugūs, nes audra, srovės, navigacijos klaidos ar laivo pažeidimai galėjo akimirksniu pakeisti kelionės eigą. Jūra anuomet buvo ne romantinis atostogų vaizdinys, o pavojinga erdvė, kurioje žmogus jautėsi priklausomas nuo Dievo valios, gamtos jėgų ir laivo įgulos gebėjimų. Kai laivas patekdavo į audrą, keleiviai ieškodavo priežasčių, ženklų ir kaltininkų. Tokiose situacijose prietarai galėjo atrodyti tokie pat įtikinami kaip praktiniai paaiškinimai.
Pasakojama, kad kilus audrai Radvila Našlaitėlis išsigando, jog laive esančios mumijos gali būti nelaimės priežastis arba bent jau pavojingas ženklas. Tai labai žmogiška reakcija. Ramioje Aleksandrijoje mumijos galėjo atrodyti kaip įdomi senienų retenybė, bet audros metu, kai laivas blaškomas bangų, tas pats pirkinys galėjo staiga įgyti visai kitokią prasmę. Kasdienis smalsumas užleido vietą baimei. Senovės Egipto mirusiųjų kūnai, kurie turėjo liudyti tolimą civilizaciją, virto nerimą keliančiu kroviniu.
Sprendimas išmesti mumijas iš laivo šiandien atrodo absurdiškas ir net komiškas. Juk žmogus sumokėjo už retą daiktą, gabeno jį per jūras, o tada vieną akimirką jo atsisakė. Tačiau būtent tokios detalės istoriją padaro gyvą. Jos primena, kad praeities veikėjai nebuvo vien portretuose sustingę didikai su herbais ir titulais. Jie bijojo, klydo, dvejojo, pasiduodavo nuotaikai ir aplinkinių spaudimui. Net labai išsilavinęs ir įtakingas žmogus audros metu galėjo elgtis taip, kaip diktavo ne racionalus planas, o instinktas išgyventi.
Šis epizodas taip pat puikiai parodo, kaip ankstyvųjų Naujųjų laikų žmogaus pasaulyje sugyveno mokslinis smalsumas ir prietaringa vaizduotė. Našlaitėlis buvo pakankamai smalsus, kad aprašytų Egiptą, piramides ir sfinksą, bet kartu gyveno kultūroje, kurioje neįprasti daiktai galėjo būti siejami su dvasiniu pavojumi. Mumijos išmetimas į jūrą tampa simboliniu momentu: senovės Egipto paslaptis pralaimi krikščioniško piligrimo baimei ir jūros audros siaubui.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad dvi į jūrą išmestos mumijos yra tik smagus istorinis anekdotas. Tačiau iš tikrųjų ši istorija leidžia kitaip pažvelgti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Dažnai LDK įsivaizduojama per mūšius, valdovus, sutartis, teritorijas ir politinius konfliktus. Tai būtina istorijos dalis, bet ji nėra visa istorija. Našlaitėlio kelionė parodo LDK elitą kaip pasaulio dalį: keliaujantį, skaitantį, rašantį, besidomintį tolimomis šalimis ir gebantį savo patirtį paversti tekstu, kurį skaitė kiti.
Ši tema taip pat padeda suprasti, kad Lietuvos istorija nebuvo izoliuota. Net jei geografiškai LDK buvo toli nuo Egipto, jos didikai buvo susiję su Europos intelektinėmis madomis, piligrimystės tradicijomis, katalikiškojo pasaulio tinklais ir Viduržemio jūros kelionių maršrutais. Našlaitėlis savo kelione jungė Nesvyžių su Jeruzale, Vilnių su Aleksandrija, LDK politinę kultūrą su senovės Egipto paminklais. Tai labai platus horizontas, kuris paneigia siaurą įsivaizdavimą, kad senoji Lietuvos istorija vyko tik tarp pilių, miškų ir mūšio laukų.
Kartu ši istorija primena, kaip svarbu skaityti kelionių aprašymus. Juose dažnai išlieka smulkmenos, kurių nėra oficialiuose dokumentuose. Valstybės raštai pasako, kas gavo pareigas, kas kariavo, kas sudarė sutartis. O keliautojo tekstas parodo, kaip žmogus žiūrėjo į svetimą miestą, ką valgė, ko bijojo, kuo stebėjosi, ką pirko ir ko galiausiai atsisakė. Tokios detalės leidžia istoriją pajusti arčiau. Jos iš portreto padaro žmogų.
Tavo svetainės kontekste ši tema gali tapti labai stipriu tiltu tarp Lietuvos istorijos ir pasaulio istorijos. Ji natūraliai dera prie pasakojimų apie Baltijos gintarą faraonų šventyklose, nes abu atvejai rodo netikėtą Baltijos ir Egipto ryšį. Vienu atveju kalbame apie gintaro kelią į senovės pasaulį, kitu – apie LDK didiką, kuris pats atsidūrė Egipte ir bandė parsivežti jo paslaptį namo. Abu pasakojimai skaitytojui primena, kad Lietuvos istorija gali būti daug platesnė, įdomesnė ir labiau susijusi su pasauliu, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Radvilos Našlaitėlio mumijų istorija yra tokia patraukli todėl, kad joje nėra vienos paprastos prasmės. Vienam skaitytojui tai bus juokingas nutikimas apie didiką, kuris nusipirko per daug šiurpų suvenyrą ir vėliau jo išsigando. Kitam tai bus pasakojimas apie ankstyvąją europiečių egiptomaniją, kai Egipto senienos buvo geidžiamos, perkamos, gabenamos ir kartais suprantamos labai keistai. Trečiam tai bus istorija apie žmogų, kuris gyveno tarp dviejų pasaulių: pamaldaus krikščioniško tikėjimo ir Renesanso laikų smalsumo, skatinusio pažinti svetimas civilizacijas.
Šiame epizode galima įžvelgti ir didiko ambiciją. Našlaitėlis norėjo būti ne tik tas, kuris girdėjo apie Egiptą, bet tas, kuris jame buvo. Ne tik tas, kuris skaitė apie piramides, bet tas, kuris į jas kopė. Ne tik tas, kuris matė mumijas, bet tas, kuris bandė jas parsivežti. Didikų kultūroje patirtis, prestižas ir pasakojimas buvo glaudžiai susiję. Kelionė tapdavo reputacijos dalimi, o parsivežti objektai – tos reputacijos įrodymais. Todėl mumijos buvo ne vien keistas krovinys, bet ir galimas pasakojimo centras: štai ką aš mačiau, štai ką parsivežiau, štai kaip toli siekia mano akiratis.
Tačiau audra šią ambiciją sulaužė. Vienu momentu pasaulio pažinimo trofėjus tapo našta, kurios reikėjo atsikratyti. Būtent todėl istorija tokia žmogiška. Ji rodo, kad net didžiausi planai priklauso nuo aplinkybių. Kartais žmogus nori grįžti namo su įspūdingu įrodymu, o grįžta tik su pasakojimu apie tai, kaip tą įrodymą pats išmetė į jūrą. Paradoksalu, bet galbūt būtent dėl to šis epizodas išliko toks įsimintinas. Jeigu mumijos būtų ramiai pasiekusios Nesvyžių, jos gal būtų tapusios muziejine retenybe ar pradingusiu kolekcijos objektu. O išmestos į jūrą jos virto legenda.
Ši istorija taip pat turi švelniai ironišką toną. Radvila Našlaitėlis buvo rimtas žmogus, valstybės veikėjas, piligrimas ir kultūros mecenatas. Tačiau jį prisimename ir dėl epizodo, kuris skamba beveik kaip nuotykių filmo scena. Tai nereiškia, kad jo gyvenimą reikia paversti pokštu. Priešingai, tokie kuriozai padeda prie didžiųjų istorinių asmenybių priartėti be perdėto iškilmingumo. Jie leidžia pamatyti, kad praeitis buvo pilna ne tik pergalių ir tragedijų, bet ir keistų, nepatogių, beveik komiškų situacijų.
Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionė į Šventąją Žemę ir Egiptą yra vienas įdomiausių pavyzdžių, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija susijungia su plačiuoju pasauliu. Tai ne tik pasakojimas apie didiką, kuris keliavo toliau nei dauguma jo amžininkų. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris norėjo pats pamatyti šventas vietas, įkopti į piramidę, aprašyti sfinksą, patirti Egipto senovę ir parsivežti namo jos materialų pėdsaką. Dvi mumijos, įsigytos Aleksandrijoje, buvo keistas, drąsus ir šiandien beveik neįtikėtinas pirkinys.
Tačiau istorijos grožis slypi būtent netikėtame posūkyje. Mumijos, kurios galėjo tapti LDK didiko kolekcijos sensacija, nepasiekė nei Nesvyžiaus, nei Vilniaus. Audra jūroje, baimė ir prietaringa vaizduotė nulėmė, kad jos buvo išmestos už borto. Tai akimirka, kurioje susiduria žmogaus smalsumas ir jo pažeidžiamumas. Ramioje kelionės dalyje mumijos simbolizavo pažinimą, prestižą ir senovės paslaptį. Audros metu jos tapo grėsme, kurios reikėjo atsikratyti.
Šis nutikimas vertingas ne tik kaip istorinis kuriozas. Jis leidžia pasakoti apie LDK didikus kitaip – ne vien per pareigas, mūšius ar giminių intrigas, bet per keliones, knygas, baimes, kolekcionavimo madą ir susidūrimą su svetimomis civilizacijomis. Našlaitėlis priklausė pasauliui, kuriame žmogus galėjo būti kartu pamaldus piligrimas, valstybės pareigūnas, kultūros mecenatas, geografijos entuziastas ir keistų senienų pirkėjas. Būtent dėl šio daugiasluoksniškumo jo istorija tokia įtraukianti.
Dvi iš laivo išmestos mumijos šiandien tampa beveik simboliu. Jos primena, kad istorijoje kartais svarbiausi ne tik tie daiktai, kurie išliko muziejuose, bet ir tie, kurie pradingo. Kartais prarastas objektas sukuria stipresnį pasakojimą nei išsaugotas eksponatas. Radvilos Našlaitėlio mumijos galėjo tyliai gulėti kokioje nors didikų kolekcijoje, bet vietoj to jos tapo istorija apie baimę, audrą, smalsumą ir labai neįprastą Lietuvos ryšį su senovės Egiptu.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
