Ieškomiausio nacių nusikaltėlio medžioklė

Žmogaus imperatyvas – ieškoti teisingumo. Kai kalbame apie 20-ojo amžiaus kraupiausias neteisybes, negalime pamiršti vienos itin dramatiškos ir svarbios istorijos linijos: medžioklės už karo nusikaltėlius iš Antrojo pasaulinio karo laikų ir ypatingai už aukštus nacių režimo atstovus.

Teisingumo paieškos pradžia – pokario papročiai ir iššūkiai

Po Antrojo pasaulinio karo pasaulis susidūrė su milžinišku iššūkiu: kas atsakingas už masines žudynes, svarbiausius karo nusikaltimus, holokaustą, represijas? Eu­ropoje buvo atkurta tvarka, pradėti tribunolai – vienas garsiausių – Nürnbergo procesai. Tačiau net ir juos vykdant aiškiai matėsi, kad daugelis nacių nusikaltėlių spėjo slypėti, išvengti atsakomybės arba pasinaudoti chaosu karo pabaigoje. Įrodymų trūkumas, dokumentų naikintos, liudininkų baimė – visos šios problemos pildė sudėtingą paveikslą.

Kiekviena okupacija, kiekvienas koncentracijos ar išžudymo atvejis turėjo savo dinamiką: kaltinimai, tyrimai, emigracijos maršrutai. Pokario tvarkos atkūrimas neužtikrino automatiškai visų nusikaltėlių sulaikymo. Iš tikrųjų, kaip pažymi istorikai, „tūkstančiai nacių nusikaltėlių niekada nebuvo suimti“.

Pirmosios medžioklės linijos gimė iš moralinio ryžto – siekio parodyti, kad net ir galiausiai nusikaltimas negali likti nesutvarkytas. Vienas iš žinomiausių kovotojų už teisingumą buvo Simon Wiesenthal, kuris po karo dedikavo savo gyvenimą medžioklei: buvęs kalinys, paveldėjęs asmeninę tragediją ir pavertęs ją motyvu.

Tačiau peržengti praktinius mūsų laikais suprantamus kriterijus – įrodyti asmens kaltę, surinkti dokumentus, tardyti liudininkus – buvo milžiniškas iššūkis. Nusikaltėliai dažnai slapstėsi, keitė tapatybę, išnaudojo „kryžkeles“ (angl. ratlines) – slaptus pabėgimo tunelius į Pietų Ameriką ar kitur.

Taigi, medžioklės už nacių nusikaltėlius pradžia – tai ne tik pavienių veikėjų sulaikymas, bet ir sisteminio teisingumo, identifikavimo ir atsakomybės kultūros formavimas. Todėl ši tema yra aktuali ne vien kaip istorinis reiškinys, bet ir kaip pamoka mums – apie tai, kaip visuomenė elgiasi su praeities tamsa, kaip inu­stauruojama lyderystė teisingume.

Kaip vyko „ieškomiausio nacių nusikaltėlio“ medžioklė – metodai ir strategijos

Kai mes kalbame apie „ieškomiausią nacių nusikaltėlį“, tai ne vien pavienis žmogus, bet simbolis – aukščiausio lygio veikėjas, kuris pabėgo, slepiasi ir išlaikė atsakomybę. Pvz., Adolf Eichmann, kuris vadovavo „galutiniam sprendimui“ („Final Solution“) žydų klausimu, tapo pavyzdžiu.

Medžioklės strategijos apėmė kelis pagrindinius elementus: archyvų atidarymą ir tyrimą, liudytojų apklausą, bendradarbiavimą tarptautiniame lygmenyje, specialiųjų tarnybų veiksmus, kartais net slaptas operacijas. Pavyzdžiui, Mossad – Izraelio žvalgybos tarnyba – atliko dėmesio vertą operaciją Eichmann’o paėmimui Argentinoje 1960-aisiais.

Vienas svarbių instrumentų buvo tarptautinės kampanijos ir suinteresuotų organizacijų įkūrimas. Pavyzdžiui, Simon Wiesenthal Center įsteigė projektą „Operation Last Chance“, siekiantį sulaikyti paskutinius nacių nusikaltėlius.

Tarp konkrečių veiksnių: pasenę dokumentai, pakeistos pavardės, emigracija į Pietų Ameriką (Argentina, Brazilija, Paragvajus), kartais net valstybės arba slaptos tarnybos palaikymas – visa tai trukdė. Istorijoje nurodoma, kad brutaliausi nusikaltėliai keitė savo vardus, gauna naujas tapatybes, ieškojo prieglobsčio už Atlanto.

Kadangi daug laiko praėjo, liudininkai sensta, prisiminimai blanksta, dokumentai gali būti prarasti — tai pavertė medžioklę lyg „rungtynes su laiku“. Kiekvienas sulaikymas – reta, bet reikšminga pergalė, kuri yra daugiau negu vien asmeninis teisės aktas: tai simbolinis teisingumo pripažinimas aukoms.

Žinomiausios operacijos – „ieškomiausio“ atvejai

Yra keletas istorinių operacijų, kurios tapo medžioklės už nacių nusikaltėlius etalonais. Pirmosiose ratuose išsiskiria Adolf Eichmanno byla. Jis buvo pastebėtas Argentinos priemiestyje, Izraelio slaptųjų tarnybų ištrauktas, atvežtas į Tel Avivą, teisiamas Jeruzalėje 1961-aisiais ir 1962 m. egzekuotas.

Kitas garsus atvejis – Klaus Barbie, vadintas „Liono žudiku“. Jis 1983 m. buvo suimtas Bolivijoje ir išvežtas į Prancūziją, kur vėliau nuteistas iki gyvos galvos.

Istorija mini ir Josef Mengele, kuris elgėsi kaip siaubingas „Angel of Death” Aushvice barake. Jis pabėgo į Pietų Ameriką ir niekada nebuvo nuteistas.

Šios operacijos rodo, kad medžioklė nebuvo vien paprastas tribunolas, o dažnai kombinacija šnipinėjimo, diplomatijos, tarptautinių sutarčių, pavojingų misijų. Vertinant iš Lietuvos perspektyvos, svarbu paminėti, kad atskaitingumo tema peržengia ribas; net ir šiandien kai kurie mažesnio lygio kaltininkai tebėra ieškomi.

Svarbu pažymėti, kad ne visos operacijos buvo sėkmingos – kai kurie nusikaltėliai mirė laukiant teismo, kiti slėpėsi visą gyvenimą. Tačiau net ir tokie atvejai turi reikšmę istorijai: jie primena, kad laikas negali būti priežastis „pamiršti“ teisingumo.

Etikos ir atminties iššūkiai medžioklėje

Ieškomiausio nacių nusikaltėlio medžioklės metu iškilo įvairių etinių klausimų, kurie iki šiol aktualūs. Vienas iš pagrindinių – amžiaus ir sveikatos klausimas: ar yra „per vėlu“ vykdyti teisingumą, kai kaltinamasis yra labai senas, ligotas? Kai kurie teigė, kad pagaliau teisingumas namiesti neturėtų būti atidėtas amžiaus ar sveikatos pasekmėms.

Kitas etikos aspektas – tarptautinis bendradarbiavimas ir jos ribos. Kartais valstybės nesutiko bendradarbiauti dėl diplomatinių priežasčių, pasinaudodavo nusikaltėlių kompetencija (pvz., šaltojo karo metu) arba ignoravo praėjusius veiksmus. Šios moralinės šmėklos neretai apsunkino teisingumo procesą.

Ypač svarbu prisiminti aukas. Nepakankamas atminimas, mažas dėmesys liudininkų bei nukentėjusiųjų perspektyvai gali reikšti, kad medžioklės logistika užgožia moralinę dimensiją. Teisingumas čia nėra tik teisinė procedūra, bet ir kolektyvinė atmintis, visuomenės įsipareigojimas „neužmiršti“. Be to, kai teisingumas atsilieka daugybę metų, kyla rizika, kad visuomenės empatija blanksta, o veikėjai virsta vien statistika.

Galų gale, atminties laukas – tai ir istorija, ir kultūra. Kai medžioklė praktiškai baigiasi (nes visi vykdytojai miršta natūralia mirtimi arba yra privedami prie teismo), išlieka klausimas: kaip perduoti šią atmintį? Kaip užtikrinti, kad ateities kartos suprastų, kodėl tokios medžioklės buvo būtinos? Šiuo aspektu dažnai keliamas klausimas: ar medžioklė už nusikaltėlius yra tik teisės aktas, ar visuomeninis moralinis aktas?

Lietuva ir regiono perspektyva – kodėl tai svarbu mums

Lietuva – kaip viena iš Baltijos šalių – paveldėjo labai sudėtingą istoriją su nacizmo ir sovietizmo vergiškumu, okupacijomis bei holokaustu. Medžioklė už nacių nusikaltėlius mums turi ypatingą prasmę. Regiono mastu buvo vykdomi masiniai nusikaltimai, bendradarbiavimas, užkasami liudininkai. Todėl net ir šiandien atskaitingumo klausimas aktualus.

Pavyzdžiui, kampanija „Operation Last Chance“ veikė ir Lietuvoje – jis regioną įtraukė kaip vieną iš tyrimo sričių. Tai reiškia, jog net kai kurie kaltinamieji, kurie palaikė nacių režimą Lietuvoje ar padėjo vykdyti nusikaltimus, taip pat gali būti ieškomi. Todėl tai nėra tolima užsienio istorija – ji liečia ir mūsų kolektyvinę atmintį.

Be to, Lietuvoje visuomenė turėtų domėtis, šviesti jaunąją kartą apie tai, kad teisingumas už nusikaltimus prieš žmoniškumą neturi „nuolaidų“ senumui ar laiko tėkmei. Atminties institucijos, muziejai, archivai gali naudoti šiuos pavyzdžius kaip įspėjimą: kiekviena žmogaus teisė turi būti gerbiama, kiekviena tragedija turi būti atskleista. Juk net ir tie, kurie slepiasi, turi žinoti – pasaulis stebi, istorija vertina.

Galiausiai, medžioklės už nacių nusikaltėlius tema Lietuvoje reiškia moralinį pasirinkimą: ar mes būsim pasyvūs stebėtojai, ar aktyviai rūpinsimės, kad istorijos pamokos nebūtų pamirštos? Ar skirsime dėmesį mokykloje, viešose diskusijose, institucijose? Be tokio požiūrio, medžioklė, nors ir toli vietine prasme, gali likti tik įvykių chronikos fasadu.

Ar medžioklė už nacių nusikaltėlius jau baigėsi?

Kai kuriems gali atrodyti, kad laikai pasikeitė, kad visi didieji nusikaltėliai jau surasti ar mirę, todėl medžioklė prarado prasmę – bet taip nėra. Tyrėjai ir institucijos atkreipia dėmesį, kad net ir dabar gali būti žmonių, kurie dalyvavo nacių nusikaltimuose, nors jų lygmuo galbūt mažesnis.

Projektui „Operation Last Chance“ pavyzdžiui, svarbu ne tik didžiųjų pavardžių sulaikymas, bet ir mažesnio lygio bendradarbiavimas, nacių policijos nariai, padėję vykdyti nusikaltimus. Be to, laikas veikia prieš tyrėjus: liudininkai miršta, dokumentai seni, visuomenės dėmesys blėsta. Todėl medžioklė tampa sprintu prieš laiką.

Tam tikrose šalyse liko neatvertų bylų, dalis kaltinamųjų mirė metų metus laukiant teismo, kai kurios valstybės atsisako bendradarbiauti. Visgi, net vienas sulaikymas vėliau nei „idealus“ turi reikšmę – tai signalas visuomenei, kad nusikaltimas prieš žmoniškumą netampa „nužymėta žyme“.

Svarbi žinia tampa ir tai, kaip visa tai perteikiama viešajame diskurse: ar tai tampa „senų laikų istorija“, ar visuomenė palaiko atminimą? Atsakymas turi reikšmę: jei visuomenė nuolaidžiai žiūri į praeitį, tai gali atlaisvinti kelią naujiems radikalizmo arba neatsakomybės reiškiniams. Tad medžioklė už nacių nusikaltėlius – ne vien istorinis reiškinys, bet gyva įspėjamasis mechanizmas.

Apibendrinkime – kodėl ta medžioklė svarbi šiandien

Medžioklė už nacių nusikaltėlius nebuvo vien pavienių agentų misija. Tai – platesnė moralinė, teisinė ir visuomeninė drama, kurios dalimi tapome ir mes. Ji mus moko, kad nors laikas bėga, kaltė nepraranda savo reikšmės ir kad teisingumas už nusikaltimus prieš žmoniškumą neturi senaties.

Ši medžioklė taip pat parodo, kiek daug priklauso nuo bendradarbiavimo, atminties institucijų, visuomeninės nuovokos ir moralinės drąsos. Ne mažiau svarbu yra ne tik sulaikyti kaltininką, bet ir perduoti istoriją ateities kartoms – kad jie neišsigalvotų, kad „tokie laikai jau praeityje“ ir nereikia budėti.

Lietuvai tai reiškia asmeninį ir kolektyvinį įsipareigojimą: atsiminti, gerbti aukas, skatinti tyrimus, dalyvauti viešajame pokalbyje apie teisingumą. Ir galiausiai – suprasti, kad medžioklė už nacių nusikaltėlius – tai ne vien praeities istorija, bet ir mūsų dabarties atsakomybė.

Žvelgdami į ateitį, galime konstatuoti: nors didžiausieji pavojai praėjo, uždara byla teologijoje nepakanka. Teisingumo troškimas, atminimo galia ir moralinio įsipareigojimo jėga lieka aktuali – ir tai yra medžioklės esmė.