Kaip 1386-aisiais Prancūzijoje kiaulė buvo nuteista ir pakarta už žmogžudystę

Kai galvojame apie viduramžių teisingumą, įsivaizduojame riterių dvikovas, inkvizicijos tribunolus ar viešas raganų bylas. Tačiau tarp šių dažnai kraupių ir sudėtingų teisminių procesų slypi ir kur kas keistesni, kartais net absurdiški atvejai, kurie šiandien skamba kaip išgalvotos legendos. Vienas tokių – 1386 metais Prancūzijoje įvykęs teismo procesas prieš kiaulę, kuri buvo ne tik oficialiai nuteista už žmogžudystę, bet ir viešai pakarta kaip nusikaltėlė. Nors šis įvykis gali atrodyti juokingas ar net siurrealistinis, jis atskleidžia labai svarbius aspektus apie to meto žmonių pasaulėžiūrą, teisinę sistemą ir požiūrį į gyvūnus.

Visa istorija prasidėjo mažame Falo miestelyje Normandijoje, kai kiaulė užpuolė mažametį vaiką. Pagal to meto šaltinius, gyvulys mirtinai sužalojo vaiką – galbūt apkandžiojo ar net pragraužė veidą. Vaikas netrukus mirė nuo žaizdų, o vietos bendruomenė iškart sureagavo. Šiandien tai būtų laikoma tragišku nelaimingu atsitikimu arba savininko aplaidumu, tačiau viduramžiais situacija buvo traktuojama visiškai kitaip. Kiaulė buvo suimta, patalpinta į kalėjimą, o vėliau atvesdinta į teismą, kur stovėjo prieš teisėją, tarsi būtų žmogus.

Gyvūnų teismai viduramžiais nebuvo tokie reti, kaip galima pagalvoti. Teisinėje praktikoje tuo laikotarpiu buvo laikomasi nuostatos, kad gyvūnas, padaręs „nusikaltimą“ prieš žmogų, gali būti teisiamas kaip nusikaltėlis, ypač jei tai buvo laikomas naminis ar ūkinis gyvulys. Tokie procesai dažnai vyko su visais įprastais teisminio proceso elementais – buvo kviečiami liudininkai, pristatomi kaltinimai, netgi skiriami gynėjai. Taip buvo siekiama parodyti, kad teisė galioja visiems, net ir tiems, kurie nesupranta žmogaus kalbos – nes svarbiausia buvo pademonstruoti moralinę tvarką ir „dievišką teisingumą“.

1386 metų teismas buvo būtent toks – kiaulei buvo iškeltas kaltinimas žmogžudyste, teisėjas ją išklausė, buvo pateikti įrodymai apie vaiko mirtį, ir galiausiai buvo paskelbtas nuosprendis – egzekucija pasmaugimo būdu, pakariant viešai. Svarbu pažymėti, kad visa tai buvo atlikta ritualine, oficialia forma, taip, tarsi gyvulys būtų visiškai sąmoningas savo veiksmų pasekmėms. Teismo procesą prižiūrėjo vietos valdžia, o įvykdymo metu dalyvavo net miesto budelis, kuris turėjo patirties ne tik su žmonių egzekucijomis, bet, kaip matyti, ir su gyvūnais.

Dar keisčiau atrodo tai, kad šioje byloje dalyvavo advokatas, kurio pareiga buvo ginti kiaulę. Kai kuriais atvejais teismai net išteisindavo gyvūnus, jei pavykdavo įrodyti, kad, pavyzdžiui, jie buvo išprovokuoti ar tiesiog veikė instinktyviai. Tačiau šįkart teismas nusprendė, kad gyvulys nusikalto rimtai ir sąmoningai, todėl buvo nubaustas pagal tuo metu galiojusius įstatymus – pakartas taip, kaip ir žmogus. Ši procedūra įvyko viešai, kad visi miestelėnai matytų „teisingumo triumfą“ ir suprastų, kad už bet kokį nusikaltimą laukia bausmė – nepriklausomai nuo to, kas yra kaltininkas.

Šiandien ši istorija gali atrodyti absurdiška, tačiau ji leidžia mums pažvelgti į viduramžių mentalitetą, kuriame religija, teisė ir simbolika buvo glaudžiai susipynę. Gyvūnai buvo laikomi ne tik ūkio dalimi, bet ir potencialiais moraliniais veikėjais. Jei žmogus galėjo būti apsėstas demono, tai ir gyvūnas galėjo būti jo įrankis. Toks pasaulio suvokimas skatino įstatymus taikyti visiems gyviems padarams. Taip buvo siekiama palaikyti dievų nulemtą tvarką, kur kiekvienas veiksmas turi pasekmes.

Be to, ši byla yra puikus pavyzdys, kaip viduramžių žmonės per ritualus bandė suteikti prasmę tragedijoms. Vaiko mirtis nebuvo tik nelaimė – tai buvo „nusikaltimas“, kuris privalėjo būti nubaustas, kad bendruomenė galėtų judėti toliau. Teismo procesas tapo kolektyvinės moralės atstatymo aktu.

Iš šiuolaikinės perspektyvos, tai – viena keisčiausių teisinių bylų žmonijos istorijoje. Bet kartu tai ir priminimas, kad teisė ir teisingumas keičiasi kartu su visuomenės mąstymu, ir kad net tokie keisti įvykiai, kaip kiaulės teismas, atspindi gilumines socialines baimes, religinius įsitikinimus ir kultūrinį kontekstą.

Šiandien Falo miestelis mažai kam žinomas, tačiau jo istorijoje užfiksuota viena keisčiausių ir labiausiai simbolinių baudžiamosios teisės bylų – kai žmogaus teisingumo sistema buvo pritaikyta gyvuliui, kuris nesuprato nei savo kaltės, nei jam paskirtos bausmės. Ir vis dėlto – istorija ją užfiksavo, kaip tikrą įvykį, kurio pamoka gyva iki šiol.