Netoli Jonaguni salos Japonijoje po vandeniu iš tiesų stūkso didžiulis laiptuotas uolų darinys, aptiktas nardytojų 1986 m. Jis atrodo tarsi platformų, laiptų ir sienų kompleksas, todėl dažnai vadinamas „povandenine piramide“. Tačiau iki šiol nėra patikimų archeologinių įrodymų, kad statinį pastatė nežinoma priešistorinė civilizacija. Geologai aiškina tiesias formas natūraliu uolienų sluoksniavimu, skilimu ir bangų bei tektoninių procesų poveikiu.
Kaip vietovė buvo atrasta?
1986 m. nardymo instruktorius Kihachiro Aratake ieškojo naujų nardymo vietų prie Jonaguni salos Riūkiū salyne, netoli Taivano. Po vandeniu jis pastebėjo įspūdingą uolų masyvą, kuriame matėsi pakopos ir lygios platformos.
Ilgainiui vietovė tapo turistų traukos centru. Nardytojams įspūdį daro ne tik forma, bet ir stiprios srovės bei skaidrus jūros vanduo. Pats atradimo faktas nėra ginčijamas – diskusija vyksta dėl to, kaip darinys susiformavo.
Kodėl darinys vadinamas „piramide“?
Jo paviršiuje matyti ilgi horizontalūs ruožai, beveik statūs kraštai ir įvairaus aukščio pakopos. Tokia geometrija iš pirmo žvilgsnio primena architektūrą, nors pati uola nėra iš atskirų sudėliotų blokų.
Geologas Masaaki Kimura iš Riūkiū universiteto iškėlė hipotezę, kad darinys galėjo būti modifikuotas senovės žmonių arba priklausyti dabar užlietai gyvenvietei. Ši idėja paskatino daugybę filmų apie tariamą „Japonijos Atlantidą“.
Ką sako geologai, abejojantys dirbtine kilme?
Geologas Robertas Schochas, pats nardęs prie Jonaguni, Nacionalinei geografijos draugijai paaiškino, kad smiltainis natūraliai skyla lygiagrečiais sluoksniais ir vertikaliais lūžiais. Uolienų sluoksniai dėl šių procesų gali sudaryti beveik taisyklingus kampus ir terasas.
Jonaguni yra tektoniškai aktyviame regione, todėl uolienų skilimą papildomai veikia žemės drebėjimai. Panašios laiptuotos uolienų formos matomos ir virš vandens salos pakrantėje.
Ar ten aptikta aiškių senovinės civilizacijos radinių?
Jei darinys būtų buvęs didelė senovės šventykla ar miestas, tikėtumėmės nuoseklaus archeologinio konteksto: statybos detalių, dirbinių, datuojamų sluoksnių ar aiškaus žmogaus darbo pėdsakų. Tokių vienareikšmiškai patvirtintų įrodymų nėra.
Alleged „rašmenys“ ir gyvūnų figūros kai kurių specialistų laikomi natūraliais įbrėžimais ar erozijos formomis. Japonijos kultūros paveldo institucijos šios vietos nepripažino patvirtinta priešistorinio miesto liekana.
Ar ji galėjo būti virš vandens ledynmečiu?
Per paskutinį ledynmetį pasaulinis jūros lygis buvo žemesnis, todėl dalis dabartinių povandeninių plotų buvo sausa žemė. Tačiau vien tai, kad uolienos kadaise galėjo būti atviros, neįrodo, jog senovės žmonės jas iškirto ar pastatė miestą.
Norint tokią hipotezę patvirtinti, reikėtų nepriklausomų archeologinių tyrimų, patikimų datavimo rezultatų ir aiškių žmogaus veiklos pėdsakų.
Kodėl šis radinys svarbus net be „pradingusios civilizacijos“?
Jonaguni uolų formos įspūdingos savaime. Jos parodo, kaip gamtinės jėgos gali sukurti geometriją, primenančią žmogaus architektūrą. Šis reiškinys siejamas su vadinamąja pareidolija – mūsų polinkiu atpažinti pažįstamas figūras net netaisyklinguose gamtos raštuose.
Vietovė taip pat svarbi nardymo turizmui ir diskusijoms apie povandeninių geologinių objektų apsaugą.
Koks šiandieninis vertinimas?
Jonaguni povandeninė uola yra reali, tačiau vadinti ją įrodyta „priešistorine piramide“ negalima. Turimi geologiniai duomenys suteikia stiprų natūralios kilmės paaiškinimą, o dirbtinės statybos teorijai vis dar trūksta archeologinių įrodymų.
Parašykite komentarą