1908 m. birželio 30 d. virš Centrinės Sibiro taigos įvyko vienas galingiausių istoriniu laikotarpiu užfiksuotų kosminio kūno sprogimų Žemės atmosferoje. Tunguskos įvykio smūgio banga išvertė medžius maždaug 2 000 km² plote. Nors pagrindinio meteorito kraterio nerasta, mokslinis paaiškinimas nebeatrodo „neišspręsta mistika“: didelė tikimybė, kad nedidelis asteroidas arba kometinis kūnas subyrėjo ir išlaisvino energiją dar nepasiekęs žemės.
Kas atsitiko 1908 metų birželio 30-ąją?
Netoli Podkamennaja Tunguskos upės virš retai gyvenamos taigos pasirodė šviesus, dideliu greičiu skriejantis objektas. Po jo sekė nepaprastai stiprus sprogimas, sukėlęs smūgio bangą ir miško išguldymą milžiniškoje teritorijoje.
Apie įvykį žinome iš liudininkų pasakojimų, vėliau atliktų miško tyrimų ir geofizinių matavimų. Kadangi teritorija buvo itin sunkiai pasiekiama, didesnės ekspedicijos čia atvyko tik praėjus daugeliui metų.
Kiek energijos išlaisvino sprogimas?
Energijos įverčiai skiriasi priklausomai nuo modelio. NASA tyrime vienu plačiai cituojamu vertinimu nurodoma apie 15 megatonų trotilo ekvivalento, tačiau kai kurie mokslininkai svarsto mažesnes ar kitokias vertes.
Svarbu nepalikti vieno skaičiaus kaip absoliučiai tikslaus – nežinome kosminio objekto tikslaus dydžio, sudėties, įskriejimo kampo ir suirimo dinamikos.
Kodėl nebuvo didelio kraterio?
Dažnas internetinis klausimas – jei objektas tikrai buvo iš kosmoso, kodėl nėra milžiniško smūgio kraterio? Atsakymas slypi oro sprogime, arba airburst. Objektas galėjo išlaisvinti didžiąją dalį energijos kelių kilometrų aukštyje ir nepasiekti žemės kaip vientisas kūnas.
Tuomet paviršių pasiekia smūgio banga, galinti išversti medžius, bet nėra vieno didelio geležinio ar akmeninio kūno, kuris išraustų kraterį. Smulkūs fragmentai galėjo būti išsklaidyti ir vėliau tapti sunkiai atskiriami nuo kitų medžiagų.
Kas pirmasis ištyrė Tunguskos vietovę?
Sovietų mineralogas Leonidas Kulikas XX a. trečiajame dešimtmetyje surengė ekspedicijas į įvykio apylinkes. Jo komanda fiksavo išverstų medžių kryptis ir bandė aptikti smūgio vietą.
Miško išguldymo pobūdis tapo vienu svarbiausių vėlesnių fizikinių modelių duomenų šaltinių. Įdomu, kad kai kurie medžiai ties sprogimo centru galėjo likti stovėti, nors buvo nuplėštos jų šakos.
Meteoroidas, asteroidas ar kometa?
Mokslinėje literatūroje svarstoma, ar objektas buvo akmeninis asteroidas, ar ledingesnės sudėties kometinis kūnas. Abu variantai priklauso natūralių kosminių kūnų scenarijams, o ne nežinomai Žemės geofizikos anomalijai.
Konkretus sudėties klausimas nėra galutinai uždarytas. Tačiau dėl to negalima teigti, kad Tunguskoje nebuvo kosminio objekto.
Ką daryti su istorijomis apie ateivius?
Senos populiarios hipotezės apie ateivių laivą, slaptą ginklą ar branduolinį bandymą neišlaiko įrodymų palyginimo. 1908 m. nebuvo tokios technologijos, kuri paaiškintų tariamą žmonių sukeltą megatoninį sprogimą Sibiro taigoje, o palydimų antgamtinių teiginių nepagrindžia nepriklausomi matavimai.
Modeliuojamas kosminio kūno oro sprogimas paaiškina tiek energiją, tiek kraterio nebuvimą, tiek didelę miško niokojimo zoną.
Kokia Tunguskos įvykio reikšmė šiandien?
NASA ir kiti kosmoso tyrimų centrai Tunguskos įvykį naudoja kaip istorinį pavyzdį vertinant nedidelių asteroidų keliamą riziką. Pavojus gali kilti net tada, kai dangaus kūnas netrenkia į paviršių kaip vientisas akmuo.
Patikimiausias vertinimas: Tunguskoje įvyko kosminio kūno sprogimas atmosferoje. Tiksli kūno sudėtis ir energija tebetikslinamos, bet „nepaaiškinamos paslapties“ retorika nebeatitinka fizinių įrodymų.
Parašykite komentarą