Kleopatra VII – pirmoji valdovė mokėjusi senąją egiptiečių kalbą

Kleopatra VII – vardas, kuris iki šiol simbolizuoja galią, paslaptį ir moterišką išmintį. Ji buvo paskutinė senovės Egipto faraonė, valdžiusi Ptolemėjų dinastijai priklausiusį Egiptą. Tačiau tai, kas daro Kleopatrą išskirtine figūra ne tik Egipto, bet ir pasaulio istorijoje, – tai jos protas, išsilavinimas ir nepaprasti lingvistiniai gebėjimai. Kleopatra buvo pirmoji savo dinastijos valdovė, kuri mokėjo senąją egiptiečių kalbą – gimtąją šalies, kuriai ji valdė, kalbą. Tačiau tuo jos talentai nesibaigė – manoma, kad ji kalbėjo dar bent aštuoniomis kalbomis, tarp jų senovės graikų, senovės iranėnų, parto, sirų, etiopų, trogloditų, hebrajų ir arabų. Šis kalbų mokėjimas nebuvo tik asmeninis pasiekimas – tai buvo sąmoninga politinė priemonė, kuri leido Kleopatrą laikyti viena įžvalgiausių ir sumaniausių valdovių senovės istorijoje.

Ptolemėjų dinastija ir Egipto kalba: kodėl Kleopatros žingsnis buvo išskirtinis

Kleopatros gebėjimas kalbėti egiptietiškai neatrodo stulbinantis, kol nepažvelgiame į platesnį kontekstą. Nors Ptolemėjų dinastija valdė Egiptą daugiau nei 250 metų, nei vienas iš ankstesnių faraonų nešnekėjo egiptiečių kalba. Ši dinastija kilo iš Makedonijos – jos įkūrėjas Ptolemajas I Soteras buvo vienas iš Aleksandro Didžiojo generolų, kuris po Aleksandro mirties tapo Egipto valdovu. Ptolemėjai, nors ir valdė Egiptą, iš esmės gyveno kaip graikai – jų kalba, kultūra ir administracija buvo graikiška, o vietos egiptiečiai dažnai buvo laikomi antrarūšiais piliečiais.

Ši kultūrinė atskirtis nebuvo atsitiktinė. Ptolemėjai sąmoningai saugojo savo graikišką tapatybę, nes tai leido jiems išlaikyti kontrolę ir privilegijas. Jie pasikliovė graikiška inteligentija ir kariais, o egiptiečių kalba nebuvo laikoma prestižine. Todėl Kleopatros sprendimas išmokti egiptietiškai ir net naudoti šią kalbą viešai – buvo ne tik netikėtas, bet ir revoliucinis. Ji tapo pirmąja Ptolemėjų dinastijos valdove, kuri sąmoningai priartėjo prie vietos gyventojų ne tik politiniais gestais, bet ir kalba.

Egiptiečių kalbos mokėjimas leido Kleopatrai sustiprinti savo, kaip „teisėtos faraonės“, įvaizdį. Ji ne tik vilkėjo tradicinius egiptietiškus rūbus, bet ir atliko ritualus šventyklose, bendraudavo su žyniais bei liaudimi jų gimtąja kalba. Tai buvo sąmoninga politika, skirta užsitikrinti vietinių gyventojų lojalumą ir išskirti save iš ankstesnių valdovų, kurie dažnai buvo laikomi svetimšaliais. Kleopatra buvo ne tik graikų kilmės karalienė – ji tapo tikra Egipto valdove ir egiptiečių akyse įgijo daugiau legitimumo nei daugelis jos pirmtakų.

Poliglotė antikos valdovė: kodėl kalbų mokėjimas buvo Kleopatrą išskirianti savybė

Be egiptiečių kalbos, Kleopatra, anot senovės šaltinių, mokėjo dar mažiausiai aštuonias kalbas. Tai apima senovės graikų, kuri buvo jos gimtoji kalba, senovės iranėnų, parto, sirų (sirų aramėnų), etiopų, trogloditų (tikėtina, omaniškų ar kitų Raudonosios jūros pakrančių gentinių dialektų), hebrajų ir arabų kalbas. Šis sąrašas rodo ne tik intelektinį Kleopatros pajėgumą, bet ir jos politinį sumanumą – kalbų mokėjimas buvo diplomatijos įrankis, kuris leido valdovei tiesiogiai bendrauti su įvairių tautų atstovais, pasiuntiniais ir sąjungininkais.

Senovės pasaulyje, kur vertėjai dažnai iškraipydavo žodžius arba galėjo būti papirkti, galimybė kalbėti tiesiogiai buvo neįkainojama. Kleopatra naudodavosi šiuo pranašumu – bendraudavo su Artimųjų Rytų valdovais, derybose parodydavo pagarbą jų kultūrai ir kalbai, kas dažnai palankiai nuteikdavo pašnekovus. Tai suteikė Kleopatrai unikalią poziciją tarptautinėje arenoje, kurioje ji galėjo veikti savarankiškai, be tarpininkų, ir išlaikyti visišką kontrolę derybose.

Dar vienas svarbus aspektas – kalbų mokėjimas rodo, kad Kleopatra buvo itin gerai išsilavinusi. Aleksandrijoje, kur veikė viena garsiausių pasaulio bibliotekų ir mokslo centras, Kleopatra turėjo priėjimą prie intelektualinių šaltinių ir geriausių mokytojų. Ji domėjosi astronomija, medicina, matematikos teorijomis, o kalbos buvo tik viena iš daugelio sričių, kuriose ji spindėjo. Tokia išsilavinusi valdovė buvo reta išimtis net tarp vyrų valdovų, o tarp moterų – ypatinga. Šis išsilavinimas leido Kleopatrai ne tik bendrauti, bet ir suprasti kitų tautų pasaulėžiūrą, religinius įsitikinimus bei politinius siekius.

Galiausiai, jos kalbiniai gebėjimai prisidėjo prie Kleopatros įvaizdžio – išmintingos, rafinuotos ir politiškai išradingos moters. Ji nenaudojo kalbų kaip smalsumo objekto – tai buvo jos valdžios instrumentas, per kurį ji kūrė savo autoritetą tiek Egipte, tiek Romos Respublikos politinėje arenoje.

Kalba – tai galia, o Kleopatra ją įvaldė meistriškai

Kleopatra VII nėra vien tik gražuolės ar Marko Antonijaus mylimosios stereotipas, kurį dažnai piešia populiarioji kultūra. Ji buvo politikė, diplomatė ir intelektualė, kuri suprato kalbos galią kur kas plačiau nei dauguma jos amžininkų. Būdama pirmoji savo dinastijoje, kuri mokėjo egiptietiškai, ji laužė šimtmečius trukusias tradicijas ir priartėjo prie savo liaudies, o jos gebėjimas kalbėti dar aštuoniomis kalbomis leido jai veikti pasaulinėje scenoje su išskirtiniu pranašumu.

Jos pavyzdys liudija, kad valdžia remiasi ne tik kariuomene ar turtais, bet ir protu, gebėjimu suprasti ir bendrauti. Kleopatra – tai viena iš nedaugelio senovės moterų, kuri ne tik iškilo į valdžią, bet ir ją išlaikė prieš galingiausius tuo metu pasaulio vyrus. Jos kalbiniai gebėjimai buvo svarbi šios sėkmės priežastis. Ir šiandien, po daugiau nei 2000 metų, Kleopatra lieka ne tik Egipto karaliene, bet ir vienu įspūdingiausių žmonijos civilizacijos protų.