Šeškai, šunys ir beždžionės – populiariausi naminiai gyvūnai Romos imperijoje

Senovės Romos imperija garsėjo išvystyta infrastruktūra, įspūdinga architektūra, militarine galia ir išskirtine kasdienio gyvenimo kultūra. Tačiau mažiau žinoma tai, kad senovės romėnai augino labai skirtingus naminius gyvūnus nei šiuolaikiniai žmonės. Jei šiandien populiariausi augintiniai – katės ir šunys, tai Romoje pirmą vietą pagal naudingumą ir populiarumą dalinosi šeškai, šunys ir beždžionės. Kiekvienas šių gyvūnų turėjo savo paskirtį ir simbolinę reikšmę.

Kodėl romėnai nenaudojo kačių?

Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje katės dažnai laikomos pagrindinėmis pagalbininkėmis kovoje su pelėmis. Tačiau senovės Romoje katės dar nebuvo plačiai paplitusios. Nors jos egzistavo Egipte ir kitose Rytų civilizacijose, romėnai jas vertino gana skeptiškai. Jos buvo laikomos laukinėmis, nepriklausomomis ir per daug nesukalbamomis gyvūnėmis.

Romėnai norėjo praktiškų, greitai dresuojamų gyvūnų, galinčių atlikti konkrečias užduotis. Štai kodėl šeškai buvo daug labiau vertinami kovojant su pelėmis ir žiurkėmis. Tai stebina, bet šeškai Romos imperijoje buvo tikri „darbiniai“ augintiniai, o ne mieli narvelių gyventojai, kaip šiandien.

Šeškai – tylūs, bet efektyvūs medžiotojai

Šeškai (lot. Mustela putorius furo) senovėje buvo naudojami graužikų kontrolei miestuose, namuose ir grūdų sandėliuose. Romėnai įvertino šių gyvūnų gebėjimą greitai prasiskverbti į siauras ertmes, sekti kvapus ir medžioti. Jie buvo tylūs, vikrūs, ištvermingi – tikri miestų sanitarai.

Be to, šeškai buvo lengvai dresuojami, ir romėnai dažnai nešdavosi juos medžioklėje kartu su paukščiais ar net triušiais. Kai kuriose mozaikose ir freskose išlikę šeškų atvaizdai, kur jie vaizduojami kaip kilmingųjų medžioklės partneriai.

Šunys – ne tik sargai, bet ir šeimos dalis

Kitas svarbus romėnų augintinis buvo šuo. Jis atliko ne vieną funkciją: saugodavo namus, lydėdavo kareivius, ir net dalyvaudavo gladiatorių kovose ar medžioklėse. Kai kurie šunys buvo laikomi statuso simboliais, ypač mažesnių veislių, skirtų moterims ar kilmingiems vaikams.

Romėnai netgi rašydavo epitafijas savo šunims, kai šie mirdavo. Išlikę užrašai rodo, kad šunys buvo mylimi kaip tikri šeimos nariai. Pavyzdžiui, vienoje epitafijoje skaitome: „Gratulė, mano mažoji drauge, ilsėkis ramybėje“ – skirta mažam šuniukui.

Šunų įvairovė taip pat buvo didelė – nuo didelių, kovoms skirtų molosų iki mažų ratukų, skirtų šilumai ar prabangai. Jie ne tik saugojo turtą, bet ir buvo laikomi ištikimybės, drąsos bei atsidavimo simboliu.

Beždžionės – prabangos ir pramogos ženklas

Beždžionės Romos imperijoje buvo gana egzotiški augintiniai, dažniausiai turimi turtingų ir kilmingų žmonių. Jos buvo laikomos linksmais, tačiau kaprizingais gyvūnais, galinčiais imituoti žmonių elgesį ir priversti juoktis net pačius rimčiausius svečius.

Romėnai mėgo juokinti svečius vakarėliuose, ir beždžionės buvo savotiškas „gyvas šou“. Dažnai jos buvo aprengiamos mažais drabužėliais, mokomos triukų ir net šokdavo ar grodavo primityviais instrumentais. Tokių gyvūnų turėjimas rodė turto perteklių ir galimybes įsigyti retesnių, užsienietiškų padarų.

Be to, beždžionės simbolizavo kultūrinį ryšį su Rytų provincijomis, kur šie gyvūnai buvo dažnesni. Todėl jų laikymas namuose taip pat galėjo būti laikomas prestižo ženklu, rodančiu, kad šeimininkas keliauja arba turi kontaktų su egzotiškomis šalimis.

Ką apie visuomenę pasako jų augintiniai?

Senovės romėnų požiūris į gyvūnus atspindi praktinį ir simbolinį pasaulio suvokimą. Jie rinkosi gyvūnus ne tik dėl meilės ar prieraišumo, bet ir dėl funkcinės naudos, socialinio statuso ar net religinių simbolių. Naminiai gyvūnai Romoje dažnai buvo ir gyvas daiktas, ir pramogos šaltinis.

Šeškai, šunys ir beždžionės turėjo skirtingas paskirtis, tačiau kiekvienas jų atliko svarbų vaidmenį kasdienėje imperijos gyvenimo struktūroje – nuo saugumo ir higienos iki prestižo bei juoko.

Senovės Romos augintinių pasaulis buvo kur kas įvairesnis ir pragmatiškesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šeškai padėjo kovoje su graužikais, šunys saugojo namus ir lydėjo šeimininkus, o beždžionės pramogavo ir puošė elito namus. Nors laikai pasikeitė, romėnų požiūris primena mums, kad gyvūnai visais laikais buvo daugiau nei tik draugai – jie buvo kultūros, kasdienybės ir net galios dalis.