Viduramžių Europos valgytojai kartais tikrai šluostydavo rankas į staltiesę, tačiau tai nereiškia, kad staltiesė buvo išrasta kaip viena didelė bendra servetėlė. Stalą dengiantys audiniai turėjo kelias funkcijas: saugojo paviršių, rodė šeimininko turtą, suteikė švaros ir puošė puotą. Rankų ir burnos valymas buvo tik viena šios istorijos dalis.
Ką apie viduramžių valgymą sako išlikę tekstilės dirbiniai?
Bard Graduate Center meno istorijos tyrime paaiškinama, kad kai kurie viduramžių valgytojai valydavosi rankas į drabužius ar staltiesę. Kai kuriuose namuose tarnas nešiodavo ąsotį vandens ir bendrą rankšluostį. Taip pat naudoti ilgi lininiai audiniai, patiesti palei stalo kraštą ir bendri keliems svečiams.
Todėl nereikėtų kurti vieno scenarijaus, tarsi visoje Europoje visi valgytojai šluostytųsi į tą pačią purviną staltiesę. Skyrėsi vietovės, laikotarpiai, socialinis statusas ir patiekalų pobūdis.
Rankos buvo plaunamos ir prieš valgį
Priešingai paplitusiam stereotipui apie visiškai nehigieniškas viduramžių puotas, aukštuomenės namuose ritualinis rankų plovimas prieš valgį buvo svarbus etiketo elementas. Vanduo būdavo pilamas iš ąsočių, svečiai naudodavosi rankšluosčiais, o rankos turėjo būti švarios.
Tai buvo ypač aktualu todėl, kad daugelį patiekalų imdavo pirštais. Stalo švarą palaikė ne vien asmeninės servetėlės: egzistavo visa vandens, rankšluosčių, staltiesių ir indų naudojimo sistema.
Kam reikėjo staltiesės, jei visi valgė iš padėklų?
Valgymo reikmenys viduramžiais nebuvo tokie standartizuoti kaip šiandien. Naudoti mediniai ar metaliniai indai, duonos riekės kaip padėklai, šaukštai ir peiliai. Švari balta staltiesė atspindėjo šeimininko gebėjimą įsigyti ir prižiūrėti brangią tekstilę.
Audiniai ypač svarbūs rūmų aplinkoje: baltumas, švara ir tvarkingas patiekimas rodė statusą. Staltiesės galėjo būti taip pat dekoruotos ar austos iš geresnės medžiagos, o ne tik skirtos surinkti riebalus.
Kada paplito individualios servetėlės?
Istorikai nenurodo vienos dienos, kai kažkas „išrado servetėlę“. Bard Graduate Center pateikia pavyzdžių, kad XV a. Prancūzijos dvare pradėta tiekti asmenines servetėles, o vėliau ši mada išplito į platesnę aukštuomenės aplinką.
1530 m. Erazmas Roterdamietis etiketo vadove jau patarinėjo, kur laikyti svečiui duotą servetėlę. Tai rodo, kad individuali servetėlė nebuvo staigus modernus išradimas, bet XVI a. jau atpažįstama mandagaus elgesio dalis.
Ar staltiesė atsirado tik viduramžiais?
Ne. Stalo uždengimo audiniais tradicijos gerokai senesnės už Europos viduramžius. Todėl teiginys, kad „staltieses išrado viduramžių europiečiai, kad visi turėtų bendrą servetėlę“, neturi patikimo pagrindo.
Tiksliau kalbėti apie ilgai kintančią audinių paskirtį: nuo valgymo erdvės puošimo ir apsaugos iki rankų valymo ir individualaus stalo etiketo.
Kaip atskirti istoriją nuo interneto anekdoto?
Trumpi socialinių tinklų faktai dažnai paima vieną realų paprotį ir paverčia jį viso daikto atsiradimo paaiškinimu. Taip nutinka ir su staltiese: į ją kartais valytos rankos, bet tam ji nebuvo vienintelė sukurta.
Istoriškai įdomiau yra tai, kaip moderni „asmeninės servetėlės“ samprata pamažu susiformavo iš bendrų rankšluosčių, stalo audinių ir vis sudėtingesnių dvaro etiketo taisyklių.
Parašykite komentarą