1212 metais Vakarų Europoje pasklido neįprastas religinis judėjimas. Tūkstančiai neturtingų žmonių paliko namus, laukus ir kasdienius darbus, prisijungė prie charizmatiškų pamokslininkų bei patraukė pietų kryptimi. Vieni tikėjosi pasiekti Viduržemio jūrą, kiti kalbėjo apie Jeruzalės išvadavimą, o dar kiti veikiausiai tiesiog sekė paskui minią, ieškodami dvasinio išsigelbėjimo ir geresnio gyvenimo.

Vėlesniais amžiais šie įvykiai buvo pavadinti Vaikų kryžiaus žygiu. Susiformavo tragiška istorija apie dešimtis tūkstančių nekaltų berniukų ir mergaičių, kurie nusprendė padaryti tai, ko nepajėgė Europos karaliai bei riteriai. Pasak populiaraus pasakojimo, vaikai tikėjo, kad Viduržemio jūra prieš juos prasiskirs, tačiau stebuklui neįvykus dalis žuvo, o kiti buvo apgaule išgabenti į Šiaurės Afriką ir parduoti vergais.

Ši istorija yra viena labiausiai jaudinančių viduramžių legendų. Tačiau šiuolaikiniai istorikai vis atsargiau vertina tradicinę jos versiją. Ankstyviausi šaltiniai neaprašo vien tik vaikų minios. Juose vartojamas lotyniškas žodis pueri, kuris galėjo reikšti ne tik vaikus ar berniukus, bet ir neturtingus, priklausomus, socialiai silpnus žmones. Kai kurie kronikininkai tiesiogiai mini valstiečius, piemenis, moteris, jaunuolius ir suaugusius vyrus.

Todėl 1212 metų įvykiai greičiausiai nebuvo organizuota vaikų kariuomenė. Tai buvo du atskiri, nors panašiu metu kilę populiarūs religiniai judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Juose galėjo dalyvauti nemažai paauglių bei vaikų, tačiau didelę minios dalį tikriausiai sudarė neturtingi suaugusieji, klajojantys piligrimai, samdiniai, bežemiai valstiečiai ir visuomenės paribyje atsidūrę žmonės.

Vaikų kryžiaus žygio istorija todėl pasakoja ne tik apie 1212 metus. Ji parodo, kaip kronikos, kalbos pokyčiai ir vėlesnių autorių vaizduotė gali realų įvykį paversti mitu, kurį šimtmečius kartojame kaip neginčijamą faktą.

Kodėl 1212 metais Europa vis dar gyveno kryžiaus žygių idėjomis

Vaikų kryžiaus žygiu vadinami judėjimai kilo pasaulyje, kuriame kryžiaus žygio idėja jau buvo giliai įsitvirtinusi. Nuo 1095 metų, kai popiežius Urbonas II paragino Vakarų krikščionis žygiuoti į Rytus, kelionė į Šventąją Žemę tapo ne tik karine ekspedicija, bet ir ypatinga atgailos bei piligrimystės forma.

1099 metais Pirmojo kryžiaus žygio dalyviai užėmė Jeruzalę ir įkūrė krikščioniškas valstybes Artimuosiuose Rytuose. Tačiau jų padėtis išliko trapi. 1187 metais sultonas Saladinas sumušė kryžininkus prie Hatino ir susigrąžino Jeruzalę. Trečiasis kryžiaus žygis, kuriame dalyvavo tokie valdovai kaip Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis, miesto neatgavo.

Dar didesnį nusivylimą sukėlė Ketvirtasis kryžiaus žygis. Užuot puolę musulmonų valdomą Egiptą ar keliavę į Jeruzalę, kryžininkai 1204 metais užėmė ir nusiaubė krikščionišką Konstantinopolį. Šis įvykis kompromitavo kryžiaus žygio idealą ir parodė, kaip religinį tikslą gali pakeisti finansiniai bei politiniai interesai.

Vis dėlto paprastų žmonių tikėjimas kryžiaus žygio prasme neišnyko. Priešingai, dalis visuomenės galėjo manyti, kad riteriai ir valdovai pralaimi todėl, kad yra pernelyg godūs, išdidūs ir nuodėmingi. Jeigu profesionalios kariuomenės nesugeba išvaduoti Jeruzalės, galbūt Dievas pasirinks vargšus, nekaltus ir pasaulietinės galios neturinčius žmones.

Viduramžių religinėje kultūroje neturtas galėjo būti suvokiamas kaip dvasinio tyrumo ženklas. Evangelijose Kristus ir apaštalai vaizduojami keliaujantys be turto, pasikliaujantys Dievu ir kitų žmonių svetingumu. XII bei XIII amžių sandūroje plito pamokslininkų grupės, raginusios grįžti prie apaštališkojo paprastumo.

Šį kryžiaus žygių pasaulį padeda suprasti kryžiaus žygių istorijos kontekstas. 1212 metų judėjimas nekilo tuščioje vietoje. Jis sujungė religinį entuziazmą, nusivylimą kilmingųjų nesėkmėmis ir tikėjimą, kad Dievas gali suteikti pergalę tiems, kuriuos visuomenė laikė silpnais.

Du atskiri judėjimai, vėliau sujungti į vieną istoriją

Kalbėdami apie Vaikų kryžiaus žygį dažnai įsivaizduojame vieną didžiulę minią, kartu išėjusią į Jeruzalę. Tačiau 1212 metais greičiausiai veikė du savarankiški judėjimai, tarp kurių nėra aiškiai įrodyto organizacinio ryšio.

Vienas judėjimas kilo Prancūzijos karalystėje ir buvo siejamas su jaunu piemeniu Steponu iš Kluajo. Kitas atsirado Reino regione, dabartinės Vokietijos teritorijoje, ir buvo siejamas su pamokslininku Mikalojumi iš Kelno. Abu judėjimai prasidėjo panašiu metu, bet jų maršrutai, tikslai ir likimai skyrėsi.

Prancūzų grupė daugiausia judėjo į Sen Deni, kur tikėjosi susitikti su karaliumi Pilypu II Augustu. Ankstyvieji šaltiniai nepatvirtina, kad visi jos dalyviai siekė žygiuoti iki Jeruzalės. Gali būti, kad svarbiausias tikslas buvo perduoti karaliui tariamai dievišką žinią ir paskatinti jį imtis naujo kryžiaus žygio.

Vokiečių judėjimas buvo labiau panašus į ilgą piligriminę kelionę. Jo dalyviai per Reino kraštus, Šveicariją ir Alpes judėjo Italijos link. Dalis pasiekė Genują, kiti patraukė į Pizą ar Romą. Kai kurie galėjo tikėtis laivais persikelti į Šventąją Žemę, o kiti tikėjo, kad Dievas stebuklingai atvers kelią per jūrą.

Vėlesni kronikininkai šiuos du judėjimus sujungė. Jų pasakojimuose atsirado viena didelė vaikų minia, vienodas tikslas ir bendra tragedija. Skirtingų regionų pasakojimai buvo papildomi vieni kitų detalėmis, kol susiformavo įsimintina, bet istoriškai abejotina istorija.

Toks susiliejimas nėra neįprastas. Viduramžių kronikininkai ne visada turėjo tikslią informaciją apie tolimuose kraštuose vykusius įvykius. Jie perrašydavo ankstesnius tekstus, pridėdavo išgirstų gandų ir mėgindavo paaiškinti įvykių moralinę reikšmę.

Todėl Vaikų kryžiaus žygis pirmiausia turi būti išskaidytas į kelias istorijas. Tik tada galima suprasti, kas iš tikrųjų vyko Prancūzijoje ir Vokietijoje, o kurios detalės atsirado jau vėlesnėje legendų tradicijoje.

Steponas iš Kluajo ir Prancūzijos religinis judėjimas

Prancūzijos judėjimo centre kronikos mini Steponą iš Kluajo – jauną piemenį iš gyvenvietės netoli Vandomo. Apie jo amžių tiksliai nežinome. Vėlesniuose pasakojimuose jis vadinamas dvylikamečiu berniuku, tačiau ankstyvieji šaltiniai aiškiai patvirtina tik tai, kad jis buvo jaunas ir žemos socialinės padėties.

Pasak vienos kronikos, Steponui pasirodė Kristus, apsimetęs piligrimu. Jis perdavė jaunuoliui laišką, skirtą Prancūzijos karaliui Pilypui II Augustui. Steponas ėmė pamokslauti ir skelbti, kad jam patikėta ypatinga religinė misija. Aplink jį pradėjo rinktis sekėjai.

Judėjimo dalyviai patraukė į Sen Deni – svarbų religinį centrą netoli Paryžiaus, kuriame buvo Prancūzijos karalių nekropolis. Ten Steponas tikėjosi perduoti savo žinią valdovui. Kronikose minimos dešimtys tūkstančių dalyvių, tačiau tokie skaičiai beveik neabejotinai perdėti. Viduramžių autoriai dažnai naudodavo milžiniškus skaičius norėdami pabrėžti įvykio svarbą.

Pilypas Augustas į judėjimą reagavo atsargiai. Karalius jau buvo dalyvavęs Trečiajame kryžiaus žygyje ir gerai žinojo, kokių išteklių reikia karinei ekspedicijai. Jis kreipėsi į Paryžiaus universiteto dvasininkus ir, gavęs jų patarimą, paragino susirinkusiuosius grįžti namo.

Ankstyviausi šaltiniai leidžia manyti, kad daugelis Prancūzijos judėjimo dalyvių iš tiesų išsiskirstė. Nėra tvirtų šiuolaikinių įrodymų, jog Steponas nuvedė milžinišką vaikų minią iš Sen Deni iki Marselio. Ši kelionės dalis ryškiau atsiranda vėlesniuose pasakojimuose.

Tikėtina, kad Stepono judėjimas buvo religinė demonstracija, piligriminė eisena ir bandymas paveikti karaliaus politiką. Dalyviai galėjo reikalauti naujo kryžiaus žygio, skelbti atgailą arba tikėti, kad jų vargingumas suteikia ypatingą Dievo palankumą.

Stepono istorija parodo, kokią galią viduramžiais galėjo įgyti charizmatiškas pamokslininkas. Neturėdamas titulo, kariuomenės ar oficialaus Bažnyčios leidimo, jaunas piemuo sugebėjo sutelkti didelę minią ir pasiekti karaliaus dėmesį.

Mikalojus iš Kelno ir pavojinga kelionė per Alpes

Vokiečių judėjimui vadovavo Mikalojus iš Kelno. Apie jo kilmę žinoma nedaug, tačiau kronikos jį taip pat vaizduoja kaip jauną religinį pamokslininką. Jis skelbė, kad Jeruzalę reikia laimėti ne kalaviju, o taikiu atsivertimu ir Dievo stebuklu.

Mikalojaus sekėjai rinkosi Reino regione. Tarp jų buvo žmonių iš Kelno, Reino žemupio, Lotaringijos ir kitų aplinkinių vietovių. Judėjimas patraukė pietų kryptimi, sekdamas prekybos bei piligrimų keliais. Kelionė vedė per Vokietijos miestus, Šveicariją ir Alpių perėjas į šiaurinę Italiją.

Tai nebuvo simbolinė kelių dienų eisena. Dalyviai turėjo įveikti šimtus kilometrų, kęsti alkį, karštį, šaltį ir fizinį išsekimą. Daugelis neturėjo pakankamai pinigų ar atsargų, todėl išgyveno prašydami išmaldos. Vietos bendruomenės kartais juos maitino iš religinio gailestingumo, tačiau didžiulė minia galėjo greitai išsekinti miestų ir vienuolynų išteklius.

Kronikos pasakoja, kad dalis žmonių mirė kelyje, ypač kirsdami Alpes. Kiti apsisuko ir grįžo namo. Į Italiją atvyko tik dalis pradinės minios. Net jeigu šaltinių pateikiami tūkstantiniai skaičiai perdėti, pats žygio mastas veikiausiai buvo nemažas.

1212 metų rugpjūtį dalyviai pasiekė Genują. Pasak tradicinio pasakojimo, jie tikėjosi, kad Viduržemio jūra prasiskirs, kaip Biblijoje Raudonoji jūra prasiskyrė prieš Mozę ir izraelitus. Stebuklui neįvykus, judėjimas pradėjo byrėti.

Kai kurie žmonės pasiliko Genujoje ir galėjo įsidarbinti ar įsikurti mieste. Kiti patraukė į Pizą, kur daliai galbūt pavyko įlipti į laivus, plaukiančius į Rytus. Dar viena grupė nuėjo į Romą ir susitiko su popiežiumi Inocentu III.

Popiežius, regis, pripažino jų religinį entuziazmą, bet nepatvirtino žygio. Dalyviams buvo liepta grįžti namo. Kai kuriuose pasakojimuose teigiama, kad suaugusieji turėjo įvykdyti kryžiaus žygio įžadą vėliau, kai tam bus pasirengę. Taip judėjimas baigėsi ne Jeruzalėje, o išsisklaidžius Italijoje.

Ką iš tikrųjų reiškė lotyniškas žodis „pueri“

Didžiausią įtaką šiuolaikiniam Vaikų kryžiaus žygio vertinimui turėjo ankstyvuosiuose šaltiniuose vartojamo žodžio pueri analizė. Klasikinėje lotynų kalboje puer dažniausiai reiškia berniuką arba vaiką. Todėl vėlesni autoriai ir istorikai ilgą laiką šį žodį suprato tiesiogiai.

Tačiau viduramžių lotynų kalba nebuvo visiškai tokia pati kaip antikinė. Žodžių reikšmės keitėsi, priklausė nuo socialinio konteksto ir galėjo būti vartojamos perkeltine prasme. Pueri galėjo reikšti jaunuolius, tarnus, samdinius, piemenis, neturtingus darbininkus arba apskritai socialiai priklausomus žmones.

Kai kurios įvykiams artimos kronikos aiškiai rodo, kad judėjimo dalyviai nebuvo vien maži vaikai. Kelno karališkoji kronika pasakoja apie žmones, palikusius plūgus, vežimus ir bandas. Tokie aprašymai labiau primena valstiečius, ūkio darbininkus ir piemenis nei vien berniukų bei mergaičių minią.

Kituose šaltiniuose minimos moterys, kūdikiai, seni žmonės ir įvairaus amžiaus neturtingieji. Tai rodo socialiai margą judėjimą. Vaikų bei paauglių tarp dalyvių tikrai galėjo būti daug, ypač todėl, kad neturtingų šeimų jaunuoliai anksti pradėdavo dirbti ir galėjo savarankiškai prisijungti prie keliaujančių grupių. Tačiau nėra pagrindo visus dalyvius laikyti nepilnamečiais.

1977 metais istorikas Peteris Raedtsas paskelbė įtakingą šaltinių tyrimą, kuriame teigė, kad pueri pirmiausia apibūdino visuomenės paribyje atsidūrusius vargšus. Jo požiūriu, tai buvo žmonės, įkvėpti apaštališkojo neturto idealo ir tikėję, kad Dievas suteiks jiems tai, ko nepasiekė turtingi kariai.

Vėlesni tyrėjai šią interpretaciją kiek pakoregavo. Gary Dicksonas pabrėžė, kad nereikėtų iš vieno kraštutinumo pereiti į kitą. Judėjime greičiausiai dalyvavo ir tikrų vaikų, o jaunų lyderių vaidmuo galėjo būti labai svarbus. Tačiau „Vaikų kryžiaus žygis“ vis tiek nėra tikslus visos dalyvių sudėties apibūdinimas.

Ši kalbinė problema parodo, kaip vieno žodžio vertimas gali suformuoti visą istorinę legendą.

Kodėl neturtingi suaugusieji paliko savo namus

1212 metų judėjimą galima suprasti tik atsižvelgus į socialinę to meto padėtį. XII ir XIII amžių sandūroje Vakarų Europa sparčiai keitėsi. Augo miestai, plėtėsi piniginė ekonomika, intensyvėjo prekyba, o žemės nuosavybės santykiai tapo sudėtingesni.

Ekonominis augimas kūrė naujų galimybių, tačiau ne visi iš jo laimėjo. Dalis smulkiųjų valstiečių prarasdavo žemę, įsiskolindavo arba tapdavo priklausomi nuo turtingesnių žemvaldžių. Jauniems žmonėms, neturėjusiems paveldėjimo galimybių, tekdavo ieškoti samdomo darbo, tarnauti kituose ūkiuose ar klajoti tarp miestų.

Kaimo visuomenę taip pat veikė nederlius, maisto kainų svyravimai ir vietiniai konfliktai. Neturtingas žmogus turėjo nedaug apsaugos priemonių. Viena nesėkminga vasara, liga ar šeimos maitintojo mirtis galėjo sunaikinti trapų ūkį.

Religinis judėjimas tokiems žmonėms suteikė ne tik dvasinę viltį, bet ir bendruomenę. Prisijungęs prie piligrimų minios žmogus tapdavo didesnio tikslo dalimi. Jam nebereikėjo aiškinti, kodėl neturi žemės ar darbo – jo vargingumas galėjo būti suvokiamas kaip apaštališko tyrumo ženklas.

Viduramžių žmonės piligrimystę laikė tikra dvasinio gyvenimo forma. Kelionė į šventą vietą galėjo būti atgaila, prašymas išgydyti, padėka už patirtą malonę ar būdas pradėti gyvenimą iš naujo. Todėl 1212 metų dalyvių negalima laikyti vien naiviais apgautais žmonėmis. Jie veikė pagal savo laikmečio religinę logiką.

Judėjimas galėjo patraukti ir žmones, kurie neturėjo konkretaus plano pasiekti Jeruzalę. Vieni prisidėjo kelioms dienoms, kiti keliavo iki artimiausio miesto, treti tikėjosi Italijoje rasti darbo ar paramos. Didelė viduramžių minia nebūtinai turėjo vieną tikslą, net jeigu kronikininkas jai priskyrė bendrą misiją.

Todėl neturtingų suaugusiųjų dalyvavimas nėra šalutinė istorijos detalė. Būtent socialinė atskirtis, religinis entuziazmas ir ekonominis nesaugumas galėjo suteikti judėjimui pagrindinę jėgą.

Ar tai apskritai buvo tikras kryžiaus žygis

Žodis „kryžiaus žygis“ šiandien dažnai vartojamas labai plačiai, tačiau viduramžiais jis turėjo konkretesnę teisinę ir religinę prasmę. Oficialų žygį paprastai paskelbdavo arba patvirtindavo popiežius. Jo dalyviai duodavo įžadą, prisisiūdavo kryžiaus ženklą ir gaudavo tam tikras dvasines bei teisines privilegijas.

1212 metų Prancūzijos ir Vokietijos judėjimai tokio oficialaus patvirtinimo neturėjo. Popiežius Inocentas III jų neorganizavo, neskyrė karinių vadų ir neparengė laivyno. Prancūzijos karalius Pilypas Augustas Stepono sekėjams liepė išsiskirstyti, o Bažnyčios hierarchai į judėjimą žvelgė atsargiai.

Dėl to dalis istorikų siūlo apskritai nevartoti termino „Vaikų kryžiaus žygis“. Tiksliau būtų kalbėti apie 1212 metų populiariuosius religinius arba piligrimų judėjimus. Jų dalyviai galėjo perimti kryžiaus žygių simboliką, tačiau jų kelionė neatitiko oficialios kryžiaus žygio organizacijos.

Kita vertus, viduramžių žmonėms riba ne visada buvo aiški. Paprastas tikintysis galėjo laikyti save kryžininku vien todėl, kad pasižadėjo keliauti į Jeruzalę ir nešiojo kryžiaus ženklą. Populiarūs pamokslininkai galėjo telkti žmones dar negavę oficialaus leidimo, tikėdamiesi, jog Bažnyčia juos patvirtins vėliau.

Judėjimas taip pat skyrėsi nuo įprastos karinės ekspedicijos. Jo dalyviai neturėjo ginklų, aprūpinimo sistemos, riterių vadovybės ar politinio susitarimo su laivų savininkais. Kai kurie šaltiniai pabrėžia tikėjimą, kad musulmonai bus atversti taikiai arba kad Dievas pats pašalins kliūtis.

Ši idėja galėjo būti reakcija į ankstesnių kryžiaus žygių smurtą ir nesėkmes. Jeigu kalavijas neatgavo Jeruzalės, galbūt nekaltumas, neturtas ir tikėjimas pasieks daugiau. Tokia mintis gerai derėjo su to meto religinio atsinaujinimo judėjimais.

Platesnį laikotarpio kontekstą atskleidžia straipsnis apie hospitalierius ir karinių vienuolijų iškilimą. Lyginant su profesionaliais kariniais ordinais, 1212 metų minios buvo visiškai kitokio pobūdžio reiškinys.

Legenda apie prasiskiriančią Viduržemio jūrą

Viena garsiausių Vaikų kryžiaus žygio istorijos detalių pasakoja, kad dalyviai tikėjosi stebuklingai pereiti Viduržemio jūrą. Pasiekus krantą vanduo turėjo prasiskirti, kaip Senajame Testamente prasiskyrė Raudonoji jūra prieš Mozę.

Toks tikėjimas puikiai dera su religinio judėjimo logika. Jeigu žmonės laikė save Dievo išrinktais vargšais, jie galėjo tikėtis, kad kelionės kliūtys bus pašalintos stebuklingai. Be laivų ir pinigų pasiekti Jeruzalę buvo beveik neįmanoma, todėl dieviškas įsikišimas tapo vieninteliu realiu planu.

Vis dėlto ankstyvieji šaltiniai nėra vieningi. Kai kurie mini žmonių nusivylimą pasiekus jūrą, tačiau išsamus pasakojimas apie ilgą laukimą ir tikėjimą, kad vanduo konkrečią dieną prasiskirs, išryškėjo vėlesniuose tekstuose. Todėl negalime žinoti, ar tokį lūkestį turėjo visa minia.

Viduramžių kronikininkams ši detalė buvo labai patraukli. Ji leido sugretinti 1212 metų keliautojus su bibliniais izraelitais. Tačiau kartu nepavykęs stebuklas galėjo būti pateikiamas kaip įrodymas, kad judėjimas nebuvo Dievo palaimintas arba kad žmonių tikėjimas buvo klaidingai nukreiptas.

Genujoje judėjimas susidūrė su praktiška realybe. Viduržemio jūra neprasiskyrė, o kelionei į Rytus reikėjo laivų, kapitonų, maisto ir pinigų. Dalis dalyvių tikriausiai prarado pasitikėjimą Mikalojumi. Kiti galėjo nuspręsti, kad stebuklas tik atidėtas, ir tęsti kelionę į kitus Italijos uostus.

Kai kuriems Genuja tapo galutine stotele. Miestui reikėjo darbininkų, jūreivių ir tarnų, todėl atvykėliai galėjo rasti galimybę pasilikti. Tai paaiškintų, kodėl dalis žmonių negrįžo namo, nors nebuvo nei žuvę, nei parduoti vergais.

Legenda apie prasiskiriančią jūrą išliko todėl, kad simboliškai apibendrina visą judėjimo tragediją: didžiulį tikėjimą, susidūrusį su fiziniu pasauliu, kuriame vien entuziazmo nepakanka.

Pasakojimas apie vergų pirklius ir septynis laivus

Tragiškiausia tradicinės istorijos dalis susijusi su dviem Marselio pirkliais. Pasak vėlyvesnės kronikos, jie pasiūlė nemokamai nugabenti jaunuosius piligrimus į Šventąją Žemę. Buvo parengti septyni laivai, tačiau kelionė baigėsi katastrofa.

Du laivai esą nuskendo prie Sardinijos, o penki likusieji nuplaukė į Šiaurės Afriką. Ten pirkliai keleivius pardavė musulmonų vergų pirkėjams. Dalis pateko į Egiptą, kiti – dar toliau į Rytus. Po daugelio metų vienas išgyvenęs dvasininkas neva grįžo į Europą ir papasakojo, kas nutiko.

Ši istorija daugybę kartų kartota knygose, paveiksluose ir populiariojoje literatūroje. Ji suteikė Vaikų kryžiaus žygiui aiškią moralinę pabaigą: nekaltus vaikus išdavė godūs suaugusieji, o jų religinis idealizmas baigėsi vergove ir mirtimi.

Tačiau pasakojimas užrašytas praėjus keliems dešimtmečiams po 1212 metų įvykių. Jį pateikęs Alberikas iš Trua Fontenų nebuvo tiesioginis liudininkas. Ankstyviausios kronikos tokio masinio pardavimo vergais nemini.

Tai nereiškia, kad istorija visiškai neįmanoma. Viduržemio jūroje veikė prekyba vergais, o neapsaugoti neturtingi keliautojai galėjo tapti apgavikų aukomis. Laivų katastrofos taip pat buvo įprastos. Gali būti, kad vėlesnė legenda išaugo iš realaus mažesnės grupės likimo arba kelių skirtingų įvykių.

Vis dėlto istorikai neturi pakankamai įrodymų teigti, kad tūkstančiai vaikų buvo Marselyje susodinti į septynis laivus ir parduoti musulmonams. Be to, Prancūzijos judėjimo kelionė iš Sen Deni į Marselį pati nėra patikimai dokumentuota ankstyvuosiuose šaltiniuose.

Pasakojimas apie pirklius parodo, kaip legendos linkusios augti. Nežinoma žmonių baigtis reikalavo paaiškinimo, o išdavystės ir vergovės motyvas suteikė istorijai emocinį užbaigtumą.

Kaip iš neturtingų piligrimų atsirado vaikų armijos legenda

Vaikų kryžiaus žygio legenda susiformavo ne iš karto. Įvykiams artimiausi autoriai pateikė trumpus, nevienodus ir kartais prieštaringus pasakojimus. Tik vėlesnėse XIII amžiaus kronikose atsirado aiškesnė istorija apie vaikus, vedamus jaunų pranašų.

Tam įtakos turėjo kalbinis nesusipratimas. Kai žodis pueri buvo pradėtas suprasti vien kaip biologinio amžiaus apibūdinimas, neturtingų ir priklausomų žmonių minia virto vaikų minia. Vėlesni autoriai šią interpretaciją papildė vis naujomis detalėmis.

Vaikai krikščioniškoje simbolikoje buvo siejami su nekaltumu, tyrumu ir ypatingu artumu Dievui. Evangelijose Kristus ragina leisti mažutėliams ateiti pas jį. Todėl istorija apie vaikus, pasiryžusius padaryti tai, ko nesugebėjo nuodėmingi suaugusieji, turėjo stiprią religinę prasmę.

Kartu legenda galėjo veikti kaip perspėjimas. Ji rodė, kas nutinka nepaklusus Bažnyčios hierarchijai, pasitikėjus nepatvirtintu pamokslininku arba tikintis stebuklo be išmintingo pasirengimo. Vaikų kančia paversdavo istoriją moraline pamoka apie entuziazmą, kuris nėra valdomas autoriteto.

Romantizmo laikais ši tema tapo dar patrauklesnė. XIX amžiaus autoriai mėgo tragiškas viduramžių istorijas, kuriose nekaltumas susiduria su žiauriu pasauliu. Vaikų kryžiaus žygis buvo vaizduojamas poezijoje, muzikoje, paveiksluose ir istoriniuose romanuose.

Modernioji kultūra legendą dar labiau supaprastino. Trumpuose pasakojimuose patogu sakyti, kad trisdešimt tūkstančių vaikų išėjo į Jeruzalę, laukė prasiskiriančios jūros ir buvo parduoti vergais. Toks siužetas lengvai įsimenamas, nors beveik kiekviena jo dalis yra diskutuotina.

Panašiai viduramžių istorijoje išplito ir kiti dramatiški, bet vėliau papildyti pasakojimai. Straipsnis apie katarų ereziją ir kryžiaus žygį prieš Europos krikščionis parodo, kaip tikri religiniai konfliktai susipina su garsiais, ne visada patikimai paliudytais posakiais bei legendomis.

Ką šiuolaikiniai istorikai mano apie dalyvių amžių

Šiandien dauguma tyrėjų sutaria, kad tradicinė vaikų minios versija yra pernelyg paprasta. Tačiau nėra visiško sutarimo, kokią dalyvių dalį sudarė nepilnamečiai.

Peteris Raedtsas pabrėžė socialinę pueri reikšmę ir teigė, kad judėjimo pagrindą sudarė klajojantys vargšai, žemę praradę valstiečiai bei visuomenės paribyje gyvenę žmonės. Jo tyrimas pakeitė ankstesnę istoriografiją ir privertė atsisakyti pažodinio visų dalyvių laikymo vaikais.

Tačiau vėlesni istorikai įspėjo, kad nederėtų visiškai pašalinti jaunimo iš šios istorijos. Abu garsiausi lyderiai šaltiniuose vaizduojami kaip jauni. Judėjimas galėjo būti ypač patrauklus piemenims, paaugliams, tarnams ir jauniems samdiniams, kurie turėjo mažiau turto bei silpnesnius ryšius su konkrečia vieta.

Viduramžiais riba tarp vaiko ir suaugusiojo buvo kitokia nei šiandien. Dvylikos ar keturiolikos metų žmogus galėjo dirbti, tarnauti kitame ūkyje, keliauti ir prisiimti atsakomybę, kuri dabar būtų laikoma suaugusiųjų pareiga. Todėl net tikri nepilnamečiai nebūtinai buvo bejėgiai maži vaikai.

Judėjimuose galėjo dalyvauti ištisos šeimos. Moterys keliavo su kūdikiais, vyresni vaikai padėjo nešti daiktus, o suaugusieji rūpinosi maistu. Minią galėjo sudaryti įvairaus amžiaus žmonės, kuriuos vienijo ne gimimo metai, o neturto bei religinės misijos tapatybė.

Todėl tiksliausia formuluotė būtų tokia: 1212 metų judėjimuose tikrai dalyvavo vaikų ir jaunuolių, tačiau jie nebuvo vien vaikiška kampanija. Tai buvo platesni populiarūs religiniai judėjimai, kurių daugumą galėjo sudaryti neturtingi suaugusieji ir jauni žemųjų sluoksnių žmonės.

Toks paaiškinimas nėra toks dramatiškas kaip legenda, bet leidžia geriau suprasti viduramžių visuomenę. Jis nukreipia dėmesį nuo tariamo vaikų naivumo į socialinį skurdą, religinę vaizduotę ir žmonių norą patiems dalyvauti didžiojoje istorijoje.

Ką 1212 metų judėjimas atskleidžia apie viduramžių visuomenę

Vaikų kryžiaus žygiu vadinamas reiškinys parodo, kad viduramžių visuomenė nebuvo sudaryta vien iš karalių, riterių ir dvasininkų. Paprasti žmonės taip pat turėjo religinių idėjų, politinių lūkesčių ir gebėjo savarankiškai telktis.

Judėjimo dalyviai nelaukė, kol valdovas ar popiežius pakvies juos veikti. Jie patys priėmė charizmatiškų lyderių žinią ir pradėjo kelionę. Tai galėjo kelti nerimą tiek pasaulietinei valdžiai, tiek Bažnyčiai. Didelė, nekontroliuojama minia galėjo sukelti maisto trūkumą, neramumus ir konfliktus.

Kartu judėjimas atskleidžia didžiulę kryžiaus žygio idėjos sklaidą. Net neturtingi valstiečiai, piemenys ir miestų darbininkai žinojo apie Jeruzalę, ankstesnių ekspedicijų nesėkmes ir religinį pažadą, siejamą su kelione į Šventąją Žemę.

Tai buvo visuomenė, kurioje biblinės istorijos atrodė tiesiogiai pritaikomos kasdieniam gyvenimui. Jeigu Dievas prasiskyrė jūrą Mozei, jis galėjo tai padaryti dar kartą. Jeigu apaštalai keliavo be turto, neturtingas piligrimas galėjo laikyti savo skurdą ne trūkumu, o pranašumu.

1212 metų įvykiai taip pat rodo, kaip sunku buvo išlaikyti didelę žmonių grupę be organizuoto aprūpinimo. Kryžiaus žygiai reikalavo pinigų, maisto, transporto, politinių susitarimų ir karinės drausmės. Vien religinis entuziazmas negalėjo išspręsti šių praktinių problemų.

Judėjimas žlugo ne todėl, kad jo dalyviai buvo neprotingi. Jie susidūrė su realiomis viduramžių kelionės sąlygomis: didžiuliais atstumais, kalnais, ligomis, badu ir transporto trūkumu. Net gerai finansuojamos riterių kariuomenės tokiose kelionėse patirdavo milžiniškų nuostolių.

Todėl ši istorija turėtų skatinti ne pašaipą, o empatiją. Dalyviai rizikavo gyvybe, nes tikėjo dvasiniu tikslu ir gyveno pasaulyje, kuriame jų kasdienė padėtis dažnai atrodė beviltiška.

Kodėl Vaikų kryžiaus žygio mitas tebėra populiarus

Nepaisant istorikų pataisymų, Vaikų kryžiaus žygio legenda išlieka daug žinomesnė už sudėtingesnį realių įvykių vaizdą. Taip yra todėl, kad legenda turi visas stipraus pasakojimo dalis: nekaltus herojus, charizmatišką lyderį, neįmanomą tikslą, žadėtą stebuklą, išdavystę ir tragišką pabaigą.

Istorija sukelia stiprias emocijas. Vaikų kančia atrodo ypač neteisinga, todėl pasakojimas lengvai tampa religinių karų fanatizmo, suaugusiųjų neatsakingumo ar minios psichologijos simboliu. Skirtingi autoriai jį naudojo visiškai priešingoms moralinėms išvadoms.

Vieni Vaikų kryžiaus žygį vaizdavo kaip tyriausią krikščioniško tikėjimo išraišką. Vaikai esą turėjo tai, ko trūko savanaudiškiems valdovams – nuoširdumą ir pasitikėjimą Dievu. Kiti istoriją pateikė kaip įrodymą, kad religija gali paskatinti masinę beprotybę ir sunaikinti nekaltus žmones.

Abi interpretacijos priklauso nuo tradicinės vaikų minios versijos. Jeigu dalyviai buvo daugiausia neturtingi suaugusieji, istorija tampa ne tokia patogi. Tuomet reikia kalbėti apie skurdą, socialinę atskirtį, migraciją, liaudies religingumą ir įtampą tarp institucijos bei spontaniško judėjimo.

Legenda taip pat išlieka dėl pavadinimo. „Vaikų kryžiaus žygis“ yra trumpas, dramatiškas ir lengvai įsimenamas. „1212 metų neturtingų piligrimų religiniai judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje“ būtų tikslesnis, bet gerokai mažiau patrauklus.

Istorikų užduotis nėra sunaikinti įdomų pasakojimą. Jų tikslas – parodyti, kaip jis atsirado, kurios dalys paremtos ankstyvaisiais šaltiniais ir kurios buvo pridėtos vėliau. Šiuo požiūriu Vaikų kryžiaus žygis tampa dar įdomesnis: galime tirti ir 1212 metų žmones, ir šimtmečius augusią legendą apie juos.

Išvada: tai nebuvo vien vaikų žygis į Jeruzalę

1212 metų Vaikų kryžiaus žygis greičiausiai nebuvo tokia kampanija, kokią ilgai vaizdavo vadovėliai ir populiarioji kultūra. Nebuvo vienos tvarkingai organizuotos vaikų kariuomenės, išėjusios iš Europos išvaduoti Jeruzalės. Vietoj jos matome du panašiu metu kilusius, bet atskirus religinius judėjimus Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Prancūzijoje jaunas Steponas iš Kluajo sutelkė sekėjus ir patraukė į Sen Deni, siekdamas perduoti žinią karaliui Pilypui Augustui. Vokietijoje Mikalojus iš Kelno vedė piligrimų minią per Alpes į Italiją. Dalis jo sekėjų pasiekė Genują, Pizą ir Romą, tačiau į Jeruzalę nenukeliavo.

Tarp dalyvių tikrai galėjo būti daug vaikų, paauglių ir jaunų piemenų. Vis dėlto ankstyvieji šaltiniai mini ir suaugusius valstiečius, moteris, samdinius bei žmones, palikusius plūgus, vežimus ir bandas. Juos vienijo ne vien amžius, o neturtas, socialinis pažeidžiamumas ir tikėjimas ypatinga misija.

Pavadinimas iš dalies atsirado dėl lotyniško žodžio pueri. Jis galėjo reikšti vaikus, tačiau viduramžių kontekste taip pat apibūdino tarnus, jaunuolius ir socialiai priklausomus vargšus. Vėlesni kronikininkai pasirinko tiesioginę reikšmę ir aplink ją sukūrė vientisą vaikų tragedijos pasakojimą.

Legenda apie prasiskiriančią jūrą, septynis laivus ir vergais parduotus vaikus gali turėti tikrų įvykių atgarsių, tačiau ji nėra patikimai patvirtinta įvykiams artimiausiuose šaltiniuose. Šios detalės išryškėjo vėliau, kai žmonės mėgino paaiškinti, kur dingo piligrimų minios ir kokią moralinę prasmę turėjo jų nesėkmė.

Tikroji istorija nėra mažiau reikšminga. Ji atskleidžia neturtingų žmonių norą patiems dalyvauti religiniame bei visuomeniniame gyvenime. Ji parodo, kad kryžiaus žygių idėja pasiekė ne tik pilių sales, bet ir kaimo laukus, piemenų ganyklas bei miestų gatves.

Vaikų kryžiaus žygis todėl geriausiai suprantamas kaip viduramžių istorijos ir vėlesnio mito susitikimas. 1212 metais į kelią išėjo realūs žmonės – jauni ir seni, vaikai ir suaugusieji, kupini tikėjimo, skurdo bei neapibrėžtų vilčių. O tik vėlesni šimtmečiai pavertė juos viena didele pasiklydusių vaikų armija.