Hospitalierių, arba Šv. Jono, ordinas iškilo iš ligoninės, skirtos Jeruzalės piligrimams, ir tik vėliau tapo viena reikšmingiausių Kryžiaus žygių karinių organizacijų. XI a. kilusiai bendruomenei 1113 m. vasario 15 d. popiežius Paskalis II suteikė oficialų pripažinimą. Vėliau ordinas gavo karinių užduočių, po kryžininkų pralaimėjimų perkėlė savo būstinę į Rodą, o 1530 m. į Maltą. Ši istorija neatsiejama nuo ligonių priežiūros, Viduržemio jūros karo ir ilgalaikės institucinės raidos.
Hospitalierių pradžia Jeruzalėje
XI a. antroje pusėje iš Amalfio kilusių pirklių pastangomis Jeruzalėje atsirado ligoninė ir vienuolyno bendruomenė, padėjusi piligrimams bei sergantiesiems. Ji veikė dar iki Pirmojo kryžiaus žygio, o 1099 m. kryžininkams užėmus miestą įgijo naujų galimybių.
Bendruomenės organizatoriumi laikomas Gerardas, vadovavęs ligoninei ir rūpinęsis vargšais. Pagal ordino tradiciją, jos pagalba buvo teikiama piligrimams nepaisant jų kilmės ar tikėjimo.
Ką pakeitė 1113 m. popiežiaus bulė?
1113 m. vasario 15 d. Paskalis II bulėje Pie postulatio voluntatis oficialiai pripažino hospitalierių bendruomenę, leido jai savarankiškai rinkti vadovus ir suteikė Bažnyčios apsaugą.
Ši data yra tvirtas dokumentinis atramos taškas. Kitaip nei populiarioji legenda, ordinas nebuvo įkurtas vieną dieną „1023 m.“ – jo ligoninės veikla formavosi palaipsniui, o 1113 m. įvyko oficialus juridinis pripažinimas.
Kaip slaugytojai tapo riteriais?
Po Gerardo ordinas augo ir tapo geriau organizuota vienuoliška bendruomene. Jo nariai davė skurdo, skaistumo ir klusnumo įžadus, rūpinosi ligoniais bei piligrimais.
XII a. antroje pusėje vis labiau išaugo ginkluotos gynybos poreikis, nes kryžininkų valstybėms grėsė kariniai išpuoliai. Hospitalieriai pradėjo ginti ligonines, kelius ir piligrimus, o vėliau dalyvavo didelėse karinėse operacijose. Ordino funkcijos tapo dvejopos: medicina ir karas.
Hospitallerių tvirtovės Šventojoje Žemėje
Ordinas valdė strategines tvirtoves, tarp jų garsųjį Krak des Chevaliers dabartinėje Sirijoje. Didelė fortifikacija ir riterių padaliniai padėjo kryžininkų valstybėms išlaikyti teritorijas XII–XIII a.
Tačiau ordinas negalėjo išgelbėti kryžininkų valstybių nuo žlugimo. 1291 m. žlugus Akrai, paskutinei svarbiai kryžininkų tvirtovei Levanto pakrantėje, hospitalieriai pasitraukė iš Šventosios Žemės.
Rodas ir Viduržemio jūros laivynas
Po trumpo laikotarpio Kipre hospitalieriai įsitvirtino Rodo saloje. 1310 m. jie galutinai perėmė salą ir čia sukūrė suverenios teritorinės valdžios struktūrą: turėjo didįjį magistrą, tarybą, pinigus ir diplomatinius ryšius.
Rode ordinas išplėtojo karinį laivyną, o jo istorija tapo Viduržemio jūros krikščioniškų valstybių kovų su Osmanų imperija dalimi.
1522 m. Rodo apgultis
1522 m. Osmanų sultonas Suleimanas Didysis surengė didelį puolimą prieš Rodą. Po ilgų kovų ordino riteriai turėjo pasiduoti ir 1523 m. paliko salą.
Nors tai buvo karinis pralaimėjimas, ordinas išliko kaip organizacija ir kelerius metus ieškojo naujos teritorijos savo būstinei.
1530 m. Malta ir 1565 m. didžioji apgultis
1530 m. imperatorius Karolis V perdavė hospitalieriams Maltą. Čia jie tapo žinomi kaip Maltos ordinas. 1565 m. Osmanų kariuomenė mėgino salą užimti, tačiau riteriai su sąjungininkais atsilaikė per vadinamąją Didžiąją Maltos apgultį.
Valetos miestas buvo įkurtas po apgulties ir pavadintas didžiojo magistro Jeano de Valette garbei. Malta tapo nauju svarbiausiu ordino centru.
Ar hospitalieriai egzistuoja šiandien?
Taip. Šiuolaikinis Maltos ordinas veikia kaip katalikiškas pasauliečių religinis ordinas ir tarptautinės teisės subjektas, vykdantis medicinos, socialinės paramos bei humanitarines programas. Tačiau šiandieninio humanitarinio ordino nereikėtų painioti su viduramžių karine organizacija.
Koks istorinis palikimas?
Hospitalierių istorija apima daugiau nei 900 metų: nuo piligrimų slaugos Jeruzalėje iki karinio valdymo Rode ir Maltoje bei šiuolaikinės humanitarinės veiklos. 1113 m. oficialus pripažinimas, 1310 m. Rodas ir 1530 m. Malta yra svarbiausi aiškūs chronologiniai orientyrai.
Parašykite komentarą