Romos imperijos gyventojai augino šunis, kates ir kitus gyvūnus, o pasiturintieji kartais laikė net egzotines beždžiones. Tačiau teiginys, kad „šeškai, šunys ir beždžionės buvo populiariausi Romos augintiniai, nes romėnai nemėgo kačių“, neatitinka archeologinių duomenų. Naujausi Egipto Berenikės uosto gyvūnų kapinių tyrimai rodo, kad katės buvo labai svarbūs naminiai gyvūnai.
Šunys Romoje: nuo sargų iki artimų kompanionų
Šunys buvo bene geriausiai dokumentuoti Romos pasaulio naminiai gyvūnai. Jie saugojo namus ir ūkį, padėjo medžioti, lydėjo karius ir kartais buvo šeimos augintiniai. Pompėjoje žinoma mozaika su užrašu Cave canem – „Saugokis šuns“ – parodo jų sargo vaidmenį.
Bet šuo nebuvo vien apsaugos įrankis. Romėnų epigramose, antkapiuose ir archeologiniuose radiniuose matome artimą emocinį santykį su gyvūnais. Kai kurie šunys buvo laidojami rūpestingai, o jų šeimininkai palikdavo epitafijas.
Ar romėnai iš tikrųjų nenaudojo kačių?
Naudojo. Nors ankstyvojoje Romoje graužikams medžioti buvo pasitelkiami žebenkščių ir šeškų giminaičiai, katės taip pat buvo žinomos ir ilgainiui paplito. 2022 m. mokslinė Pompėjos ir Herkulanėjo gyvūnų tyrimų apžvalga aprašo naminių kačių buvimą romėnų aplinkoje ir jų naudojimą graužikų kontrolei.
Vienas išskirtinių įrodymų yra Berenikės uostas prie Raudonosios jūros dabartiniame Egipte. Ten I–II a. gyvūnų kapinėse aptikti šimtai specialiai palaidotų naminių gyvūnų, daugiausia kačių. Laidojimų struktūra skiriasi nuo Egipto šventųjų gyvūnų mumijų ir labiau primena rūpinimąsi mirusiais kompanionais.
Šeškai ir žebenkštys: kenkėjų medžiotojai
Dar iki plačiai išpopuliarėjant katėms, Viduržemio jūros pasaulyje graužikų medžioklei naudoti kiauniniai gyvūnai: žebenkštys, akmeninės kiaunės ir šeškų giminaičiai. Senoviniai rašytiniai šaltiniai ir zooarcheologija padeda patvirtinti tokią praktiką.
Vis dėlto išlikusių šaltinių nepakanka sudaryti patikimam visos Romos imperijos „populiariausių augintinių“ reitingui. Todėl kategorinė frazė, kad šeškai buvo populiaresni už kates ar šunis, būtų nepagrįsta.
Beždžionės – retenybė ar paplitęs augintinis?
Beždžionės Romos pasaulyje buvo žinomos kaip egzotiški gyvūnai, tačiau jos nebuvo tipiškos daugumos gyventojų augintinės. Įsivaizduoti jas kone kiekvieno romėno namuose būtų klaida.
2025 m. Journal of Roman Archaeology publikuotame tyrime aprašyta kelios dešimtys iš Indijos kilusių makakų palaidojimų Berenikės gyvūnų kapinėse. Kai kurių kapų įkapės – antkakliai, kriauklės ir maisto aukos – liudija išskirtinį gyvūnų statusą. Tai rodo ir prekybinius ryšius per Indijos vandenyną, ir tai, kad egzotiniai gyvūnai galėjo būti artimi turtingų žmonių palydovai.
Ką parodo Berenikės kapinės?
Išlikę gyvūnų kapai yra vertingesnis įrodymas už apibendrinimus, paremtus pavienėmis mozaikomis ar romėnų satyrikų tekstais. Berenikėje rasta ir katinų, ir šunų, ir beždžionių. Kai kuriems gyvūnams, turėjusiems sveikatos sutrikimų, akivaizdžiai reikėjo žmogaus priežiūros.
Vis dėlto Berenikė buvo specifinis prekybinis uostas Egipte, o ne visos imperijos demografinis atspindys. Dėl to negalime vien šios kapinės statistikos automatiškai pritaikyti Romai, Galijai ar Britanijai.
Kur baigiasi romėniškų augintinių legenda?
Romėnai turėjo įvairių santykių su gyvūnais: vienus naudojo darbe, kitus laikė kompanionais, o trečius – kaip prabangos ženklą. Ne kiekvienam gyvūnui šeimininkai rodė tokį pat dėmesį.
Teisingiau sakyti, kad Romos imperijoje egzistavo šunų, kačių, kiauninių ir egzotinių gyvūnų laikymo tradicijos, bet neturime pagrindo jų reitinguoti kaip „populiariausių“ pagal šiandieninių apklausų logiką. Ypač neteisinga teigti, kad romėnai kačių nemėgo ir nenaudojo.
Parašykite komentarą