Šokių maratonai Didžiosios depresijos metu

Didžioji depresija Jungtinėse Valstijose buvo laikotarpis, kai milijonai žmonių neteko darbo, namų ir vilties. Tarp ekonominių sunkumų ir visuotinės nevilties iškilo daugybė keistų ir šiandien sunkiai įsivaizduojamų reiškinių. Vienas iš jų – vadinamieji „šokių maratonai“, kuriuose dalyvavo pavargę, išsekę, bet vilties nepraradę žmonės, siekiantys laimėti ne pinigų, o galimybę turėti stogą virš galvos ir maisto. Šie renginiai, tapę keistu pramogos ir kančios deriniu, atspindėjo laikotarpio desperaciją ir žmonių išradingumą siekiant išgyventi. Tai istorija apie šokį, kuris neturėjo pabaigos – nebent ją atnešdavo išsekimas ar sąmonės praradimas.

Šokių maratonai – pramoga ar išgyvenimo būdas?

Šokių maratonai Jungtinėse Valstijose prasidėjo dar XX a. trečiajame dešimtmetyje, tačiau jų populiarumo viršūnė sutapo su Didžiąja depresija – laikotarpiu nuo 1929 iki 1939 metų. Pradžioje tai buvo tiesiog ilgi šokių vakarėliai, kurių tikslas – nustatyti, kas gali šokti ilgiausiai. Tačiau, ekonomikai žlungant, šie renginiai tapo kur kas daugiau nei pramoga – jie virto išgyvenimo priemone. Dalyviai, dažniausiai jaunos, finansiškai pažeidžiamos poros, registruodavosi šokių maratonams ne tik vedini azarto, bet ir desperacijos – priziniai fondai, nemokamas maistas ir nakvynė jiems buvo tikra pagalba sunkiu metu.

Šokėjai privalėdavo nuolat judėti – net kai ilsėdavosi, vienas partneris privalėjo išlaikyti kitą, leisdamas jam miegoti atsistojus. Ši praktika vadinta „propping up“ – partneriai palaikydavo vienas kitą fiziškai ir emociškai, nes varžybos trukdavo ne valandas, o kartais net savaites. Renginiai vykdavo publikai, kuri mokėdavo už galimybę stebėti šokančius žmones, dažnai visiškai išsekusius, griūvančius nuo nuovargio ar net praradusius sąmonę.

Ironiška, bet šokiai, simbolizuojantys džiaugsmą ir laisvę, tapo psichologinės ir fizinės kančios scena. Šokėjai neretai patirdavo sužeidimų, o kai kurie netgi mirdavo. Tačiau organizatoriai ne visada nutraukdavo maratonus – priešingai, tragedijos kartais tapdavo papildomu pramogos elementu žiūrovams. Ši žmonių kančios komercializacija buvo būdinga laikmečiui, kai žmonės už menką mokestį ieškojo bet kokio išsiblaškymo nuo savo pačių kasdienybės vargų.

Maratonų mechanika: taisyklės, kova ir nežmoniškas ištvermės reikalavimas

Šokių maratonai nebuvo tik atsitiktiniai šokių vakarai – jie turėjo griežtas taisykles ir aiškų tikslą: išsilaikyti ilgiausiai. Dažniausiai poros šokdavo 45 minutes per valandą, po to gaudavo 15 minučių pertrauką. Ši rutina kartodavosi be perstojo, dieną ir naktį. Miego trūkumas greitai virsdavo pagrindiniu iššūkiu – žmonės pradėdavo kliedėti, griūdavo iš nuovargio, tačiau vis tiek siekė išlikti varžybose. Laikui bėgant, kai kurios poros naudodavo gudrybes – vienas partneris pririšdavo kitą prie savęs, kad šis nenugriūtų, o pats galėtų palaikyti minimalų judesį. Žmonės kovojo ne tik su savo kūno ribomis, bet ir su kitų dalyvių klasta, neretai kildavo ginčų, konfliktų ar net muštynių.

Renginių organizatoriai savo ruožtu taip pat elgdavosi negailestingai – kai kurie įvesdavo „eliminavimo ratų“ praktiką, kurios metu šokėjai turėdavo įveikti papildomus iššūkius, kad išliktų žaidime. Pavyzdžiui, bėgimas aplink šokių salę arba pakartotiniai šokių raundai be poilsio. Viskas buvo daroma tam, kad renginys išliktų patrauklus žiūrovams, kurie savo mokamais bilietais iš esmės finansavo renginį ir prizus.

Dažnai prizai būdavo nedideli – 100 ar 200 dolerių – tačiau Didžiosios depresijos laikotarpiu tai galėjo reikšti kelis mėnesius išgyvenimo. Taip pat šokėjai gaudavo nemokamą maistą ir nakvynę, kas buvo milžiniška paskata žmonėms, netekusiems darbo ir namų. Kai kurie maratonai trukdavo net daugiau nei mėnesį, o ilgiausias užfiksuotas šokių maratonas truko 153 dienas – daugiau nei penkis mėnesius nuolatinio šokio ir kovos su savimi. Tokie skaičiai šiandien skamba neįtikėtinai, bet tuo metu tai buvo kasdienybės dalis tūkstančiams amerikiečių.

Kritika, moralinės dilemos ir šokių maratonų draudimas

Laikui bėgant, šokių maratonai sulaukė vis daugiau kritikos. Medikai pabrėžė, kad šie renginiai darė milžinišką žalą šokėjų fizinei ir psichologinei sveikatai. Nuolatinis miego trūkumas, fizinis nuovargis, trauma – visa tai kėlė realią grėsmę gyvybei. Žiniasklaida taip pat pradėjo abejoti, ar etiška išnaudoti žmonių vargą ir desperaciją kaip pramogą. Tai ypač ryškiai atsispindėjo tuo metu populiarioje literatūroje ir kine – bene garsiausias pavyzdys yra 1935 m. išleistas Horace McCoy romanas „They Shoot Horses, Don’t They?“ („Jie šaudo arklius, ar ne?“), kuriame šokių maratonas vaizduojamas kaip žiaurus, žmogų žeminantis spektaklis.

Visuomenės spaudimas augo, ir kai kuriose valstijose šokių maratonai buvo uždrausti arba griežtai reglamentuoti. Organizatoriams buvo nurodyta riboti varžybų trukmę, užtikrinti medicininę pagalbą ir suteikti realias poilsio pertraukas. Tačiau tuo metu, kai ekonominė padėtis vis dar buvo labai bloga, daugelis maratonų vis tiek vyko nelegaliai arba pusiau legaliai, slepiant tikrąją dalyvių būklę nuo pareigūnų ir visuomenės.

Kai 1940-aisiais Didžioji depresija baigėsi ir pasaulis atsidūrė Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, šokių maratonai pamažu išnyko. Jie buvo pamiršti, kaip ir daugelis kitų nevilties gimdytų reiškinių. Tačiau jų atminimas išliko kaip simbolis to laikotarpio, kai žmonės, netekę visko, buvo pasiryžę šokti iki paskutinio atodūsio – tiesiog tam, kad turėtų kur miegoti ir ką valgyti.

Šokių maratonai – išgyvenimo kaina ir žmogaus ribos

Šokių maratonai yra ne tik egzotiškas Didžiosios depresijos reiškinys – jie atskleidžia žmogaus ištvermės ribas ir visuomenės santykį su kančia. Jie liudija, kaip nepriteklius ir neviltis gali versti žmones rizikuoti sveikata ar net gyvybe, kad išliktų. Kartu tai istorija apie žmonių norą gyventi, kovoti, net kai atrodo, jog visi ištekliai išeikvoti.

Šiandien šokių maratonai dažniausiai prisimenami kaip įspėjimas – apie tai, ką reiškia gyventi visuomenėje, kurioje žmogaus kančia tampa pramoga. Jie primena, kad už kiekvieno žaismingo renginio ar keisto socialinio reiškinio gali slypėti gili tragedija ir desperacija. Ir kartu – kad netgi tokiose aplinkybėse žmonės geba kurti ryšį, palaikyti vienas kitą ir šokti, net kai tai tampa paskutine jų galimybe išgyventi.