Vienas iš labiausiai intriguojančių ir vaizduotę žadinančių XX amžiaus istorijos epizodų yra pasakojimas apie 1913 metus Vienoje, kai tariamai tame pačiame mieste tuo pačiu metu gyveno keturi vėliau pasaulio tvarką pakeitę žmonės: Josifas Stalinas, Adolfas Hitleris, Levas Trockis ir Josipas Broz Titą. Nors istorikai iki šiol ginčijasi, kiek šis pasakojimas yra tikslus ir ar jų keliai realiai galėjo susikirsti, pati idėja, kad vienu metu vos kelių kilometrų atstumu galėjo gyventi diktatoriai, revoliucionieriai ir būsimų ideologinių karų architektai, traukia tiek tyrinėtojus, tiek paprastus istorijos entuziastus. Šis pasakojimas primena, kad istorija kartais būna paradoksaliai tanki ir neįtikėtina, o atsitiktinumai, kurie viename amžiuje atrodo nereikšmingi, kitame tampa epochą apibrėžiančiais simboliais.
1913-ųjų Viena buvo kultūros, politikos, filosofijos ir meno katilas. Tai buvo miestas, kuriame išsilavinę ir vargingi, imperialistai ir anarchistai, konservatoriai ir avangardistai galėjo gyventi visai greta vieni kitų. Čia veikė kavinių kultūra, kurioje idėjos keisdavosi greičiau negu laikraščių antraštės, o intelektualų ginčai neretai persimesdavo į realias politines diskusijas ir veiksmus. Miestas buvo pritraukęs jaunus idealistus, nusivylusius emigrantus, menininkus ir politinius pabėgėlius. Ir būtent šiame kontekste gimsta legenda apie keturis būsimus lyderius, kurie, nors ir visiškai skirtingų ideologijų bei likimų, atsidūrė tam pačiam žemėlapyje tuo pačiu metu.
Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kas iš tikrųjų žinoma apie jų buvimą Vienoje, kokioje aplinkoje jie gyveno, kokios idėjos mieste vyravo, bei kaip tokia keista personažų koncentracija galėjo turėti įtakos jų vėlesniems gyvenimams. Tai ne tik istorinis pasakojimas, bet ir žvilgsnis į tai, kaip asmenybės formuojamos aplinkos, kultūrų ir epochų, o ne vien individualių charakterių ar ambicijų.
1913 m. Viena buvo imperijos sostinė, kurioje klestėjo kontrastai – nuo iškilmingų imperatoriaus rūmų iki skurstančių darbininkų rajonų, nuo pasaulinio lygio menininkų iki politinių tremtinių, ieškančių saugesnio gyvenimo. Tai buvo miestas, kuriame modernizmas, psichoanalizė, nacionalizmas ir revoliucinės idėjos susipindavo į vieną intensyvų srautą. Tuo metu Viena pritraukė tiek daug kultūros ir politikos veikėjų, kad kartais sunku patikėti, jog viename mieste vienu metu galėjo gyventi tiek skirtingų ir pasaulį pakeitusių figūrų.
Freudas jau buvo pripažintas, Klimtas ir Šile dirbo savo studijose, o Wittgensteinas dar tik formavo savo filosofinį mąstymą. Tačiau greta šių vardų, mieste gyveno ir žmonės, kurie vėliau taps daug tamsesnių istorijos puslapių autoriais. Viena buvo miestas, kuriame galima buvo įsigyti radikalių politinių leidinių, klausytis revoliucionierių kalbų ir stebėti, kaip gimsta naujos ideologinės kryptys. Nenuostabu, kad būtent čia politiniai emigrantai jautėsi saugesni nei daugelyje kitų Europos miestų, nes Austrijos-Vengrijos valdžia, nors ir stebėjo politinius veikėjus, dažnai toleravo jų buvimą.
1913-ieji buvo metai prieš audrą – pasaulis dar netikėjo, kad netrukus prasidės Pirmasis pasaulinis karas, kuris sunaikins imperiją ir pakeis žemyno politinį žemėlapį. Vienos gyventojai, nors jautė augančią įtampą tarp tautų ir socialinių sluoksnių, vis dar gyveno įprastą gyvenimą, o politinės idėjos, nors ir karštos, retai peržengdavo diskusijų ribas.
Toks miestas natūraliai traukė tiek radikalius kairiuosius, tiek nacionalistus, tiek jaunus menininkus, kuriems trūko vietos proveržiui. Tarp jų – būsimi diktatoriai ir revoliucionieriai. Kad Adolfas Hitleris tikrai gyveno Vienoje nuo 1908 iki 1913 metų, žinoma gana tiksliai. Jo buitis buvo skurdi, dažnai klajojo tarp bendrabučių ir prieglaudų, daug laiko praleido skaitydamas politinę literatūrą ir stebėdamas imperijos žlugimo ženklus. Josifas Stalinas, nors ir nėra visiškai patvirtinta dokumentais, greičiausiai trumpai lankėsi Vienoje kaip bolševikų pasiuntinys. Levas Trockis į miestą atvyko kaip politinis emigrantas ir kurį laiką čia dirbo žurnalistu. Josipas Broz Titą, nors ir trumpai, taip pat sieja gyvenimo epizodas Vienoje prieš karą.
Ši neįtikėtina asmenybių koncentracija atskleidžia, koks intensyvus buvo politinis gyvenimas sostinėje ir kaip ji traukė tuos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu ketino perrašyti istoriją.
Istorikų diskusijos dėl šių keturių vyrų buvimo Vienoje 1913 metais dažnai kyla iš to, kad dokumentų išlikę nedaug, o daugelio biografijų ankstyvieji metai yra fragmentiški. Todėl klausimas, ar Stalinas, Hitleris, Trockis ir Tito iš tikrųjų galėjo gyventi vos kelių kilometrų spinduliu, nėra visiškai aiškus. Tačiau tam tikros detalės leidžia svarstyti, kad toks sutapimas bent teoriškai galėjo būti įmanomas.
Adolfo Hitlerio buvimas Vienoje yra geriausiai dokumentuotas. Jis gyveno keliose konkrečiose vietose, tokiuose kaip Meldemannstraße vyrų bendrabutis, ir daug laiko praleido viešosiose erdvėse – bibliotekoje, muziejuose, gatvėse, kuriose vyko politinių grupių susirinkimai. Kadangi Hitleris tuo metu dar nebuvo politinė figūra, jis tiesiog buvo vienas iš daugelio jaunuolių, bandančių rasti savo vietą pasaulyje.
Levas Trockis, pabėgęs nuo carinės Rusijos persekiojimo, taip pat kurį laiką gyveno Vienoje ir netgi dirbo vietinėje žiniasklaidoje. Žinoma, kad jis lankėsi vietinėse kavinėse, tokiose kaip „Café Central“, kur susirinkdavo tiek menininkai, tiek politiniai aktyvistai. Ši kavinė vėliau tapo legenda, nes čia galėjo apsilankyti tiek Trockis, tiek Hitleris, nors nėra įrodymų, jog jie būtų vienu metu sėdėję toje pačioje salėje. Vis dėlto tai, kad jie dažnai lankė tas pačias vietas, kelia intriguojančią mintį, jog jų keliai teoriškai galėjo susikirsti net nesuprantant, kas yra kas.
Stalino buvimas Vienoje 1913 metais laikomas labiausiai diskutuotinu. Nors kai kurie pasakojimai tvirtina, kad jis slapta atvyko į miestą susitikti su kitais bolševikais ir aptarti partijos finansų, kitų šaltinių nuomone, tokios kelionės dokumentiškai nepavyko patvirtinti. Stalino gyvenimas iki revoliucijos buvo kupinas pogrindinės veiklos, dažnų vardų keitimų ir kelionių, todėl nėra neįmanoma, kad jis bent trumpam užsuko į Vieną.
Tito, būsimasis Jugoslavijos lyderis, prieš Pirmąjį pasaulinį karą taip pat dirbo Austrijoje, užsiėmė metalo apdirbimu ir bendravo su socialistų organizacijomis. Ar jis tais metais buvo Vienoje, nėra visiškai tikslu, tačiau galimas trumpalaikis jo apsilankymas taip pat nėra atmestinas.
Galų gale, net jei jų tiesioginis kontaktas niekada neįvyko, pats faktas, kad jie galėjo gyventi tame pačiame mieste, rodo, kaip arti vienas kito kartais būna istoriją pakeitę žmonės – net ir nesuprasdami, kad greitai taps pasaulinio masto figūromis.
Viena 1913 metais buvo miestas, kuriame gimė ne tik politinės ideologijos, bet ir psichologinės teorijos, meniniai judėjimai bei socialiniai eksperimentai. Tokia aplinka veikė kiekvieną, kuris joje gyveno, ir net jeigu Stalinas, Hitleris, Trockis ar Tito niekada nesusitiko, miesto atmosferos įtaka jų mintims galėjo būti gili.
Hitleriui Viena buvo vieta, kurioje susiformavo jo antisemitiniai įsitikinimai, nacionalistinės nuostatos ir panieka daugiatautėms imperijoms. Gyvendamas tarp skurdo ir dažnai bendraudamas su kraštutinėmis politinėmis grupėmis, jis palaipsniui kūrė pasaulėžiūrą, kuri vėliau taps nacionalsocializmo pagrindu. Vienos politinė spauda, įvairios radikalios organizacijos ir etniniai konfliktai nuolat skleidė antisemitines idėjas, ir tai formavo jauno menininko, patyrusio asmeninį nesėkmių laikotarpį, mąstymą.
Trockis, atvirkščiai, Vieną matė kaip platformą revoliucinėms mintims skleisti. Čia jis dirbo žurnalistu, rašė apie carinės Rusijos politiką, analizavo socialinius procesus ir lankė radikalių kairiųjų susirinkimus. Miesto intelektualinė atmosfera leido jam gilintis į marksizmo teorijas ir jas plėtoti. Nors jis nebuvo toks skurdus kaip Hitleris, Trockis taip pat jautė tikrovės disonansą, kai imperijos centras demonstravo prabangą, bet jo šešėlyje tūnojo įsisenėjusios socialinės nelygybės.
Stalinas, jei iš tiesų lankėsi Vienoje, tikėtina, būtų susidūręs su labai skirtingomis politinėmis srovėmis. Bolševikų judėjimas tuo metu dar tik stiprėjo, tačiau miestas galėjo pasiūlyti idėjų, kurios sustiprino jo pasitikėjimą pogrindinio sukilimo būtinybe.
Tito, kaip darbininkas ir būsimas socialistų lyderis, galėjo iš arti matyti, kaip veikia pramoninė visuomenė ir kaip darbininkų klasė kovoja dėl savo teisių. Viena suteikė jam ne tik politinės patirties, bet ir praktinį supratimą, kaip organizuojamos profesinės sąjungos, streikai ir politiniai judėjimai.
Apskritai, Vienos atmosfera veikė šiuos žmones labai skirtingai, tačiau visais atvejais miestas tapo vieta, kurioje jie pradėjo formuoti savo ideologinius karkasus, kurie vėliau nulems milijonų žmonių likimus.
Pasakojimas apie Stalino, Hitlerio, Trockio ir Tito buvimą Vienoje 1913 metais įgijo beveik mitinį statusą. Tai istorija, kuri, net jei ir nėra iki galo pagrįsta dokumentais, tapo simboline – ji parodo, kaip keistai susikerta likimai ir kaip neįtikėtini gali būti XX amžiaus atsitiktinumai. Populiarioji kultūra šią legendą pamėgo dėl jos dramaturginio potencialo.
Faktas, kad keturi vyrai, kurie vėliau taps didžiausiais politiniais priešais ir skirtingų ideologinių blokų kūrėjais, galėjo gyventi tame pačiame mieste, atrodo tarsi scenarijus istoriniam trileriui. Nenuostabu, kad ši idėja įkvėpė ne vieną romaną, filmą ir dokumentiką. Tokios istorijos pritraukia auditoriją, nes leidžia fantazuoti: kas būtų, jei jie būtų susitikę? Ar įvykiai klostytųsi kitaip? Ar vienas pokalbis galėjo pakeisti istorijos eigą?
Istorikai dažnai žiūri į šią legendą atsargiai. Vieni pabrėžia, kad ji labiau simbolinė nei faktinė, kiti teigia, kad realių susitikimų tikimybė buvo labai maža. Tačiau svarbu ne tik tai, ar jie iš tikrųjų susitiko, bet tai, ką ši legenda atskleidžia apie laikotarpį ir miestą. Ji parodo Vieną kaip intelektualinę sankirtą, kurioje susidurdavo įvairiausios idėjos – nuo nacionalizmo iki komunizmo, nuo anarchijos iki konservatizmo.
Ši istorija taip pat veikia kaip metafora. Ji primena, kad didžiuliai istoriniai procesai kartais turi bendrą pradžią pačiose netikėčiausiose vietose. Miestas, kuriame tuo metu niekas nebūtų atpažinęs nei būsimo diktatoriaus, nei revoliucinių teorijų autoriaus, tapo scena, kurioje formavosi jų pradinės idėjos. Net jei faktai nėra absoliučiai tikslūs, ši legenda padeda suprasti, kaip sudėtinga yra istorija ir kaip sunku ją suvesti vien tik į datas ir dokumentus.
Be to, ši istorija dažnai pedagogiškai naudojama siekiant parodyti, kaip svarbu suvokti socialinį ir politinį kontekstą. Žmonės nėra izoliuoti – jie yra aplinkos, laikmečio ir idėjų produktai. Šiuo požiūriu Viena tampa ne tik geografinė vieta, bet ir simbolis, kuriame susikerta ideologiniai keliai.
Nesvarbu, ar Stalinas, Hitleris, Trockis ir Tito tikrai gyveno Vienoje tuo pačiu metu, ši istorija atskleidžia neįtikėtiną epochų sankirtą ir politinių idėjų gimimą. Viena buvo ne tik kultūros sostinė, bet ir vieta, kurioje susikūrė ideologiniai judėjimai, vėliau nulemsiantys viso pasaulio likimus.
Ši legenda nėra tik pasakojimas apie galimai susikirtusius gyvenimo kelius – tai pasakojimas apie miestą, kuris tapo ideologinių audrų lopšiu. Net jei šie keturi žmonės niekada vienas kito nematė, jų buvimas tame pačiame idėjų lauke leidžia suprasti, kokia svarbi yra aplinka, kurioje formuojasi žmogaus pasaulėžiūra. Viena tapo tarsi atspindžiu būsimos epochos, kurioje radikalios idėjos kovos dėl dominavimo, o politiniai projektai įgaus tiek kūrybingą, tiek destruktyvų pavidalą.
Galiausiai ši istorija primena, kad istorija yra gyva ir pilna paradoksų. Kartais didžiausi pasaulio veikėjai gimsta ne iš išskirtinių aplinkybių, bet iš sutapimų, socialinių įtampų ir kultūrinės aplinkos. Ir 1913 metų Viena buvo tiksliai tokia vieta – kupina galimybių, pavojų ir idėjų, kurios pakeis pasaulį.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
