Įsivaizduokite: vidurvasaris, kaitra, siauros akmeninės gatvės. Ir staiga – moteris pradeda šokti. Ne iš džiaugsmo, ne per šventę. Ji tiesiog šoka ir negali sustoti. Po kelių dienų prie jos prisijungia dešimtys, tada šimtai žmonių. Jie šoka dieną ir naktį, kol krenta iš nuovargio, kol kraujuoja kojų pados, kol kai kurių iš jų širdys neišlaiko. Tai ne gotikinio romano siužetas ir ne viduramžių legenda. Tai tikras istorinis įvykis, įvykęs 1518 metų vasarą Strasbūre – ir jis iki šiol glumina mokslininkus, psichologus ir istorikus visame pasaulyje. Šokių maras, kitaip dar vadinamas choreomania, yra vienas keisčiausių ir labiausiai dokumentuotų masinio elgesio fenomenų žmonijos istorijoje.
1518 m. liepos 14 d. Strasbūre, siauroje akmeninėje gatvėje priešais savo pusiau suręstą namą, moteris, žinoma kaip Frau Troffea, buvo apimta spazmiškų, konvulsinių judesių ir visą dieną šoko nekontroliuodama savęs, kol pagaliau sukniubo. Tai nebuvo spontaniškas džiaugsmo proveržis ar liaudies šventė. Frau Troffea šoko tyliai, atkakliai, lyg ką nors paklusdama, ko kiti negalėjo nei pamatyti, nei suprasti. Jos vyras maldavo sustoti. Kaimynai stebėjo sunerimę. Tačiau ji nepastojo.
Ji atrodė nepajėgi nustoti ir šoko tol, kol sukniubo iš išsekimo. Pailsėjusi ji vėl ėmė kompulsyviai, karštligiškai judėti. Taip tęsėsi kelias dienas, o per savaitę daugiau nei 30 kitų žmonių buvo užklupta to paties. Jie šoko tol, kol jų kojos ėmė kraujuoti, tol, kol jų raumenys atsisakė tarnauti. Ir jie negalėjo sustoti.
Liepos mėnesį Strasbūro gyventojai buvo ištikti staigaus ir, regis, nekontroliuojamo noro šokti. Isterija prasidėjo, kai moteris, žinoma kaip Frau Troffea, išėjo į gatvę ir ėmė tyliai suktis, sukioti ir drebėti. Ji beveik savaitę šoko viena, o netrukus keli dešimtys kitų strasbūriečių prisijungė prie jos. Iki rugpjūčio šokių epidemija buvo ištikusi net 400 aukų.
Miesto valdžia iš pradžių nežinojo, kaip reaguoti. Gydytojai, pašaukti įvertinti situaciją, padarė sprendimą, kuris šiandien atrodo stulbinančiai absurdiškas: gydytojai nusprendė, kad tai yra „karštinė”, ir vietoj to, kad bandytų sutrukdyti šokėjams šokti, buvo geriau leisti jiems šokti dar labiau, kad jie daug prakaituotų. Kaip ir visos karštinės, ši turėjo praeiti su prakaitu. Taip miesto taryba ėmė organizuoti erdves šokėjams, samdė muzikantus – ir tuo netyčia dar labiau skatino epidemijos plitimą.
Strasbūro miesto tarybos sprendimas kviesti muzikantus ir rengti specialias šokių erdves yra vienas iš labiausiai stulbinančių viduramžių valdymo klaidų istorijoje. Tai, kas turėjo būti gydymas, virto benzinu ant laužo. Teigiama, kad cechai buvo pertvarkomi, kad juose tilptų šokėjai, taip pat muzikantai ir stiprūs vyrai, padedantys šokių manijai apimtiems žmonėms išsilaikyti vertikalioje padėtyje. Prie šokančiųjų prisijungdavo ir sveiki gyventojai – iš dalies norėdami stebėti, iš dalies maitinti ir remti krintančius šokėjus. Tai tik dar labiau plėtė epidemiją.
Kai valdžia suprato, kad taktika neveikia, miesto taryba nusprendė uždrausti orkestrus, muziką ir šokius gatvėse. Tačiau žalos jau buvo padaryta. Šokėjų skaičius nebuvo sumažėjęs – priešingai, visuomeninis dėmesys ir organizuota aplinka suteikė epidemijai naują kūną ir erdvę plisti.
Strasbūro vargšai buvo pasirengę histerinio šokio epidemijai dėl kelių priežasčių. Pirma, buvo precedentas – kiekviena Europos šokių epidemija tarp 1374 ir 1518 metų buvo įvykusi netoli Strasbūro, palei vakarinę Šventosios Romos imperijos pakraštį. Tuomet buvo blogos derliaus sąlygos – dėl eilės nepavykusių derliaus metų, politinio nestabilumo ir sifiliso atsiradimo žmonių kančia buvo itin stipri net ankstyviesiems moderniesiems laikams.
Miesto gyventojai žiūrėjo į šokį ne kaip į psichinę ligą moderniąja prasme, o kaip į šventojo Vito keršto apraišką. Viduramžių europiečiai tikėjo, kad šventasis Vitas turi galią prakeikti žmones šokių maru. Kartu su ligos ir bado siaubais, kurie 1518 m. siaubė Strasbūrą, šventojo Vito prietaras galėjo sukelti streso sukeltą isteriją, kuri apėmė didelę miesto dalį. Todėl dalis miesto gyventojų šoko ne tik dėl nekontroliuojamo kompulsyvumo, bet ir iš tikėjimo, kad tik šokant galima atpirkti nuodėmes ir išprašyti atleidimo.
Šiuolaikiniai mokslininkai, nagrinėjantys 1518-ųjų šokių marą, labiausiai sutaria dėl vienos teorijos – kad tai buvo masinė psichogeninė liga, dar kitaip vadinama masine isterija. Ši teorija geriausiai paaiškina, kodėl epidemija kilo būtent tuo metu ir toje vietoje.
1518 m. šokių maras buvo vienas iš eilės „katastrofiškų įvykių, ištikusių Strasbūro gyventojus ankstyvajame XVI amžiuje”. Potvyniai, neįprastai ekstremalios temperatūros, buboninė maro epidemija ir net „keisti dangaus nelaiming ženklai, tokie kaip 1492 m. kometa, sukėlė apokaliptinę nuotaiką ir pilietinį nerimą.”
Amerikiečių medicinos istorikas Johnas Walleris, parašęs labiausiai išsamų šio įvykio tyrimą, teigia, kad masinė isterija natūraliai randasi ekstremalaus streso sąlygomis ir įgauna formą, kurią diktuoja vietos kultūros baimės. Modernioji psichologija turi ilgą istoriją, tyrinėjančią, kaip žmonės „persiima” jausmais ar veiksmais iš aplinkinių. Emociniai tyrimai rodo, kad individai nesąmoningai imituoja kitų išraiškas ir nuotaikas, sukeldami sinchronizuotas emocines būsenas grupėse.
Šią teoriją papildo ir neurologiniai aspektai. Smegenų vaizdų tyrimai rodo, kad veidrodiniai neuronai gali vaidinti vaidmenį mūsų tendencijoje nesąmoningai kopijuoti kitų veiksmus, sukurdami neuroninį mimetinių elgsenos pagrindą. Kitaip tariant – pamatęs šokantį žmogų, smegenys gali pradėti imituoti tuos pačius judesius, ypač jei žmogus ir taip yra psichologiškai pažeidžiamas dėl ilgalaikio streso, bado ir religinės baimės.
Viena istorikė matymu choeromaniją laiko kolektyvinio gedulo ir chaoso apdorojimo forma: „Žmogaus kūnas nešioja skausmą ir traumą nuo suirutės. Ir jei tu su tuo nekovoji visiškai, tai susisluoksniuoja į tavo sausgysles ir ima išoriškai reikštis.” Šis požiūris paaiškina, kodėl šokis nebuvo sustabdytas tiesiog dėl valios – jis buvo ne pasirinkimas, o kūno atsakas į tai, ko protas negalėjo apdoroti.
Antroji pagrindinė teorija, kurią siūlo mokslininkai, yra žymiai mažiau psichologinė ir kur kas labiau biocheminė. Ji susijusi su grūdų grybeliu – kleipiu, dar žinomu kaip ergotas, kuris auga ant rugių ir gali paveikti žmogaus nervų sistemą.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad šokėjai valgė rugių duoną, užkrėstą ergotas, grybeliu, gaminančiu haliucinogeninius alkaloidus. Ergotas gali sukelti traukulius, haliucinacijas ir keistą elgesį. Tai ta pati medžiaga, iš kurios vėliau buvo susintetinta LSD.
Ergotas yra gerai žinomas dėl savo pavojingų savybių istorijoje – manoma, kad kai kurie viduramžių raganysčios atvejai, kai žmonės skųsdavosi keistais regėjimais ir nekontroliuojamais galūnių judesiais, iš tiesų buvo ergoto apsinuodijimas. Tačiau ši teorija turi ryškių trūkumų. Rugiai nebuvo pagrindinis maisto šaltinis visose vietovėse, kur buvo fiksuoti choreomania atvejai, todėl ergoto teorija nėra išsami. Kita problema ta, kad nėra jokių pranešimų apie rankų ir kojų pajuodimą dėl gangrenos, kaip paprastai stebima apsinuodijus ergotas.
Be to, ergoto apsinuodijimas paprastai sukelia raumenų susitraukimus, kurie daro judėjimą itin skausmingą ir sunkų – priešingai nei kompulsyvus šokis, kurį aprašo istoriniai šaltiniai. Todėl didžioji dalis šiuolaikinių istorikų ergoto teoriją laiko nepakankama, nors ir nenustato jos galimybės atsižvelgdami į viduramžių mitybos aplinkybes.
Vienas svarbiausių dalykų, išskiriantis 1518-ųjų Strasbūro šokių marą iš kitų panašių legendų, yra jo dokumentacijos mastas. Istoriniai dokumentai, įskaitant „gydytojų užrašus, katedros pamokslus, vietinius ir regioninius metraščius ir net Strasbūro miesto tarybos pastabas”, aiškiai nurodo, kad aukos šoko. Tai nėra surinkta iš vieno šaltinio legenda – tai daugybės nepriklausomų šaltinių liudijimų mozaika.
Viename XVII amžiaus metraštyje Strasbūro juristas Johannas Schilteris cituoja dabar jau prarastą rankraščio eilėraštį: „Keli šimtai Strasbūre ėmė šokti ir šokinėti, moterys ir vyrai, viešoje rinkoje, alėjose ir gatvėse, dieną ir naktį; ir daugelis jų nieko nevalgė, kol galiausiai liga juos paliko. Šis negalavimas buvo vadinamas Šventojo Vito šokiu.”
Kiek žmonių iš tikrųjų mirė, lieka ginčytinas klausimas. Yra tvirtinimų, kad tam tikru laikotarpiu maro metu mirė apie penkiolika žmonių per dieną, tačiau to meto Strasbūro miesto šaltiniai neminėjo mirčių skaičiaus ir net nepatvirtino, ar jų apskritai buvo. Neaprodo jokių su įvykiais susijusių šaltinių, kuriuose būtų minimos aukos. Vis dėlto vėlesni metraščiai mini mirtis nuo širdies smūgio, insulto ir išsekimo – ir nėra pagrindo visiškai atmesti šių liudijimų.
Šokių maras buvo pats mirtingiausias ir geriausiai dokumentuotas iš daugiau nei dešimties tokių epidemijų, kilusių prie Reino ir Mozelio upių nuo 1374-ųjų. Vadinasi, 1518-ieji nebuvo išskirtinis atsitiktinumas – tai buvo kulminacija ilgalaikio reiškinio, kuris regioną persekiojo beveik pusantro šimtmečio.
Norėdami suprasti, kaip tokia epidemija galėjo kilti, turime pažvelgti į Strasbūrą tokį, koks jis buvo 1518-aisiais. Tai buvo laisvas miestas Šventojoje Romos imperijoje – turtingas, bet labai įtemptas. Strasbūras tuo metu patyrė augančią religinę įtampą po Martyno Liuterio 1517-ųjų iššūkio katalikų doktrinai. Reformacijos audra jau siaučia Europoje – seni tikėjimai svyruoja, senoji tvarka griūva, o paprasti žmonės nebežino, kam paklusti: senam kunigui ar naujam pamokslininkui.
Prie to prisideda ir elementarūs išgyvenimo sunkumai. Keleri metai nepavykusio derliaus lėmė plačiai paplitusį badą. Atšiauri oras ir pakartotiniai derlių praradimai sukėlė socialinę suirutę. O vasara, kuria prasidėjo epidemija, buvo neįprastai karšta. Karštis, badas, religinė sumaištis ir visur tvyranti mirties baimė – tai buvo socialinis mišinys, kuriame bet kokia kibirkštis galėjo sukelti sprogimą.
„Tai yra didelių pokyčių laikotarpis: viduriniosios klasės kilimas, valstiečių sukilimai, badas, potvyniai, mokslo kilimas, raganų persekiojimas, juodoji mirtis”, – aiškina viena istorikė. Ji mato choreomaniją kaip kolektyvinį gedulo atsaką ir būdą apdoroti chaosą. Iš šios perspektyvos šokiai nebuvo beprotybė – jie buvo kalbos forma, kurią žmonės rado tada, kai jokia kita kalba nebeveikė.
Manija truko apie du mėnesius, o paskui paslaptingai baigėsi taip pat, kaip ir prasidėjo. Istorikai nėra tikri, kas tiksliai nutraukė epidemiją. Vieni teigia, kad miesto tarybos sprendimas uždrausti viešą šokį ir muziką galiausiai padėjo. Kiti mano, kad epidemija tiesiog nuslopė, kai pradiniai stresoriai – sezoninė karštis, momentinis masinis nerimas – pasikeitė.
Tai, kad miesto taryba galiausiai atsisakė idėjos „gydyti šokiu” ir ėmėsi draudimų bei šokėjų išsiuntimo į šventovę, rodė žingsniuką pirmyn medicininiame mąstyme. Taryba atsisakė valdžios gydytojams, kurie… liepė ligoniemus „išsišokti iš ligos”. Tai nepavyko, ir taryba buvo priversta uždrausti viešą šokį.
Šokių maras nėra vien istorinis kuriozas. Jis kelia gilių klausimų apie žmogaus psichologiją, visuomenės struktūrą ir kūno bei proto ryšį. Masinė psichogeninė liga – tai reiškinys, gerai žinomas ir šiuolaikinėje medicinoje. Tyrimai rodo, kad individai nesąmoningai imituoja kitų išraiškas ir nuotaikas, sukurdami sinchronizuotas emocines būsenas grupėse. Didelio streso kontekste šis mechanizmas gali padėti paaiškinti, kodėl vieno šokančio žmogaus stebėjimas gali privesti kitus prie to paties.
XX ir XXI amžiuje buvo fiksuota daugybė panašių kolektyvinio elgesio protrūkių. Mokyklose, fabrikuose, stovyklose – žmonės staiga ima juoktis nekontroliuodami, alpsta be akivaizdžios priežasties, jaučia fizinius simptomus be organinio pagrindo. Kiekvieną kartą tyrėjai suranda tuos pačius variklius: uždaras kolektyvas, didelis stresas, stiprus socialinis tapatinimasis ir pradinis trigeris – vienas žmogus, kurio elgesys „užsikrėčiamas”.
Šokių maras ištiko viduvasarį, per neįprastai karštą vasarą, ir buvo vienas iš eilės katastrofiškų įvykių, apėmusių Strasbūrą. Tai primena, kad žmogaus kūnas ir protas turi ribas – ir kai tos ribos peržengtos, sistema ieško bet kokio išeities ventilio. 1518-aisiais Strasbūre tas išeities ventilius buvo šokis. Kitose epochose ir kitose kultūrose jis gali įgyti kitokią formą – bet esmė lieka ta pati.
Istorija apie šokių marą yra ir gąsdinanti, ir giliai žmogiška. Ji primena, kad esame socialinės būtybės, kurių elgesys formuojamas ne tik asmeninio pasirinkimo, bet ir to, kas vyksta aplink mus – kas tvyro ore, kas slypi kolektyvinėje baimėje, kas susikaupė per metus nesaugumo ir streso. Frau Troffea tą liepos dieną 1518-aisiais tikriausiai neplojo nusprendusi sukelti epidemiją. Ji tiesiog negalėjo sustoti. Ir tai yra bene bauginančiausia šios istorijos dalis – kad kartais žmogaus kūnas kalba garsiau nei bet koks sąmoningas sprendimas. Strasbūro gatvės, kuriose prieš penkis šimtus metų šoko šimtai žmonių iki mirties, šiandien atrodo ramu. Bet šis ramas paviršius slepia istoriją, kuri verčia susimąstyti: ar mes, šiuolaikiniai žmonės, esame taip jau labai nutolę nuo tų viduramžių strasbūriečių? O gal tik trigeris yra kitoks?
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
