2022 m. apie Galilėjų Galilėjų pasaulyje pasklido intriguojanti naujiena, tačiau ji buvo beveik priešinga tam, ką kartais skelbė sensacingos antraštės. Mičigano universiteto biblioteka nenustatė naujos autentiškos Galilėjaus „slaptos žinutės“. Ji paskelbė, kad vienas garsiausių jos kolekcijos eksponatų – dokumentas, beveik šimtmetį laikytas Galilėjaus rankraščiu – iš tikrųjų yra XX a. klastotė.

Ši istorija įdomi ne todėl, kad „istorikai rado paslėptą pranešimą“, bet todėl, kad parodo, kaip net prestižinė biblioteka gali dešimtmečius saugoti klaidingai autentifikuotą dokumentą ir kaip šiuolaikinė šaltinių kritika padeda klaidą ištaisyti.

Koks buvo tariamas Galilėjaus rankraštis?

Mičigano universiteto bibliotekoje saugotą vieno lapo dokumentą sudarė dvi dalys. Viršuje buvo tekstas, laikytas 1609 m. Galilėjaus laiško Venecijos dožui juodraščiu. Jame astronomas pristatė patobulintą teleskopą ir jo praktinę naudą.

Apatinėje lapo dalyje buvo ženklai ir užrašai, interpretuoti kaip 1610 m. sausio 7–15 d. Galilėjaus stebėjimų pastabos apie šalia Jupiterio pastebėtus šviesulius. Būtent šie stebėjimai atvedė prie keturių didžiųjų Jupiterio palydovų atradimo.

Jeigu dokumentas būtų buvęs autentiškas, jis būtų buvęs labai vertingas mokslo istorijos šaltinis: viename lape būtų susijungusi teleskopo pristatymo istorija ir vienas svarbiausių ankstyvosios teleskopinės astronomijos atradimų.

Kodėl 2022 m. kilo abejonių?

2022 m. mokslo istorikas Nickas Wildingas atkreipė dėmesį į dokumento kilmę ir popieriaus vandens ženklą. Jis jau buvo tyręs ankstyvųjų mokslo knygų bei rankraščių klastotes, todėl bibliotekai pateikė klausimų apie eksponato provenienciją.

Mičigano universiteto biblioteka pradėjo vidinį tyrimą. Paaiškėjo, kad popieriuje esantis vandens ženklas negalėjo priklausyti XVII a. pradžiai. Dokumento proveniencija taip pat vedė prie XX a. italų klastotojo Tobia Nicotros aplinkos. Biblioteka galiausiai oficialiai paskelbė, kad vadinamasis „Galileo manuscript“ nėra Galilėjaus ranka parašytas dokumentas.

Kas dokumente buvo tikra, o kas suklastota?

Svarbus niuansas: klastotojas neišgalvojo viso teksto nuo nulio. Tariamo rankraščio turinys buvo paremtas tikrais Galilėjaus tekstais.

Galilėjaus galutinio 1609 m. laiško Venecijos dožui versija iš tiesų egzistuoja ir saugoma Venecijos valstybiniame archyve. Tikros jo pastabos apie Jupiterio palydovų stebėjimus taip pat išliko ir priklauso Florencijos nacionalinės centrinės bibliotekos Galilėjaus rankraščių rinkiniui.

Klastotė buvo sukurta sujungiant realių istorinių dokumentų turinį į naują tariamai autentišką lapą. Būtent dėl to ji ilgą laiką atrodė įtikinama.

Ką Galilėjus iš tikrųjų atrado 1610 m.?

1609 m. Galilėjus, išgirdęs apie Nyderlanduose pasirodžiusius teleskopus, sukonstravo savus patobulintus instrumentus ir pradėjo sistemingai stebėti dangų. 1610 m. sausį jis šalia Jupiterio pamatė kelis šviesulius, kurių padėtis naktimis keitėsi.

Stebėjimai parodė, kad šie objektai sukasi aplink Jupiterį. Šiandien juos žinome kaip Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą – keturis didžiausius Jupiterio palydovus.

Atradimas turėjo didžiulę reikšmę. Jis parodė, kad ne visi dangaus kūnai sukasi aplink Žemę. Tai savaime neįrodė visos Koperniko heliocentrinės sistemos, tačiau smarkiai susilpnino paprastą geocentrinės Visatos modelį, kuriame Žemė laikyta vieninteliu visų dangaus judėjimų centru.

Kaip klastotė pateko į universitetą?

Dokumentas viešai pasirodė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. 1934 m. jis buvo parduodamas aukcione kaip autentiškas Galilėjaus rankraštis. Vėliau jį įsigijo kolekcininkas Tracy McGregoras, o po jo mirties dokumentas 1938 m. buvo perduotas Mičigano universiteto bibliotekai.

Tuo metu autentifikavimo metodai ir informacijos apie klastotojų tinklus prieinamumas buvo daug ribotesni nei šiandien. Be to, dokumentas buvo paremtas tikrais Galilėjaus tekstais, todėl turinys pats savaime nekėlė akivaizdaus įtarimo.

Kodėl ši klaida svarbi istorikams?

Istorinis šaltinis nėra patikimas vien todėl, kad atrodo senas, yra saugomas garsioje bibliotekoje ar dešimtmečius cituojamas kataloguose. Reikia tikrinti jo kilmę, medžiagą, rašyseną, vandens ženklus, ankstesnius savininkus ir santykį su kitais dokumentais.

Galilėjaus klastotės istorija yra geras pavyzdys, kaip mokslas ir istorija turi veikti: ne ginti seną autoritetą bet kokia kaina, o keisti išvadą atsiradus geresniems įrodymams.

Ar yra autentiškų Galilėjaus rankraščių?

Taip. Išliko daug tikrų Galilėjaus laiškų, pastabų ir mokslinių dokumentų. Didelė jų dalis saugoma Italijos archyvuose ir bibliotekose. Florencijos nacionalinės centrinės bibliotekos Galilėjaus kolekcijos dokumentai šiandien taip pat skaitmeninami ir kataloguojami.

Taigi 2022 m. istorija nesumažino Galilėjaus rašytinio palikimo reikšmės. Ji tik pašalino vieną klaidingai jam priskirtą dokumentą.

Ką verta prisiminti?

2022 m. nebuvo atrasta nauja Galilėjaus „žinutė ateičiai“. Priešingai – buvo demaskuota ilgai autentišku laikyta XX a. klastotė. Tariamas rankraštis imitavo tikrus Galilėjaus dokumentus: 1609 m. laišką apie teleskopą ir 1610 m. Jupiterio palydovų stebėjimo užrašus.

Šis atvejis pats savaime yra puiki mokslo istorija – apie šaltinių patikrą, bibliotekų atsakomybę ir tai, kaip net seniai pripažintas „faktas“ gali būti pataisytas, kai atsiranda naujų įrodymų.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas