Salemo raganų teismai – 1692–1693 m. Masačusetso įlankos kolonijoje vykęs persekiojimas, per kurį raganavimu buvo apkaltinta daugybė žmonių. Ši istorija šiandien dažnai įsivaizduojama per populiariosios kultūros klišes: laužus, „raganų“ deginimą ir tūkstančius nuteistųjų. Tikrovė buvo kitokia ir ne mažiau tragiška.

Saleme nė vienas raganavimu apkaltintas žmogus nebuvo sudegintas ant laužo. Devyniolika nuteistųjų buvo pakarti, o Gilesas Corey mirė spaudžiamas sunkiais akmenimis, nes atsisakė pateikti formalų atsakymą teismui. Dar keli kaltinamieji mirė kalėjime. Smithsonian duomenimis, per visą krizę buvo įkalinta maždaug 150–200 žmonių.

Kur iš tikrųjų vyko Salemo raganų teismai?

Pavadinimas „Salemo raganų teismai“ šiek tiek klaidina. Krizė prasidėjo Salem Village – kaimiškoje bendruomenėje, kuri šiandien daugiausia sutampa su Danverso miestu Masačusetse. Tačiau kaltinimai netrukus pasklido po visą Essex apygardą ir už jos ribų.

Teismo procesai vyko ne tik „Salemo kaime“. Dalis svarbiausių bylų buvo nagrinėjama Salemo mieste, o kaltinamieji buvo laikomi įvairiuose kolonijos kalėjimuose. Todėl tai buvo regioninė, o ne vien vieno miestelio isterija.

Kaip viskas prasidėjo?

1692 m. pradžioje pastoriaus Samuelio Parriso namuose gyvenusios Betty Parris ir Abigail Williams pradėjo patirti neįprastus priepuolius. Netrukus panašiai elgėsi ir kitos merginos. To meto gydytojas fizinės priežasties nepaaiškino, o puritoniškoje aplinkoje buvo lengva įtarti antgamtinį poveikį.

Vasario pabaigoje merginos apkaltino tris moteris: Titubą, Sarah Good ir Sarah Osborne. Jos buvo labai skirtingos, tačiau visos vienaip ar kitaip buvo pažeidžiamos bendruomenėje. Sarah Good buvo neturtinga ir socialiai marginalizuota, Sarah Osborne konfliktavo dėl turto ir retai lankė bažnyčią, o Tituba buvo pavergta moteris Parriso namuose.

Kaltinimų grandinė greitai išsiplėtė. Vis svarbesnis tapo pats kaltinimas: jeigu žmogus prisipažindavo ir įvardydavo tariamus bendrininkus, jis galėjo išvengti skubios egzekucijos. Tai skatino naujus vardus ir kūrė savipalaikį persekiojimo mechanizmą.

Kas buvo „spektro įrodymai“?

Vienas problemiškiausių Salemo procesų elementų buvo vadinamieji spectral evidence – liudijimai, kad kaltinamojo dvasia ar „pavidalas“ pasirodė aukai sapne ar regėjime ir ją kankino.

Teismas leido tokius liudijimus naudoti, nors dėl jų patikimumo abejojo net dalis tuometinių dvasininkų. Problema akivaizdi: žmogus praktiškai negalėjo įrodyti, kad jo nematomas „pavidalas“ kažkam nepasirodė.

Vėliau augantis skepticizmas dėl tokių įrodymų tapo viena priežasčių, kodėl persekiojimas pradėjo slopti. Salemo krizė šiandien dažnai minima kaip pavyzdys, kas nutinka, kai teisinė sistema leidžia baimei pakeisti patikrinamus įrodymus.

Kiek žmonių buvo apkaltinta?

Senuose populiariuose tekstuose kartais galima rasti teiginį, kad Saleme buvo apkaltinta apie 2 000 žmonių. Tai smarkiai perdėta.

Tikslus skaičius priklauso nuo to, ar skaičiuojami tik oficialiai suimti, ar ir visi dokumentuose minėti bei įtarti žmonės. Smithsonian nurodo, kad 150–200 žmonių buvo įkalinti. Istoriniuose duomenų rinkiniuose dokumentuojama daugiau kaip 200 apkaltintų ar su bylomis susijusių žmonių.

Taigi teisingas mastelis yra šimtai, ne tūkstančiai.

Kiek žmonių buvo nužudyta?

1692 m. teismo nuosprendžiais buvo pakarta 19 žmonių: 14 moterų ir 5 vyrai. Egzekucijos vyko keliomis grupėmis nuo birželio iki rugsėjo.

Dar vienas žmogus – Gilesas Corey – nebuvo pakartas. Jis atsisakė teisme formaliai prisipažinti kaltu arba nekaltu ir dėl to buvo spaudžiamas sunkiais akmenimis. 1692 m. rugsėjį jis nuo šio kankinimo mirė. University of Virginia Salemo archyve išlikę jo bylos dokumentai ir liudijimai.

Be to, bent keli žmonės mirė kalėjime dėl ligų, blogų sąlygų ir ilgo įkalinimo. Tad Salemo tragedijos aukų skaičius nėra vien tik 19 pakartųjų.

Ar Saleme kas nors buvo sudegintas?

Ne. Tai vienas atkakliausių mitų apie Salemo raganų teismus.

Anglijos teisinėje tradicijoje, kuri galiojo Masačusetso kolonijoje, raganavimas buvo nusikaltimas, už kurį nuteistieji Saleme buvo kariami. Deginimas ant laužo labiau siejamas su kai kuriomis žemyninės Europos raganų persekiojimo praktikomis.

Populiarioji kultūra vėliau sumaišė skirtingų Europos ir Šiaurės Amerikos raganų procesų vaizdinius, todėl liepsnose deganti „Salemo ragana“ tapo gajiu, bet istoriškai klaidingu simboliu.

Kas buvo Tituba?

Tituba buvo pavergta moteris Samuelio Parriso namuose ir viena pirmųjų trijų apkaltintųjų. Jos kilmė nėra visiškai aiški; vėlesnė literatūra neretai ją vaizdavo kaip afrikietę ar „vudu“ praktikę, tačiau šie vaizdiniai daugiausia sukurti gerokai po 1692 m.

Jos prisipažinimas turėjo milžinišką poveikį. Tituba papasakojo apie velnią, knygą, neįprastus gyvūnus ir kitus tariamus raganavimo dalyvius. Teisėjams toks pasakojimas atrodė kaip įrodymas, kad egzistuoja platesnis sąmokslas.

Paradoksalu, tačiau prisipažinusi Tituba nebuvo pakarta. Žmonės, kurie atkakliai neigė kaltę, dažnai atsidurdavo didesniame pavojuje. Tai parodo, kaip ydinga sistema skatino prisipažinti net dėl neįvykdyto nusikaltimo ir kartu kaltinti kitus.

Kodėl 1692 m. bendruomenė buvo tokia pažeidžiama panikai?

Nėra vieno universalaus paaiškinimo. Istorikai yra siūlę daug tarpusavyje susijusių veiksnių.

Puritonų religinėje pasaulėžiūroje velnias buvo laikomas realia, aktyvia jėga. Tuo pat metu Masačusetso bendruomenės išgyveno karus pasienyje, pabėgėlių antplūdį, ligas, politinį neapibrėžtumą ir ekonominius konfliktus.

Pačiame Salem Village egzistavo ilgalaikės nesantaikos dėl parapijos, mokesčių, žemės ir vietinės valdžios. Kai prasidėjo kaltinimai, senos tarpusavio įtampos galėjo paveikti, kas tapo įtariamuoju ir kieno liudijimu buvo tikima.

Vis dėlto būtų klaidinga visą krizę paaiškinti viena priežastimi – pavyzdžiui, „masine isterija“, apsinuodijimu rugiais ar mergaičių sąmokslu. Kiekviena tokia teorija paaiškina tik dalį reiškinio.

Kodėl Gilesas Corey atsisakė gintis teisme?

Gilesas Corey buvo senyvas ūkininkas, apkaltintas raganavimu. Jis atsisakė pateikti formalų kaltės ar nekaltumo pareiškimą, todėl byla negalėjo būti įprastai perduota prisiekusiųjų teismui.

Jo motyvas nėra žinomas absoliučiai tiksliai. Dažnai teigiama, kad taip Corey siekė apsaugoti savo turtą nuo konfiskavimo ir perduoti jį paveldėtojams. Kartu jis galėjo tiesiog nepasitikėti teismu: iki tol kaltinamiesiems, kurie stojo prieš prisiekusiuosius, išteisinimo tikimybė buvo menka.

Pagal tuometinę Anglijos teisę jis buvo spaudžiamas akmenimis, kad būtų priverstas pateikti atsakymą. Jis mirė 1692 m. rugsėjį. Vėlesnėje atmintyje Corey tapo pasipriešinimo neteisingam procesui simboliu.

Kaip teismai baigėsi?

1692 m. rudenį kaltinimai pradėjo paliesti vis platesnį ir įtakingesnį žmonių ratą. Kartu augo abejonės dėl teismo metodų, ypač spektro įrodymų.

Masačusetso gubernatorius Williamas Phipsas galiausiai sustabdė specialųjį Oyer and Terminer teismą. 1693 m. likusias bylas nagrinėjęs aukštesnysis teismas daug atsargiau vertino spektro įrodymus, todėl dauguma kaltinamųjų buvo išteisinti arba jų bylos baigėsi be egzekucijų.

Vėliau kolonija pradėjo taisyti padarytą žalą. Teisėjas Samuelis Sewallas viešai išreiškė atgailą, o kai kurie kaltintojai pripažino savo kaltę. XVIII a. pradžioje daliai nukentėjusių šeimų buvo skirta kompensacija ir panaikintos kai kurios teisinės pasekmės.

Ar kaltinamosios daugiausia buvo moterys?

Moterys sudarė didelę kaltinamųjų dalį, tačiau Salemo procesai nebuvo nukreipti tik prieš moteris. Tarp pakartųjų buvo penki vyrai, o Gilesas Corey taip pat žuvo dėl proceso.

Vis dėlto raganavimo stereotipas ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenėje buvo stipriai susijęs su lytimi. Socialiai pažeidžiamos, konfliktiškos, neturtingos ar tradicinių elgesio normų neatitinkančios moterys galėjo būti ypač lengvai įtariamos.

Ką Salemo dokumentai leidžia pamatyti šiandien?

Salemo istorijos išskirtinumas yra milžiniškas išlikusių dokumentų kiekis: arešto orderiai, apklausų protokolai, kaltinimai, liudijimai, peticijos ir teismo dokumentai.

University of Virginia sukurtas Salem Witch Trials Documentary Archive leidžia šiuos šaltinius skaityti tiesiogiai. Tai ypač vertinga, nes galima pamatyti, kaip keitėsi parodymai, kokia kalba vartota teisme ir kaip gandas virsdavo teisiniu kaltinimu.

Dokumentai taip pat primena, kad už garsaus termino „Salemo raganos“ slypėjo realūs žmonės. Jie nebuvo pasakų personažai ir nebuvo įrodyta, kad būtų užsiėmę antgamtine magija. Jie tapo teisinio ir socialinio persekiojimo aukomis.

Kodėl Salemo raganų teismai vis dar svarbūs?

Salemas tapo universaliu perspėjimu apie sistemą, kurioje kaltinimas pradeda veikti kaip kaltės įrodymas. Kai institucijos priima nepatikrinamus liudijimus, o prisipažinimas atlyginamas galimybe išgyventi, procesas pradeda pats gaminti vis daugiau „kaltųjų“.

Ši istorija taip pat parodo, kaip greitai bendruomenės baimė gali susijungti su asmeniniais konfliktais, religiniu tikrumu ir institucijų klaidomis.

Tačiau Salemo įvykių nereikia paversti vien abstrakčia metafora. Geriausia pamoka prasideda nuo faktų: ne 2 000 apkaltintųjų, ne deginimai ant laužo ir ne paslaptingos „tikros raganos“, o dokumentuotas 1692–1693 m. teisinis persekiojimas, nusinešęs nekaltų žmonių gyvybes.

Trumpai: svarbiausi faktai apie Salemo raganų teismus

  • Krizė prasidėjo 1692 m. Salem Village, dabartinio Danverso teritorijoje.
  • Persekiojimas išplito po Essex apygardą ir kitas Masačusetso vietoves.
  • Buvo įkalinta maždaug 150–200 žmonių.
  • 19 žmonių buvo pakarti.
  • Gilesas Corey mirė spaudžiamas akmenimis.
  • Keli kaltinamieji mirė kalėjime.
  • Nė vienas žmogus Saleme nebuvo sudegintas ant laužo.
  • Teismuose buvo naudojami vadinamieji spektro įrodymai.
  • 1692 m. pabaigoje gubernatorius sustabdė specialųjį teismą, o 1693 m. procesai faktiškai baigėsi.

Palyginti, kuo teisminiai raganavimo persekiojimai skyrėsi kitose šalyse, galima straipsnyje „Raganų teismai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas