Salemo raganos. Teismų mitas: nė viena ragana nebuvo sudeginta ant laužo

Salemo Raganų teismai, įvykę 1692–1693 m., tapo vienu labiausiai žinomų masinės isterijos pavyzdžių Vakarų pasaulyje. Tačiau viena plačiai paplitusi legenda neturi pagrindo – priešingai nei daugelis mano, nė viena iš apkaltintų „raganų“ nebuvo sudeginta ant laužo.

Kai išgirstame žodžius „raganų teismai“, daugelio vaizduotėje iškart iškyla siaubingi vaizdai: raganos pririštos prie stulpų, liepsnos kyla, o minia žiūri. Šis įvaizdis atėjo iš Europos, kur iš tikrųjų kai kur per viduramžius raganos būdavo deginamos. Tačiau Silemo raganų teismų atveju – tai tik mitas.

Kas iš tikrųjų įvyko Saleme?

1692 metų pavasarį nedideliame Salemo kaimelyje (dabar – Masačusetso valstija, JAV) prasidėjo tai, kas vėliau buvo vadinama „raganų medžioklės“ beprotybe. Viskas prasidėjo nuo kelių jaunų mergaičių, kurios ėmė rodyti keistą elgesį – traukulius, rėkimą, neįprastas haliucinacijas. Puritonų bendruomenėje tai buvo aiškinama kaip „raganų kerai“.

Neturint logiško paaiškinimo, žmonės pradėjo kaltinti kaimynus – ypač moteris – raganavimu. Per kelis mėnesius buvo apkaltinta apie 2000 žmonių. Tačiau, priešingai nei dažnai manoma, nė viena iš jų nebuvo sudeginta.

Kas nutiko kaltinamiesiems?

Iš apkaltintųjų:

• Dauguma buvo suimti ir laikyti kalėjimuose siaubingomis sąlygomis.
• 19 žmonių buvo pakarti – 14 moterų ir 5 vyrai.
• Vienas žmogus – Gilesas Corey – buvo mirtinai sutraiškytas akmenimis, nes atsisakė prisipažinti ar dalyvauti teisme. Jo byla laikoma viena iš žiauriausių.
• Keletas žmonių mirė kalėjime dėl ligų ir prastų sąlygų.

Svarbu pabrėžti: nė vienas asmuo nebuvo sudegintas gyvas.

Kodėl kilo šis mitas?

Mitą, kad raganos buvo deginamos, greičiausiai paskatino:

• Europietiškas istorinis kontekstas: viduramžių ir ankstyvojo naujųjų laikų Europoje, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje, deginimas ant laužo buvo dažna bausmė raganavimu apkaltintiems žmonėms.
• Populiarioji kultūra: nuo romanų iki Holivudo filmų, visur vaizduojamos raganos liepsnose – tai tapo simboliu, atskyrusiu tikrovę nuo mito.
• Salemo vardo žinomumas: kadangi Salemas tapo simboliniu raganų medžioklės sinonimu, kitos istorinės detalės tarsi susiliejo su faktais.

Istorinis kontekstas: puritonų baimės ir kontrolė

Salemo bendruomenė buvo puritonų – religingų protestantų, griežtai laikžiusiųsi moralės ir religinės tvarkos – visuomenė. Jie tikėjo, kad velnias yra aktyvi jėga pasaulyje ir kad bet kuris žmogus gali tapti jo įrankiu. Tuo metu kolonijos buvo pilnos įtampų: karai su vietiniais gyventojais, ligos, bado grėsmės, socialiniai konfliktai. Šioje atmosferoje net mažiausi nukrypimai nuo normos buvo laikomi pavojaus ženklu.

Raganavimas tapo paaiškinimu viskam: nuo gyvulių ligų iki asmeninių tragedijų. Teismai buvo vykdomi be realių įrodymų – dauguma apkaltinimų rėmėsi „spektro įrodymais“, t. y. liudijimais apie dvasių ar regėjimų „matymus“. Šiandien tai laikoma rimtu teisinės sistemos nuosmukiu.

Istorinė pamoka

Salemo teismai tapo masinės moralinės panikos pavyzdžiu. Jų baigtis – gėdingas JAV teisinės istorijos epizodas. 1693 m. teismai buvo nutraukti, o po kelerių metų daugelis aukštų pareigūnų viešai pripažino savo kaltę. Kai kurie teisėjai ir net religiniai lyderiai atsiprašė už savo sprendimus. Vėliau šeimos buvo reabilituotos, o kai kurios jų sulaukė simbolinių kompensacijų.

Ši istorija šiandien yra priminimas apie tai, kokią žalą gali sukelti baimė, religinis fanatizmas ir socialinis spaudimas, kai teisingumas tampa antraeiliu dalyku.

Apibendrinimas: ką verta prisiminti apie Salemo raganų teismus?

• Nė viena „ragana“ Saleme nebuvo sudeginta.
• 19 žmonių buvo pakarti, vienas – sutraiškytas, keli – mirė kalėjime.
• Degimai buvo būdingi kai kurioms Europos šalims, bet ne Puritonų Amerikai.
• Salemo teismai tapo pamoka apie masinę isteriją ir teisingumo sistemos pažeidžiamumą.