Jonaguni povandeninė piramidė: ar Japonijos pakrantėje slypi priešistorinė civilizacija?

Prie Japonijos pietvakarinės pakrantės, netoli mažos Jonaguni salos, 1986 metais narų instruktorius Kihachiro Aratake aptiko tai, kas tapo vienu paslaptingiausių povandeninių radinių pasaulyje. Plaukiodamas ieškodamas naujų vietų nardytojams, jis po vandeniu pastebėjo milžinišką akmeninę struktūrą, kuri savo forma priminė laiptuotą piramidę ar terasinį šventyklų kompleksą. Nuo pat pirmos akimirkos ši vieta prikaustė tiek narų, tiek archeologų ir geologų dėmesį. Tačiau tai, kas iš tikrųjų slypi Jonaguni jūros dugne, iki šiol lieka neatsakyta mįslė.

Jonaguni struktūra yra didžiulė – pagrindinis darinys siekia apie 150 metrų ilgio, 40 metrų pločio ir beveik 30 metrų aukščio. Jo paviršiai neįprastai lygūs, kampai staigūs, o akmenys, rodos, išdėlioti tarsi žmogaus ranka. Yra dalys, kurios atrodo kaip laiptai, vedantys į aukštesnes platformas, lyg pastatai ar altoriai, būdingi senovinėms civilizacijoms. Kai kurie narai tvirtina matę netgi akmenyje išraižytas figūras ar veidus, tarsi kokį simbolinį ar religinį ženklą. Nenuostabu, kad Jonaguni buvo greitai pavadinta „povandeniniu Machu Picchu“, o kai kurie netgi lygino ją su paslaptinga Atlantida.

Vienas iš pagrindinių šios vietos tyrinėtojų, japonų mokslininkas Masaaki Kimura, ne kartą teigė, kad ši struktūra yra žmogaus sukurta. Pasak jo, tai galėjo būti senovinio miesto ar kultūrinio komplekso liekanos, pastatytos dar prieš paskutinio ledynmečio pabaigą, kai pasaulinis jūros lygis buvo gerokai žemesnis nei dabar. Tai reikštų, kad Jonaguni objektas atsirado maždaug 10 000 metų prieš mūsų erą – laikotarpiu, kai dauguma žmonių dar gyveno kaip klajokliai. Jei ši versija teisinga, tai reikštų, kad Jonaguni būtų seniausias žinomas žmogaus statinys pasaulyje, gerokai senesnis nei Egipto piramidės ar Šumero miestai Mesopotamijoje.

Vis dėlto ši versija nėra vienareikšmiškai priimta. Dauguma geologų, tarp jų ir garsusis Robertas Schochas iš JAV, Jonaguni struktūrą laiko natūraliu geologiniu dariniu. Jie aiškina, kad akmeninės uolienos šioje Japonijos salų dalyje yra linkusios skilti taisyklingomis formomis, o jų kampuotumas atsirado per tūkstančius metų veikiant vėjui, vandeniui ir seisminiams judėjimams. Pasak jų, gamta gali suformuoti stačius kampus ir plokščius paviršius be jokio žmogaus įsikišimo. Taip pat pabrėžiama, kad kol kas nerasta jokių neabejotinų dirbtinumo įrodymų – nėra archeologinių radinių, tokių kaip įrankiai, keramikos šukės ar židiniai, kurie patvirtintų žmogaus buvimą.

Nepaisant to, Masaaki Kimura ir jo šalininkai teigia radę keletą akmeninių įrankių netoliese, o patį kompleksą laiko tik viena didesnės, galbūt net kelių kvadratinių kilometrų apimties struktūros dalimi. Kai kurie spėja, kad Jonaguni galėjo būti susijusi su paslaptingomis legendomis apie paskendusias žemes, tokias kaip Lemūrija ar Mu – mitinės civilizacijos, kurios, esą, klestėjo Ramiajame vandenyne, kol nuskendo dėl katastrofiškų geologinių procesų.

Jonaguni ne tik kelia klausimus apie galimą nežinomą praeities civilizaciją, bet ir atskleidžia, kaip ribotas yra mūsų supratimas apie senovės žmonių gebėjimus ir jų išlikusius pėdsakus. Jei tai tikrai žmogaus sukurta struktūra, tai reikštų visišką permąstymą apie civilizacijos raidą – galbūt žmonės organizuotai kūrė miestus ir monumentus daug anksčiau nei manyta iki šiol. Kita vertus, jei tai gamtos kūrinys, tai jis yra dar vienas įrodymas, kaip stulbinančiai simetriška ir sudėtinga gali būti pati gamta – neretai pranokstanti architektūrinius žmogaus darbus.

Šiandien Jonaguni struktūra traukia ne tik mokslininkus, bet ir keliautojus bei nardymo entuziastus. Dėl jos egzotiškos išvaizdos, mistiškumo ir neatsakytų klausimų, ši vieta tapo simboliu neatrastų istorijos puslapių. Nepaisant to, kad galutinio atsakymo dar nėra, Jonaguni piramidė jau dabar įėjo į pasaulio archeologinių paslapčių sąrašą greta Egipto sfinksų, majų šventyklų ir Stounhendžo.

Būtent tai daro Jonaguni tokią ypatingą – ne tiek dėl to, ar ją pastatė žmogus, ar suformavo gamta, bet todėl, kad ji verčia mus iš naujo permąstyti savo žinias apie pasaulį, jo praeitį ir tai, kiek dar neatrastų paslapčių slypi po vandenynų paviršiumi.