Hanns Scharff ir jo tardymo metodai: kaip draugiškumas nugalėjo prievartą

Hanns Scharff ir jo tardymo metodai karo istorijoje išsiskiria kaip unikalus ir netikėtas požiūris į karo belaisvių tardymą. Skirtingai nei įprasta manyti apie Antrojo pasaulinio karo vokiečių karinę mašiną, kurioje dominavo prievarta, žiaurumas ir griežta disciplina, Hanns Scharff įrodė, kad žmogiškumas gali būti kur kas veiksmingesnis ginklas nei baimė.

Šis straipsnis išsamiai analizuoja, kaip vienas žmogus pakeitė tardymo paradigmas, kodėl jo metodai buvo tokie veiksmingi ir kaip jie paveikė šiuolaikines karines tardymo praktikas visame pasaulyje.

Nuo civilio iki garsiausio Luftwaffe tardytojo

Hanns-Joachim Gottlob Scharff gimė 1907 m. Vokietijoje. Prieš prasidedant karui jis gyveno Pietų Afrikoje, kur dirbo verslininku ir kalbėjo keliomis kalbomis – tai vėliau tapo neįkainojamu turtu per Antrąjį pasaulinį karą.

Scharff nebuvo profesionalus kareivis ar saugumo pareigūnas – jis net neturėjo oficialaus tardytojo išsilavinimo. Vis dėlto, dėl savo kalbinių gebėjimų ir gyvenimo patirties, jis netikėtai atsidūrė Luftwaffe, Vokietijos oro pajėgų, tardymo padalinyje, kur tapo pagrindiniu amerikiečių pilotų tardytoju. Ir tai, kaip jis elgėsi su karo belaisviais, kardinaliai skyrėsi nuo to, ko buvo galima tikėtis karo metu.

Draugiškumas vietoje kankinimų: ką darė Hanns Scharff?

Hanns Scharff ir jo tardymo metodai buvo paremti viena bazine filosofija – jei su žmogumi elgiesi kaip su žmogumi, jis ilgainiui pradeda pasitikėti ir dalintis informacija.

Scharff nenaudojo jokios fizinės prievartos, negrasino, nebandė žeminti belaisvių. Vietoje to, jis:

• Kvietė pilotus pasivaikščioti gamtoje – be jokių ginkluotų sargybinių, dažnai tik dviese.
• Kepdavo jiems naminį maistą, o ne maitindavo lagerių daviniais.
• Juokaudavo, kalbėdavosi apie šeimą, sportą, literatūrą, kartais net vedė pokalbius apie amerikietišką kultūrą, kurią puikiai suprato.
• Organizuodavo popietės arbatas ar alaus vakarėlius kartu su vokiečių naikintuvų pilotais, kad sumažintų įtampą.
• Neužduodavo tiesioginių klausimų, o leisdavo pokalbiui tekėti natūraliai – naudodamas tai, ką vėliau imta vadinti „netiesioginiu informacijos rinkimu“.

Visa tai skamba neįtikėtinai, bet faktas tas, kad šis metodas veikė daug efektyviau nei bauginimas.

Kodėl Scharff metodai buvo veiksmingi?

Pagrindinė Hanns Scharff ir jo tardymo metodų sėkmės priežastis slypi psichologijoje. Karo metu, ypač patekus į priešo rankas, žmogus natūraliai įsitempia, užsisklendžia ir yra pasiruošęs gintis. Tačiau kai belaisvis susiduria su netikėtu žmogiškumu, jo gynybiniai mechanizmai ima silpnėti.

Scharff sukūrė tokią aplinką, kurioje belaisviai patys atsivėrė – ne dėl spaudimo, bet dėl tarpusavio ryšio. Be to, jis naudojo protingą psichologinį spaudimą: į pokalbius įtraukdavo detales, kurias buvo išgirdęs iš ankstesnių tardymų ar kitų šaltinių, taip sudarydamas įspūdį, kad jau viską žino. Tai priversdavo belaisvį „patikslinti“ faktus, kurie buvo naudingi vokiečiams.

Jo metodas buvo toks veiksmingas, kad belaisviai ne tik neprieštaravo, bet dažnai patys prašydavo pokalbių su juo.

Pokario pasekmės: kaip JAV perėmė Scharff metodus

Po karo Hanns Scharff pateko į sąjungininkų rankas. Skirtingai nei daugelis kitų vokiečių karininkų, jis nebuvo teisiamas dėl karo nusikaltimų, nes niekada nesinaudojo prievarta. Priešingai – JAV kariuomenė susidomėjo jo metodais ir pakvietė jį į Ameriką, kur jis bendradarbiavo su karinėmis struktūromis.

Jo patirtis tapo pagrindu JAV oro pajėgų tardymo mokymo programoms, ypač programai, žinomai kaip „SERE“ (Survival, Evasion, Resistance and Escape). Net ir šiandien Scharff vardas minimas kaip etalonas humaniškų, psichologiškai pagrįstų tardymo technikų srityje.

Antrasis gyvenimas: nuo tardytojo iki menininko

Dar viena įdomi detalė apie Hanns Scharff – po karo jis negrįžo nei į karinę tarnybą, nei į politiką. Vietoje to, jis tapo vitražų ir mozaikų menininku. Jis persikėlė į Jungtines Valstijas ir sukūrė įspūdingus darbus, kurie iki šiol puošia tokias vietas kaip Walt Disney World ar Pentagono pastatai.

Tai žmogus, kurio gyvenimas buvo pilnas netikėtumų – nuo karo iki meno, nuo Vokietijos iki JAV, nuo tardytojo iki kultūros kūrėjo. Ir visa tai atlikta be ginklo, be riksmo, tik žmogiškumo jėga.

Išvados: Scharff paveldas šiuolaikinėje pasaulio istorijoje

Hanns Scharff ir jo tardymo metodai šiandien laikomi vienu iš ryškiausių pavyzdžių, kad net žiauriausiomis karo sąlygomis yra alternatyvų prievartai. Jo istorija rodo, kad žmogiškumas, empatija ir intelektas gali nuveikti daugiau nei grasinimai ar skausmas.

Šiuolaikinėje geopolitinėje aplinkoje, kur kalbama apie žmogaus teises, karo etiką ir kovą su terorizmu, Scharff metodai grįžta kaip pavyzdys, kaip galima išlikti efektyviam neperžengiant etinių ribų.

Jo paveldas įkvepia ne tik tardytojus, bet ir visus, kurie dirba su žmonėmis, konfliktinėmis situacijomis ir komunikacija. Nes kartais užtenka tik puodelio arbatos, nuoširdaus pokalbio ir šypsenos – kad išgirstum tiesą, kurios neišgausi nei šautuvu, nei kumščiu.