Bostono arbatos šventė – viena žinomiausių Amerikos istorijos epizodų. Tačiau daug mažiau žmonių girdėję apie kitą, daug tamsesnę ir keistesnę tragediją – vadinamąją Bostono melasos katastrofą. Ši stulbinanti nelaimė, įvykusi 1919 m. sausio 15 dieną, nėra tik nuotykis istorijos paraštėse – tai kraupi, netikėta ir net simbolinė tragedija, kuri pažymėjo miestą fiziniais, politiniais ir kultūriniais randais dar dešimtmečiams.
1919 metų žiemos rytą, Šiauriniame Bostono gale, didžiulis 90 pėdų (apie 27 metrų) pločio ir 50 pėdų (apie 15 metrų) aukščio ketaus rezervuaras, pripildytas 2,3 mln. galonų (apie 8,7 mln. litrų) tirštos, saldžios melasos, staiga sprogo. Šis tankas, priklausęs „Purity Distilling Company“, buvo pastatytas netoli Bostono uosto krantinės ir buvo skirtas laikyti melasą, naudojamą romo gamybai ir pramonėje.
Staiga tanko šonai išsiplėtė, su kurtinančiu trenksmu plyšo, ir tirštas, rudas skystis – karšta, lipni, saldi masė – išsiliejo į gatves. Bangos pasiekė net 4,5 metro aukštį ir skriejo net iki 56 kilometrų per valandą greičiu. Įsivaizduokite: ne vandens potvynis, bet tamsios, storos medžiagos lavina, slenkanti per miesto kvartalus, naikinanti viską kelyje.
Pastatai buvo nublokšti nuo pamatų. Metaliniai vagonai buvo susukti kaip skardinės. Keli tiltai subyrėjo. Arkliai buvo paskandinti. Žmonės, kurie nepajėgė pabėgti pakankamai greitai, buvo tiesiog įklimpę, o kai kuriuos uždusino melasa. Iš viso žuvo 21 žmogus, daugiau nei 150 buvo sužeisti. Gelbėjimo operacijos buvo bauginančios – melasa prilipdavo prie visko: drabužių, odos, plaukų, net įrangos, naudotos aukų paieškai.
Net ir šiandien daugelis Bostono gyventojų pasakoja legendas, kad tam tikromis karštomis dienomis Šiauriniame gale vis dar galima užuosti silpną saldžiarūgštį kvapą, lyg miestas dar neprasivalė nuo tos netikėtos tragedijos.
Skaičiai – įspūdingi. Kai kalbame apie 2,5 milijono galonų (arba beveik 9,5 milijono litrų) melasos, būtina suvokti mastą. Toks kiekis sveria apie 12 000 tonų. Tai ne tik didžiulis kiekis, bet ir be galo sunkus, lipnus ir lėtas skystis. Tačiau, kai jis yra po slėgiu ir veikiamas staigios sprogimo jėgos, jo elgsena tampa netikėta – jis įgauna pagreitį, veikia tarsi lavina, tačiau nėra toks skaidrus ar greitai išgaruojantis kaip vanduo.
Šio potvynio poveikis buvo ne tik fizinis, bet ir emocinis. Vietiniai gyventojai buvo šokiruoti – niekas nebuvo pasirengęs tokiam įvykiui. Pirmieji policininkai ir gelbėtojai, atskubėję į įvykio vietą, turėjo lipti per klampias, blizgančias, kvėpuoti trukdančias melasos sankaupas. Gelbėjimo darbai užtruko daugiau nei savaitę. Kai kur žmonių kūnai buvo randami tik po dienų – įklimpę, susisukę, beveik nebeatpažįstami.
Melasa pateko į kanalizaciją, užtvindė rūsius, įsiskverbė į dirvožemį. Ją buvo sunku pašalinti ne tik dėl klampumo, bet ir dėl to, kad ji greitai fermentavosi ir skleidė nemalonų kvapą. Bostono uostas dar mėnesių mėnesius buvo rudas nuo saldžios medžiagos likučių. O kai kurie liudininkai tvirtino, kad net iki vasaros grindiniai vis dar buvo lipnūs.
Po nelaimės kilo natūralus klausimas – kaip tai galėjo įvykti? Kas kaltas? Tyrimas atskleidė, kad milžiniškas rezervuaras, kuris laikė tonas klampaus skysčio, buvo pastatytas skubotai, be tinkamos inžinerinės priežiūros ir testavimo. Šio rezervuaro sienos buvo per plonos, neturėjo tinkamų kniedžių, o kai kurie metalo junginiai buvo nekokybiški.
Dar blogiau – bendrovė, kuriai priklausė tankas, „United States Industrial Alcohol Company“, esą žinojo apie problemas. Dar prieš sprogimą, gyventojai dažnai skųsdavosi dėl tanko – jis dažnai skleisdavo keistus garsus, per siūles sunkėsi melasa. Bendrovė tiesiog perdažydavo jį ruda spalva, kad paslėptų pratekėjimo dėmes, tačiau nesiimdavo konstrukcinių priemonių.
Šis atvejis tapo vienu iš pirmųjų Jungtinių Valstijų istorijoje, kai dėl techninės katastrofos buvo pradėtas masinis ieškinys. Per ilgus teismo procesus, kurie truko beveik trejus metus, buvo išklausyti daugiau nei tūkstantis liudininkų, inžinierių ir ekspertų. Galiausiai teismas nusprendė, kad bendrovė yra kalta dėl nepriežiūros ir neatsakingo projektavimo. Nukentėjusiems buvo išmokėta apie 628 tūkst. dolerių (kas šiandienos pinigais būtų daugiau nei 10 milijonų dolerių).
Šis procesas tapo precedentu – jis paskatino griežtesnius statybų, saugos ir viešųjų darbų reglamentus visoje šalyje. Tragedija privertė suvokti, kad net, atrodytų, nepavojinga medžiaga – kaip melasa – gali virsti mirtinu pavojumi, jei ją laiko nesaugios struktūros.
Nors ši tragedija pareikalavo žmonių gyvybių, sukrėtė miestą ir turėjo įtakos JAV teisinei sistemai, ji vis dėlto liko mažai žinoma, ypač už Amerikos ribų. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad istorija atrodo pernelyg absurdiška – tarsi pokštas ar keistas komiksas. „Žmones nuplovė melasa“ – tai skamba labiau kaip anekdotas nei kaip tikra tragedija.
Be to, šis įvykis nutiko vos po Pirmojo pasaulinio karo, per pasaulinę gripo pandemiją ir artėjant „sausajam įstatymui“. Tai buvo laikotarpis, kupinas politinių ir socialinių pokyčių, todėl net ir tragiški įvykiai kartais paskęsdavo informacinio triukšmo fone.
Tačiau per pastaruosius dešimtmečius susidomėjimas Bostono melasos nelaime atgimė. Muziejai, istorijos entuziastai ir net urbanistiniai tyrinėtojai pradėjo gilintis į šią temą, organizuoti ekskursijas, atkurti įvykius pagal liudininkų pasakojimus. Netgi šiuolaikinėje popkultūroje – nuo komiksų iki podcastų – katastrofa atgaivinama kaip unikalus, žmogiškas ir technologiškai svarbus epizodas.
Bostone prie įvykio vietos pastatyta nedidelė atminimo lenta, primenanti apie šią katastrofą. Tačiau kai kurie miesto istorikai mano, kad tragedija nusipelno daugiau – galbūt memorialo, galbūt muziejinio kampelio, kuriame galėtume suvokti ne tik įvykį, bet ir pamokas, kurias jis paliko.
Bostono melasos katastrofa nėra tik keistas faktas istorijos vadovėliuose. Tai – gili, skaudi ir reikšminga istorija, liudijanti, kaip techninė klaida, žmogaus aplaidumas ir verslo godumas gali sukelti netikėtas, bet siaubingas pasekmes. Tragedija parodė, kad net nekalčiausios medžiagos – tokios kaip melasa – gali tapti mirtinu ginklu, jei joms netaikomi saugos standartai.
Tai taip pat istorija apie žmones – gelbėtojus, teisininkus, šeimas, netekusias artimųjų, ir bendruomenę, kuri bandė atsigauti iš neįtikėtinos nelaimės. Ir galbūt svarbiausia – tai istorija, kuri primena, kad net absurdiškiausios nelaimės gali būti rimtos, reikšmingos ir pamokančios.
Tad kitą kartą, kai girdėsite apie Bostono arbatos šventę, prisiminkite ir Bostono melasos potvynį – saldžią, bet mirtiną bangą, kuri vienaip ar kitaip amžinai pakeitė miestą.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
