1883 m. Krakatau išsiveržimas buvo viena garsiausių ir pražūtingiausių istorinių vulkaninių katastrofų. Ugnikalnis Sundos sąsiauryje tarp Javos ir Sumatros katastrofiškai išsiveržė 1883 m. rugpjūčio 26–27 d. Didelė salos dalis sugriuvo į jūrą, kilo milžiniški cunamiai, o žuvo daugiau kaip 36 000 žmonių. Dauguma aukų žuvo ne nuo lavos ar pelenų, o nuo bangų, nusiaubusių aplinkines pakrantes.

Krakatau išgarsėjo ir dėl neįprastai toli girdėtų sprogimų bei atmosferos slėgio bangų, kurias užfiksavo instrumentai visame pasaulyje. Tačiau internete ši istorija dažnai apauga tikslesniais, nei leidžia šaltiniai, skaičiais ir dramatizuotais teiginiais. Todėl verta atskirti gerai dokumentuotus faktus nuo vėlesnių legendų.

Kur yra Krakatau?

Krakatau yra vulkaninis kompleksas Sundos sąsiauryje, skiriančiame Indonezijos Javos ir Sumatros salas. Ši zona priklauso vienam aktyviausių pasaulio tektoninių regionų, kuriame Indo-Australijos plokštė panyra po Sundos plokšte.

Iki 1883 m. Krakatau sala buvo sudaryta iš kelių susijungusių vulkaninių kūgių – Rakatos, Danano ir Perbuwatano. Katastrofiškas išsiveržimas Dananą ir Perbuwataną sunaikino, o iš Rakatos liko tik dalis.

Išsiveržimas neprasidėjo rugpjūčio 27-osios rytą

Katastrofa buvo kelių mėnesių proceso kulminacija. NOAA duomenimis, apie atsinaujinusį Krakatau aktyvumą buvo pranešama jau 1883 m. gegužę. Laivai stebėjo pelenų debesis, sprogimus ir įkaitusias vulkanines medžiagas.

Vasarą aktyvumas tęsėsi ir svyravo, todėl vietos gyventojams bei jūrininkams ugnikalnio vaizdas kurį laiką net tapo savotiška atrakcija. Niekas negalėjo tiksliai numatyti, kad rugpjūčio pabaigoje sistema pereis į katastrofišką fazę.

Kas įvyko 1883 m. rugpjūčio 26–27 d.?

Rugpjūčio 26 d. išsiveržimai smarkiai sustiprėjo. Kitą rytą sekė keli milžiniški sprogimai. Kartu žlugo didelė vulkaninės salos dalis ir susiformavo maždaug kelių kilometrų pločio kaldera.

USGS nurodo, kad per maždaug 23 valandų katastrofišką fazę į atmosferą buvo išmesta daugiau kaip 4 kubinės mylios vulkaninės medžiagos. NOAA pateikia maždaug 21 km³ išmestų uolienų ir pelenų vertinimą. Skaičiai priklauso nuo to, ką konkrečiai skaičiuoja skirtingi tyrimai, tačiau mastas buvo milžiniškas.

Smithsonian Global Volcanism Program pažymi, kad piroklastinės bangos sugebėjo perskrosti apie 40 km Sundos sąsiaurio ir pasiekti Sumatros krantą – neįprastas ir ypač pavojingas tokio tipo srautų elgesys.

Didžiausias žudikas buvo cunamis

1883 m. katastrofos aukų skaičius dažniausiai nurodomas kaip daugiau kaip 36 000 žmonių. Smithsonian ir USGS pabrėžia, kad dauguma jų žuvo nuo cunamių.

Javos ir Sumatros pakrantėse bangos sunaikino ištisas gyvenvietes. Istoriniai vertinimai kai kuriose vietose nurodo keliasdešimties metrų aukščio bangas. Tokį cunamį galėjo sustiprinti keli procesai: vulkaninės salos griūtis, milžiniškų medžiagos masių patekimas į vandenį ir sprogimai.

Katastrofa aiškiai parodė, kad salos ugnikalnio pavojus nėra vien pelenai ar lava. Staigus vulkaninio kūno griuvimas gali sukelti pražūtingas bangas net ir už dešimčių kilometrų.

Ar Krakatau sukėlė garsiausią garsą istorijoje?

NOAA ir USGS Krakatau sprogimus apibūdina kaip vienus garsiausių – o NOAA net kaip garsiausią moderniojoje istorijoje užfiksuotą garsą. Pranešimų apie sprogimus buvo gauta iš Australijos ir Indijos vandenyno salų už tūkstančių kilometrų.

USGS mini, kad Rodrigueso saloje, esančioje beveik 5 000 km nuo Krakatau, žmonės girdėjo garsus, primenančius tolimą artilerijos kanonadą. Tokie pranešimai padarė 1883 m. įvykį legendiniu akustikos istorijoje.

Tačiau terminą „garsiausias kada nors buvęs garsas“ verta vartoti atsargiai. 1883 m. nebuvo šiuolaikinio pasaulinio mikrofonų tinklo, todėl negalime visų žmonijos istorijos garsų tiesiogiai ir vienodai palyginti decibelais. Daug tvirčiau dokumentuotas faktas yra itin tolimas girdimumas ir visame pasaulyje registruotos atmosferos slėgio bangos.

Atmosferos banga apskriejo Žemę

Vienas įspūdingiausių ir geriausiai dokumentuotų Krakatau reiškinių buvo atmosferos slėgio impulsas. Barometrai skirtingose pasaulio vietose užregistravo jo pakartotinius praėjimus.

NOAA nurodo, kad slėgio bangos kelis kartus keliavo aplink Žemę. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai pasaulinis instrumentų tinklas leido stebėti, kaip milžiniškas vulkaninis sprogimas paveikia visą atmosferą.

Šis istorinis precedentas tapo ypač aktualus po 2022 m. Hunga Tonga–Hunga Haʻapai išsiveržimo. Šiuolaikiniai prietaisai tada užfiksavo panašias aplink planetą sklindančias atmosferos bangas, todėl mokslininkai Krakatau įvykius gali vertinti naujame kontekste.

Ar slėgio banga Žemę apskriejo lygiai keturis kartus?

Populiariuose pasakojimuose dažnai kartojamas konkretus skaičius – keturi kartai. Istorinėse barogramose iš tiesų užfiksuota daug pakartotinių slėgio bangos praėjimų, tačiau įvairiuose šaltiniuose skaičiavimo būdas ir matymo vieta skiriasi.

Todėl tiksliau sakyti, kad Krakatau atmosferos slėgio banga kelis kartus apskriejo planetą ir buvo registruojama visame pasaulyje, užuot vieną konkretų skaičių pateikus kaip neginčijamą universalią reikšmę.

Pelenai ir neįprasti saulėlydžiai

Krakatau pelenai ir sieros turinčios vulkaninės dalelės pateko aukštai į atmosferą ir išplito didžiuliais atstumais. Po išsiveržimo visame pasaulyje buvo stebimi ryškūs saulėlydžiai ir neįprasti optiniai reiškiniai.

NOAA nurodo, kad po katastrofos pasaulinė temperatūra trumpam sumažėjo; vulkaninės dalelės atmosferoje sumažino Žemę pasiekiančios Saulės spinduliuotės kiekį. Poveikis palaipsniui išnyko per kelerius metus.

Tokie reiškiniai padėjo XIX a. mokslininkams geriau suprasti, kad didelis išsiveržimas gali būti ne vien vietinė nelaimė – atmosferos cirkuliacija gali jo medžiagas išnešioti aplink planetą.

Ar sprogimas suplėšė žmonėms ausų būgnelius?

Netoli ugnikalnio buvusių laivų įgulų liudijimuose aprašomas skausmingas ir kurtinantis garso bei slėgio poveikis. Tačiau internete dažnai nurodomas itin konkretus atstumas, pavyzdžiui, kad „visiems 64 km spinduliu plyšo ausų būgneliai“.

Tokios universalios formulės geriau vengti. Yra istorinių pranešimų apie klausos pažeidimus ir milžinišką akustinį smūgį, bet tai nėra tas pats, kas patikimas medicininis tyrimas, įrodantis vienodą poveikį kiekvienam konkrečiame spindulyje buvusiam žmogui.

Šiuo atveju įspūdinga tikrovė nereikalauja perdėjimo: sprogimai buvo girdimi už tūkstančių kilometrų, o jų atmosferos slėgio signalas buvo užfiksuotas visame pasaulyje.

Kas liko iš senosios Krakatau salos?

Po 1883 m. katastrofos didelė Krakatau dalis buvo sunaikinta. Iš vieno pagrindinių kūgių – Rakatos – liko salos fragmentas, o vietoje sugriuvusios centrinės dalies susiformavo povandeninė kaldera.

Tačiau vulkaninė istorija tuo nesibaigė. 1927 m. kalderos viduje pradėjo formuotis naujas ugnikalnio kūgis, vėliau pavadintas Anak Krakatau – „Krakatau vaiku“.

Smithsonian duomenimis, Anak Krakatau nuo tada daug kartų išsiveržė ir tebėra aktyvus. Tai reiškia, kad vietovė, kurioje įvyko 1883 m. katastrofa, nėra „užgesęs istorinis paminklas“.

2018 m. Krakatau dar kartą sukėlė pražūtingą cunamį

2018 m. gruodžio 22 d. dalis Anak Krakatau šlaito sugriuvo per išsiveržimą ir sukėlė cunamį Sundos sąsiauryje. Ši katastrofa dar kartą parodė tą patį pavojingą mechanizmą: net ir be milžiniško 1883 m. masto sprogimo vulkaninės salos griūtis gali staigiai išstumti didžiulį vandens kiekį.

Šiuolaikiniai Anak Krakatau stebėjimai yra svarbūs ne todėl, kad mokslininkai tikėtųsi tikslaus 1883 m. scenarijaus pasikartojimo, bet todėl, kad aktyvus ir nuolat besikeičiantis ugnikalnis yra greta tankiai gyvenamų pakrančių.

Krakatau ar Krakatoa?

Angliškai ilgą laiką plačiai paplito forma Krakatoa, tačiau Indonezijoje ir šiuolaikinėje vulkanologijoje įprastas pavadinimas yra Krakatau. Smithsonian Global Volcanism Program net pažymi, kad ugnikalnis „frequently misnamed as Krakatoa“.

Lietuviškame tekste todėl logiška vartoti „Krakatau“, o „Krakatoa“ paminėti kaip istoriškai paplitusią anglišką formą.

Kodėl 1883 m. išsiveržimas toks svarbus mokslui?

Krakatau katastrofa įvyko laikotarpiu, kai pasaulyje jau veikė telegrafas, meteorologijos stotys, barometrai, laivyba ir kolonijinės administracijos. Todėl apie ją buvo surinkta nepalyginamai daugiau duomenų nei apie daugumą ankstesnių didžiųjų išsiveržimų.

Mokslininkai galėjo lyginti slėgio matavimus iš skirtingų žemynų, laivų pranešimus, cunamio laiką ir atmosferos optinius reiškinius. Tai pavertė Krakatau vienu svarbiausių XIX a. gamtos katastrofų tyrimų objektų.

Šiandien 1883 m. duomenys vis dar lyginami su šiuolaikiniais dideliais išsiveržimais, ypač 2022 m. Hunga Tonga įvykiu.

Trumpai: svarbiausi Krakatau 1883 m. faktai

  • Katastrofiška fazė vyko 1883 m. rugpjūčio 26–27 d.
  • Didelė Krakatau salos dalis sugriuvo ir susiformavo kaldera.
  • Žuvo daugiau kaip 36 000 žmonių, daugiausia nuo cunamių.
  • Piroklastinės bangos per Sundos sąsiaurį pasiekė Sumatros krantą.
  • Sprogimai buvo girdėti už tūkstančių kilometrų.
  • Atmosferos slėgio banga kelis kartus apskriejo Žemę ir buvo registruota pasaulio barometruose.
  • Pelenai ir aerozoliai sukėlė pasaulinius optinius reiškinius ir laikiną klimato poveikį.
  • Nuo 1927 m. kalderoje auga ir periodiškai išsiveržia Anak Krakatau.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas