Krakatau ugnikalnio išsiveržimas

1883 metų rugpjūčio 27 dieną pasaulis išgirdo garsą, kuris tapo vienu garsiausių ir šiurpiausių visoje žmonijos istorijoje. Tai buvo Krakatau ugnikalnio išsiveržimas Indonezijoje – ne tik geologinė katastrofa, bet ir akustinis fenomenas, kurio aidai aplink Žemę nuskambėjo net keturis kartus. Šis garsas buvo toks stiprus, kad jis plyšdė žmonių ausų būgnelius už 64 kilometrų, buvo girdimas už 4800 kilometrų (tai prilygtų tam, tarsi stovėtumėte Niujorke ir girdėtumėte sprogimą San Fransiske) ir paveikė visą planetą. Šiandien šis įvykis tebėra įrašytas kaip garsiausias kada nors žmonių užfiksuotas garsas Žemėje.

Sprogimas, kuris suskaldė dangų: kas nutiko 1883 m. Krakatau?

Krakatau ugnikalnis – tai viena iš daugelio ugnikalnių salų, esančių tarp Sumatros ir Javos salų, Indonezijoje. Iki 1883 metų šis ugnikalnis nebuvo itin garsus, tačiau tuo lemtingu rugpjūčio rytmečiu jis pavertė save ne tik geologiniu, bet ir istoriniu reiškiniu. Pradėjęs aktyvėti dar gegužę, Krakatau išsiveržė su neįtikėtina jėga rugpjūčio 27 dieną. Pagrindinis sprogimas įvyko apie 10 val. ryto vietos laiku – tai buvo tokia milžiniška energijos iškrova, kad ją galima būtų prilyginti kelioms šimtams megatonų TNT sprogimo.

Sprogimo garsas buvo toks stiprus, kad net ir žmonės už kelių dešimčių kilometrų iš karto neteko klausos. Laivų įgulos, esančios jūroje net 40 mylių (apie 64 km) atstumu, pranešė apie staigų ir stiprų spaudimą galvoje, kurtumą bei ausų būgnelių plyšimus. Žmonės, kurie išgyveno, pasakojo, jog garsas buvo nepakeliamas – jis nebuvo panašus į jokį kitą anksčiau girdėtą garsą.

Įdomiausia tai, kad garsas buvo girdimas net Pietų Australijoje, Mauricijaus saloje, Indijos pakrantėse ir net Afrikos rytinėje pakrantėje. Tai reiškia, kad garsas nukeliavo daugiau kaip 4800 kilometrų, išlikdamas aiškiai atpažįstamas – ne kaip tolimas griausmas, bet kaip sprogimas. Tai yra precedento neturintis atvejis žmonijos istorijoje, kai natūralus reiškinys sukėlė tokio masto garsinę bangą.

Akustinė banga, apkeliavusi pasaulį keturis kartus: mokslo paaiškinimai

Vienas iš stulbinančių aspektų apie Krakatau išsiveržimą – tai, kaip garsas išplito po visą planetą. Mokslininkai nustatė, kad akustinės bangos nuo sprogimo epicentro apkeliavo Žemės rutulį mažiausiai keturis kartus. Tai buvo užfiksuota pasaulinėse barometrinėse stotyse – staigūs slėgio šuoliai buvo matomi net Jungtinėje Karalystėje, JAV, Rusijoje, Indijoje ir kitose pasaulio vietose.

Šie slėgio šuoliai buvo tokie aiškūs ir ritmingi, kad jie buvo matomi kaip švytuoklės bangos – kas 34 valandas jos vėl pasiekdavo tam tikras pasaulio vietas. Tai reiškia, kad garso banga, sukėlusi šiuos šuolius, keliavo maždaug 1230 km/val. greičiu – tai yra artima garsui judančiam per orą normaliomis sąlygomis. Pati banga nešė ne tik garsą, bet ir atmosferinį spaudimą, kurį galima buvo išmatuoti net be jokių akustinių priemonių.

Krakatau sprogimas tapo pavyzdžiu, kaip ekstremalus gamtos reiškinys gali paveikti visą atmosferinį slėgį pasaulyje. Daugelis mokslininkų šiandien vartoja šį įvykį kaip etaloną, nagrinėdami akustines bangas ir atmosferines perturbacijas po didelių sprogimų ar net branduolinių bandymų. Net ir šiuolaikinė technologija retai kada sugeba atkurti tokio masto garsinį fenomeną.

Žmogaus patirtis garsiausioje akimirkoje: ką jautė liudininkai?

Daugiausiai liudijimų apie garsą, kurį sukėlė Krakatau, turime iš jūrininkų, kolonistų ir vietos gyventojų. Vienas įspūdingiausių pasakojimų – tai britų karo laivo Norham Castle įgulos įrašas. Laivas tuo metu buvo už maždaug 64 kilometrų nuo ugnikalnio. Kapitonas rašė, kad sprogimas buvo toks stiprus, jog net išmušė jūreivius iš batų, o daugeliui jų iš nosies ir ausų pradėjo bėgti kraujas dėl ausų būgnelių plyšimo. Pats laivas siūbavo, tarsi būtų patekęs į smarkiausią audrą.

Kitame laive, esančiame už daugiau nei 150 kilometrų, žmonės manė, kad prasidėjo jūrinė kova ar netgi pasaulio pabaiga – garsas buvo toks galingas ir netikėtas, kad daugelis meldėsi ar puolė į paniką. Afrikos gyventojai už 4800 kilometrų apibūdino jį kaip „tolimą kanonadą“, kuri truko keletą minučių.

Tuo tarpu Indijos ir Australijos laikraščiai rašė, kad jų miestų gyventojai atsibudo naktį dėl nepaaiškinamo, dundėjimą primenančio garso, kuris priminė tolimo griaustinio laviną. Niekas nesuprato, iš kur tas garsas, kol nepradėjo sklisti žinios apie katastrofą Indonezijoje.

Tai, kas daro šį reiškinį išskirtiniu, yra jo tiesioginis poveikis žmonėms. Garsas ne tik buvo girdimas – jis buvo jaučiamas fiziškai. Tarsi akustinis smūgis būtų perėjęs per kūną, atėmęs pusiausvyrą, atjungęs klausą, įnešęs nepaaiškinamą siaubą. Šiandien, kai turime tūkstančius garso įrašų ir garsinių efektų, sunku įsivaizduoti natūralų garsą, kuris būtų toks intensyvus, kad jį girdėtų kelios šalys vienu metu, o jo jėga būtų mirtina.

Paveldas, kuris skamba amžinai: Krakatau ir žmogaus suvokimas apie garsą

1883 metų Krakatau išsiveržimas paliko ne tik fizinius randus gamtoje – jis taip pat amžiams pakeitė mūsų suvokimą apie garsą, jo ribas ir poveikį žmogaus organizmui. Nė vienas natūralus garsas prieš tai ar po to nepasiekė tokio girdimumo atstumo. Net ir moderniausių karinių sprogimų metu garsas paprastai neskamba už kelių tūkstančių kilometrų. Krakatau garsas buvo ir liko išimtis.

Jis paskatino mokslinius tyrimus akustikos srityje – atsirado daugiau domėjimosi apie tai, kaip garsas sklinda per atmosferą, kaip slėgio bangos gali apeiti planetą ir kaip gamta gali iš esmės peržengti visus mūsų įsivaizduojamus garso slenksčius. Krakatau taip pat tapo įkvėpimo šaltiniu menininkams, rašytojams ir net muzikos kūrėjams – kaip garsas gali būti ne tik foninis reiškinys, bet ir pasaulio keitimo jėga.

Šiandien Krakatau vis dar aktyvus – jo palikuonis, Anak Krakatau („Krakatau vaikas“), vis dar kartkartėmis spjauna lava, dūmus ir primena apie savo tėvo šlovingą ir bauginančią istoriją. Bet niekas – nei žmogus, nei gamta – iki šiol nesugebėjo pakartoti to, ką padarė Krakatau 1883 m. Tai garsas, kuris perrašė istoriją, pramušė ausų būgnelius, sukėlė bangas pasaulio vandenynuose ir amžiams įsirėžė į žmonijos sąmonę.

Tai nebuvo tik garsas – tai buvo Žemės šauksmas, girdimas visur.