Viduramžių šarvų svoris nebuvo vienodas: priklausė nuo laikotarpio, metalo storio, paskirties ir to, ar skaičiuojame visą komplektą. XV–XVI a. koviniai plokštiniai šarvai dažnai svėrė maždaug 20–30 kg, o specialūs turnyriniai komplektai galėjo būti sunkesni. Geriausias būdas išvengti perdėtų interneto skaičių – palyginti realius muziejuose saugomus šarvus.
Kiek iš tikrųjų svėrė plokštiniai šarvai?
The Metropolitan Museum of Art nurodo, kad tipinis mūšiui skirtas visas šarvų komplektas svėrė apie 45–55 svarus, arba maždaug 20–25 kilogramus. Royal Armouries, kalbėdami apie XIV–XV a. pilnus šarvus, pateikia maždaug 60–70 svarų, arba 27–32 kilogramų, intervalą. Skirtumas atsiranda dėl laikotarpio, konstrukcijos ir to, kas konkrečiai įskaičiuojama į komplektą.
Realus muziejinis pavyzdys – apie 1525 m. Niurnberge pagaminti lauko šarvai Met muziejuje – sveria 22,23 kg, iš jų šalmas apie 3,3 kg. Tokie skaičiai gerokai skiriasi nuo kino vaizdinio apie pusšimtį ar daugiau kilogramų sveriantį kasdienį riterio „kostiumą“.
Kodėl 20–30 kg šarvai vis tiek leido judėti?
Svarbiausias skirtumas nuo kuprinės yra svorio paskirstymas. Gerai pritaikytos plokštės buvo tvirtinamos prie kūno skirtingose vietose, todėl visas svoris nekabojo vien ant pečių. Alkūnių, kelių ir pečių jungtys buvo konstruojamos iš persidengiančių plokštelių, kurios galėjo judėti viena kitos atžvilgiu.
Tai nereiškia, kad riteris šarvuose jautėsi taip pat kaip be jų. Papildomas svoris didino energijos sąnaudas, karštį ir nuovargį, šalmas ribojo regėjimą bei kvėpavimą. Tačiau „sunku“ nėra tas pats, kas „nejudru“.
Ar pargriuvęs riteris galėjo atsikelti pats?
Taip. Mūšiui skirti šarvai turėjo leisti kariui eiti, bėgti, joti, nulipti nuo žirgo ir kautis pėsčiomis. Royal Armouries mini XIV–XV a. prancūzų karvedį Jeaną II Le Meingre, vadintą Boucicaut, kurio fizinio pasirengimo aprašyme pasakojama apie treniruotes bėgant, lipant ir net atliekant sudėtingus judesius su šarvais.
Tokio aprašymo nereikėtų suprasti kaip įrodymo, kad kiekvienas šarvuotas karys buvo akrobatas. Jis rodo kitą dalyką: to meto žmonėms mobilumas su šarvais buvo praktinė treniruotės dalis, o ne neįmanomas žygdarbis.
Grandininiai ir plokštiniai šarvai – ne ta pati apsauga
Ankstesniais viduramžiais Europoje plačiai naudotas žieduotis – iš daugybės sujungtų metalinių žiedų sudaryta apsauga. Jis buvo lankstus ir labai veiksmingas prieš daugelį kertančių smūgių, bet smūgio energiją vis tiek perduodavo kūnui, todėl po juo dėvėta paminkštinta apranga.
Nuo XIII–XIV a. prie žieduočio vis plačiau pridėtos atskiros plokštės, o XV a. pradžioje išsivystė visą kūną dengiantys artikuliuoti plokštinių šarvų komplektai. Kietos, išlenktos plokštės galėjo nukreipti smūgį ir suteikė kitokią apsaugą nei lankstus žieduotis.
Ar plokštiniai šarvai buvo „nepramušami“?
Ne. Geras plieninis šarvas galėjo labai veiksmingai apsaugoti nuo kalavijo kirčių ir dalies kitų smūgių, tačiau visada išliko silpnesnės vietos ties sąnariais, pažastimis, šalmo angomis ar plokščių sandūromis. Kovos technikos vadovėliuose todėl matome imtynes, durklus ir bandymus nukreipti ginklą į mažiau apsaugotas vietas.
Šarvų ir ginklų varžybos nuolat keitėsi. Galingos arbaleto strėlės, ietys, specializuoti kūjai ir vėliau šaunamieji ginklai kėlė naujų problemų. Todėl nėra tikslinga sakyti, kad „arbaletas šarvų nepramušdavo“ arba, priešingai, kad „plokštė nuo strėlės neapsaugojo“. Rezultatas priklausė nuo šarvo kokybės, atstumo, kampo ir ginklo.
Kodėl muziejuose yra daug sunkesnių šarvų?
Čia slypi viena svarbiausių mito priežasčių: ne visi išlikę šarvai buvo skirti paprastam mūšiui. Turnyrams ir specifinėms rungtims gaminti itin sustiprinti komplektai, kurių svoris galėjo gerokai viršyti lauko šarvų svorį.
Pavyzdžiui, Royal Armouries saugomi apie 1520 m. Henrikui VIII pagaminti šarvai kovai pėsčiomis sveria apie 42,6 kg – maždaug dvigubai daugiau nei lengvesnis tipinis mūšio komplektas. Jei tokį specializuotą eksponatą laikytume „vidutiniais riterio šarvais“, susidarytų klaidingas vaizdas.
Riteris nebuvo visą dieną uždarytas pliene
Šarvai dėvėti tada, kai jų reikėjo. Ilgų žygių metu karys nebūtinai visą laiką vilkėdavo pilną komplektą. Įranga buvo prižiūrima, vežama, remontuojama ir derinama pagal situaciją. Be to, ne kiekvienas viduramžių karys apskritai turėjo pilną plokštinių šarvų komplektą – tai buvo brangi, aukšto meistriškumo įranga.
Kalbant apie „riterio šarvus“ taip pat svarbu nepainioti kelių šimtmečių. XI a. normanų karys, XIV a. riteris ir XVI a. pradžios sunkiai šarvuotas kavaleristas dėvėjo labai skirtingą apsaugą.
Iš kur kilo nejudraus riterio stereotipas?
Vienos aiškios mito pradžios nėra. Jį stiprino XIX–XX a. populiarioji kultūra, muziejuose eksponuoti sunkūs turnyriniai komplektai ir komiškas „skardinės žmogaus“ vaizdinys kine bei televizijoje. Senajame straipsnyje buvo kategoriškai teigiama, kad mitą sukūrė Renesanso komedijų aktoriai, tačiau patikimo pagrindo tokiam konkrečiam kilmės paaiškinimui nėra.
Geresnis būdas tikrinti tokius stereotipus – žiūrėti į išlikusių daiktų svorį, jų konstrukciją, kovos vadovėlius ir muziejų eksperimentinę archeologiją. Panašiai verta kritiškai vertinti ir kitą populiarų viduramžių mitą apie pilių spiralines laiptines ir dešiniarankius gynėjus.
Taigi – ar šarvai buvo sunkūs?
Taip, 20–30 kg papildomo metalo yra rimtas fizinis krūvis. Tačiau gerai pagamintas mūšio šarvas buvo inžinerinė sistema, skirta judėti, o jo naudotojas buvo treniruotas karys. Todėl tiksliausia išvada ne „šarvai buvo lengvi“, o „šarvai nebuvo tokie nejudrūs, kaip juos vaizduoja popkultūros stereotipas“.
Apie šarvų jungčių konstrukciją ir istorinį mitą, kad pargriuvęs riteris negalėjo atsistoti, plačiau rašoma straipsnyje „Viduramžių plokštiniai šarvai: ar riteris galėjo atsistoti?“.
Parašykite komentarą