Branduolinės bombos. Naciai pirmieji jas sukūrė?

Branduolinės bombos tema yra viena sudėtingiausių ir labiausiai mitais apipintų XX amžiaus istorijos sričių. Joje persipina moksliniai atradimai, ideologija, karas ir moraliniai klausimai. Dažnai girdimas teiginys, kad 1945 m. naciai buvo pirmieji padalinę branduolius ir pradėję naudoti branduolinius reaktorius, tačiau istorinis vaizdas yra gerokai sudėtingesnis ir reikalauja tikslaus konteksto. Ypač svarbu suprasti, kaip nacistinė ideologija, įskaitant antisemitizmą ir vadinamąją „žydiško mokslo“ sampratą, paveikė Vokietijos branduolinę programą ir nulėmė jos nesėkmę.

Branduolio skilimo atradimas ir jo tikrieji autoriai

Branduolinio skilimo atradimas dažnai neteisingai priskiriamas vienai valstybei ar politinei sistemai, nors iš tikrųjų tai buvo tarptautinio mokslo proceso rezultatas. 1938 metais Berlyne dirbę chemikai Otto Hahn ir Fritz Strassmann eksperimentiškai nustatė, kad bombarduojant uraną neutronais susidaro lengvesni elementai. Tačiau jie patys iki galo nesuprato, ką tai reiškia fizikos požiūriu.

Teorinį šio reiškinio paaiškinimą pateikė Lise Meitner ir jos sūnėnas Otto Frisch, kurie tuo metu jau buvo pabėgę iš nacistinės Vokietijos dėl žydiškos kilmės. Būtent jie pirmieji suvokė, kad kalbama apie branduolio skilimą, kurio metu išsiskiria milžiniškas energijos kiekis pagal Einšteino formulę E=mc². Tai ypač svarbus faktas, nes parodo paradoksą: nacistinė Vokietija turėjo talentingų mokslininkų, bet pati ideologija išstūmė dalį svarbiausių protų.

Todėl teiginys, kad „naciai buvo pirmieji padalinę branduolius“, yra tik iš dalies teisingas. Atradimas buvo padarytas Vokietijoje, tačiau jo pilnas mokslinis supratimas ir praktinis potencialas išsiskleidė jau už nacistinio režimo ribų.

Nacistinis požiūris į „žydišką mokslą“

Nacistinės ideologijos požiūris į mokslą buvo grįstas ne objektyviais tyrimais, o rasinėmis ir politinėmis dogmomis. Teorinė fizika, ypač reliatyvumo teorija ir kvantinė mechanika, buvo vadinama „žydišku mokslu“ (vokiškai – Jüdische Physik), nes daugelį jos pagrindų sukūrė žydų kilmės mokslininkai, tokie kaip Albertas Einšteinas.

Šis požiūris turėjo labai konkrečias pasekmes. Daugybė talentingų fizikų buvo atleisti iš universitetų, priversti emigruoti arba fiziškai sunaikinti. Tai smarkiai susilpnino Vokietijos mokslinį potencialą būtent tose srityse, kurios buvo būtinos branduoliniams tyrimams. Paradoksalu, bet nacistinė valdžia vienu metu bijojo atsilikti nuo kitų valstybių technologijų srityje ir kartu pati griovė mokslinį pagrindą, reikalingą pažangai.

Ši ideologinė priešprieša lėmė ir vidinį nepasitikėjimą branduoliniais tyrimais. Kai kurie vokiečių mokslininkai patys skeptiškai vertino branduolinės bombos galimybę arba sąmoningai lėtino darbus, suvokdami, kokios būtų tokio ginklo pasekmės. Taigi „žydiško mokslo“ etiketė tapo ne tik propagandiniu įrankiu, bet ir realia kliūtimi technologiniam progresui.

Branduoliniai reaktoriai: kas iš tikrųjų buvo pirmieji

Dar vienas dažnas mitas – kad naciai pirmieji pradėjo naudoti branduolinius reaktorius. Iš tikrųjų istorinis faktas yra kitas: pirmasis pasaulyje veikiantis branduolinis reaktorius Chicago Pile-1 buvo paleistas 1942 metų gruodžio 2 dieną Jungtinėse Valstijose, vadovaujant Enrico Fermi komandai. Tai buvo esminė Manhattan Project dalis.

Nacistinės Vokietijos branduolinė programa, dažnai vadinama „Uranverein“, vykdė eksperimentus su vadinamaisiais urano „krūvomis“, tačiau jiems niekada nepavyko pasiekti stabilios, savaime palaikomos grandininės reakcijos. Tam trūko tiek techninių resursų, tiek politinės valios, tiek vieningo mokslinio vadovavimo.

Svarbu pabrėžti, kad vokiečių mokslininkai teoriškai suprato reaktoriaus idėją, tačiau praktinis įgyvendinimas atsiliko keleriais metais. Tuo tarpu JAV, pasitelkus iš Europos pabėgusius mokslininkus, buvo sukurta infrastruktūra, leidusi ne tik pasiekti kontroliuojamą reakciją, bet ir per trumpą laiką sukurti branduolinį ginklą.

Kodėl nacistinė Vokietija nesukūrė atominės bombos

Nacistinės Vokietijos nesėkmę branduolinėje srityje lėmė ne viena priežastis, o jų visuma. Ideologinis mokslo menkinimas, žmogiškųjų resursų praradimas, karo ekonomikos prioritetai ir klaidingas grėsmės vertinimas – visa tai susijungė į vieną rezultatą. Hitlerio režimas labiau tikėjo greito poveikio „stebuklingais ginklais“, tokiais kaip raketos V-2, nei ilgalaikiais ir sudėtingais branduoliniais projektais.

Tuo tarpu sąjungininkai suprato branduolinio ginklo strateginę reikšmę ir skyrė jam milžiniškus finansinius bei intelektinius išteklius. Rezultatas buvo 1945 m. panaudotos atominės bombos prieš Japoniją, kurios visam laikui pakeitė karo ir geopolitikos taisykles.

Apibendrinimas

Teiginiai apie tai, kad naciai buvo pirmieji branduolinės eros pradininkai, dažnai kyla iš supaprastinto ar ideologiškai iškreipto istorijos suvokimo. Iš tiesų branduolio skilimo atradimas buvo tarptautinis mokslo laimėjimas, o nacistinės Vokietijos požiūris į „žydišką mokslą“ tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl ji pralaimėjo šiose lenktynėse. Branduolinės bombos istorija yra ne tik technologinės pažangos, bet ir įspėjimas apie tai, kaip ideologija gali sustabdyti net pažangiausią mokslą.