Viename Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvare šeimininkas galėjo rašyti laišką lenkiškai, teismo dokumentą gauti rusėniškai, su kunigu ar mokytoju kalbėtis lotyniškai, o su valstiečiais ir tarnais – lietuviškai arba vietine rytų slavų tarme. Šios kalbos nebuvo lygiavertės ir ne visada vartotos tų pačių žmonių, tačiau jos galėjo susitikti vienoje šeimoje, viename miestelyje ar net viename sakinyje. Todėl paprastas teiginys, kad Lietuvos bajorai „oficialiai kalbėjo lenkiškai, bet namuose išlaikė lietuvių ar baltarusių kalbas“, pagauna tik dalį daug sudėtingesnės tikrovės.

Pirmiausia svarbu laikas. XV ir didelę XVI amžiaus dalį pagrindinė LDK kanceliarijos rašto kalba buvo rusėnų, o ne lenkų. Lenkų kalba sparčiai stiprėjo XVI amžiuje, ypač tarp didikų, išsilavinusių bajorų ir miestiečių, tačiau tik XVII amžiaus pabaigoje buvo teisiškai įtvirtintas jos vartojimas vietoje rusėniškos raštvedybos svarbiose valstybės institucijose. Antra, „Lietuvos bajorai“ buvo ne vien lietuviškai kalbėjusių šeimų palikuonys. LDK bajorijai priklausė lietuvių, rusėnų ir kitokios kilmės giminės, gyvenusios nuo Žemaitijos iki dabartinės Baltarusijos bei Ukrainos žemių.

Pagaliau kalba nebuvo tas pats, kas šiuolaikinė tautybė. Žmogus galėjo laikyti save Lietuvos politinės bendruomenės nariu, ginti LDK savarankiškumą ir kartu kasdien vartoti lenkų kalbą. Kitas galėjo teisme rašyti rusėniškai, nors namuose kalbėjo lietuviškai. Bajorų kalbų istorija todėl nėra vien pasakojimas apie „nutautėjimą“. Tai istorija apie skirtingas kalbos funkcijas, socialinį prestižą, išsilavinimą, santuokas, valstybės institucijas ir žmonių gebėjimą gyventi keliuose kultūriniuose pasauliuose iš karto.

Ką ankstyvaisiais amžiais reiškė būti Lietuvos bajoru

Šiuolaikinėje kalboje žodžiai „lietuvis“, „lenkas“ ar „baltarusis“ dažniausiai nusako tautinę tapatybę, susijusią su gimtąja kalba ir nacionaline valstybe. XV–XVIII amžių žmogus savo vietą pasaulyje apibrėžė kitaip. Svarbūs buvo luomas, tikėjimas, giminė, valdovui duota ištikimybė, gyvenamas kraštas ir priklausymas konkrečiai politinei bendruomenei. LDK bajoras pirmiausia buvo privilegijuoto luomo narys, turėjęs teisę valdyti žemę, dalyvauti seimeliuose, eiti pareigas ir naudotis savo valstybės teise.

Pati LDK buvo daugiakalbė. Jos branduolyje – Vilniaus, Trakų vaivadijose ir Žemaitijoje – daug gyventojų kalbėjo lietuviškai. Rytinėse ir pietinėse žemėse vyravo įvairios rytų slavų tarmės, iš kurių ilgainiui plėtojosi šiuolaikinės baltarusių ir ukrainiečių kalbos. Miestuose dar skambėjo jidiš, vokiečių, totorių, karaimų ir kitos kalbos. Bajorų luomas atspindėjo šią geografiją: jam priklausė ir baltiškos kilmės giminės, ir į LDK politinį elitą įsilieję rusėnų kunigaikščiai bei bajorai.

Todėl negalima visos bajorijos kalbinės raidos aprašyti vienu sakiniu. Radvilų ar Chodkevičių aplinka nebuvo tokia pati kaip smulkaus Žemaitijos bajoro ūkis. Vilniaus didikas, mokęsis užsienio universitete ir dalyvavęs bendrame Abiejų Tautų Respublikos seime, turėjo kitokių kalbinių poreikių negu atokiame paviete gyvenusi šeima.

Šį skirtumą būtina prisiminti ir kalbant apie „lenkėjimą“. Lenkų kalbos perėmimas nepadarė LDK bajoro Lenkijos Karalystės gyventoju. Daugelis lenkiškai rašiusių Lietuvos didikų atkakliai gynė atskirus LDK teismus, pareigybes, iždą, kariuomenę ir teisę. Ankstyvųjų naujųjų laikų politinė tapatybė galėjo išlikti lietuviška valstybiniu požiūriu net tada, kai šeimos kultūros kalba tapo lenkų.

Teiginį, kad Lietuvos bajorai „oficialiai rašė lenkiškai“, ypač klaidina ankstesnių amžių dokumentai. XIV–XVI amžių LDK valdovo kanceliarijoje ir teismuose plačiai vartota rusėnų rašto kalba, šiandien vadinama kanceliarine rusėnų kalba. Ji rėmėsi rytų slavų rašto tradicija, bet nebuvo tiesiog šiuolaikinė baltarusių ar ukrainiečių kalba. Joje susimaišė regioniniai bruožai, bažnytinės slavų kalbos paveldas ir LDK administracijos suformuotas žodynas.

Rusėnų kalba buvo praktiškas pasirinkimas milžiniškoje valstybėje, kurios didelėje teritorijos dalyje gyveno rytų slavai ir veikė senesnė rašto tradicija. Lietuvių kalba tuo metu neturėjo plačiai įsitvirtinusios administracinio rašto sistemos, nors etninės Lietuvos gyventojų kasdienybėje ji buvo gyva. Ryšiams su Vakarų Europa bei Katalikų Bažnyčia buvo vartojama lotynų kalba, susirašinėjant su Vokiečių ordinu – taip pat vokiečių ar lotynų, o skirtingiems adresatams kanceliarija rinkdavosi tinkamiausią priemonę.

Šią daugiakalbę valstybės praktiką liudija Lietuvos Metrika – LDK kanceliarijos dokumentų archyvas. Joje registruoti privilegijų nuorašai, teismų sprendimai, diplomatiniai raštai, žemės dovanojimai ir daugybė kitų valdžios veiksmų. Dokumento kalba parodo institucijos darbo tradiciją, tačiau nebūtinai žmogaus gimtąją kalbą. Lietuviškai kalbėjęs bajoras galėjo pateikti prašymą, kurį raštininkas surašė rusėniškai, lygiai kaip šiuolaikinis žmogus gali pasirašyti teisinį tekstą, parašytą ne jo kasdienio pokalbio stiliumi.

Net „oficialios kalbos“ sąvoką istorikai vartoja atsargiai. Kalbų funkcijas dažnai nustatė paprotys, institucija ir konkretus žanras, o ne vienas modernią valstybinę kalbą paskelbiantis įstatymas. Rusėnų kalba turėjo aukštą raštvedybos statusą, bet lotynų ir kitos kalbos nebuvo išstumtos iš viešojo gyvenimo. Tad prieš atsakant, kokia kalba bajorai rašė, būtina paklausti: kada, kur, kam ir kokio pobūdžio tekstą?

Kaip lenkų kalba tapo didikų prestižo ir bendravimo kalba

Lenkų kalbos kilimas LDK neįvyko vieną dieną ir nebuvo vien 1569 metų Liublino unijos padarinys. Ryšiai su Lenkijos Karalyste stiprėjo nuo Jogailos ir Jadvygos santuokos bei 1386 metų Krėvos susitarimų epochos. Bendras valdovas, Krokuvos dvaras, katalikų dvasininkija, mišrios santuokos ir politinis bendradarbiavimas kūrė aplinką, kurioje mokėti lenkiškai buvo naudinga dar iki Abiejų Tautų Respublikos sukūrimo. Platesnį ankstyvojo valdovo kalbinio pasaulio vaizdą atskleidžia pasakojimas apie Jogailą ir jo kelią į Lenkijos sostą.

Lūžis ypač matomas XVI amžiaus viduryje. Žygimantas Augustas 1544–1548 metais rezidavo Vilniuje, o jo dvaro aplinka glaudžiau siejo Lietuvos elitą su lenkų aukštąja kultūra. Didikų vaikai mokėsi Krokuvoje ir Vakarų Europos universitetuose, dalyvavo bendruose politiniuose susitikimuose, skaitė Lenkijoje leidžiamas knygas. Lenkų kalba tapo ne tik bendravimo priemone, bet ir prestižo ženklu.

Iškalbingas Radvilų šeimos susirašinėjimo pavyzdys. 1564 metais Mikalojus Radvila Juodasis ragino Strasbūre studijavusį sūnų Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį nepamiršti „gimtosios“ kalbos – šiame kontekste lenkų. Tai rodo, kad bent daliai aukščiausios LDK aristokratijos lenkų kalba jau buvo ne svetima diplomatinė priemonė, o šeimos kalba. 1567 metų Žygimanto Augusto laiške Jonui Chodkevičiui paminėta, kad iš jo gauti du laiškai rusėniškai ir vienas lenkiškai. Vienoje korespondencijoje matomas pats perėjimas.

Po 1569 metų Liublino unijos bendras seimas ir valdovo rinkimai dar labiau išplėtė lenkų kalbos erdvę. Tačiau būtų klaida šį procesą aiškinti prievartiniu įsakymu visiems bajorams nustoti kalbėti savaip. Lenkų kalba plito per socialinius tinklus: mokyklas, dvarus, santuokas, spaudą, politinę karjerą ir bendrą bajorišką kultūrą. Aukščiausias sluoksnis ją perėmė anksčiausiai, o skirtingų regionų smulkioji bajorija keitėsi nevienodu greičiu.

Vienas geriausių įrodymų, kodėl negalima XVI amžiaus LDK tiesiog pavadinti lenkiškai rašiusia valstybe, yra Trečiasis Lietuvos Statutas. Jis patvirtintas 1588 metais, jau praėjus beveik dviem dešimtmečiams po Liublino unijos, tačiau išspausdintas rusėnų kalba kirilika. Statute buvo įtvirtinta, kad žemės teismo raštininkas turi rašyti rusėniškomis raidėmis ir rusėniškais žodžiais. Taigi tuo metu, kai didikų laiškuose ir viešajame bendravime lenkų kalba jau sparčiai stiprėjo, svarbiausias LDK teisynas sąmoningai saugojo senąją raštvedybos tradiciją.

Tai nebuvo vien kalbinis konservatyvumas. Trys Lietuvos Statutai įtvirtino atskirą LDK teisę ir politinį savitumą. Po unijos Lietuvos bajorams buvo svarbu parodyti, kad jų valstybė nėra paprasta Lenkijos provincija. Rusėniškas teisyno tekstas priklausė šiai institucinės atminties sistemai, nors pats bajorų elitas vis dažniau skaitė ir kalbėjo lenkiškai.

Praktika vis dėlto keitėsi greičiau negu teisės raidė. Statuto vertimai į lenkų kalbą plito, o 1614 metais pasirodžiusi lenkiška laida tapo reikšminga teisininkams ir bajorams. Teismų knygose daugėjo lenkiškų įrašų. Pagrindinis dokumento tekstas galėjo būti rusėniškas, o priedas, parašas ar pastaba – lenkiški arba lotyniški.

Šis laikotarpis parodo skirtumą tarp normos ir vartosenos. Įstatymas dar reikalavo rusėniškos raštvedybos, tačiau daliai raštininkų, teisininkų ir klientų lenkų kalba jau buvo patogesnė. Vieno dokumento kalba vis dėlto nėra visos šeimos kalbinė biografija.

1697 metų sprendimas: svarbi riba, bet ne kalbinė revoliucija per naktį

1697 metais Abiejų Tautų Respublikos seimas priėmė vadinamąjį teisių sulyginimo aktą, lotyniškai dažnai vadinamą coaequatio iurium. Tarp jo nuostatų buvo sprendimas LDK teismų ir kanceliarijų raštvedyboje vietoje rusėnų kalbos vartoti lenkų kalbą. Ši data pagrįstai laikoma oficialaus kalbinio virsmo ženklu: teisinė tvarka pagaliau pasivijo procesą, kuris bajorų viešajame gyvenime vyko jau daugiau kaip šimtmetį.

Vis dėlto populiarus teiginys, kad 1697 metais rusėnų kalba buvo visoje valstybėje staiga „uždrausta“, yra per grubus. Nutarimas pirmiausia reguliavo institucijų raštą ir raštininkų darbą, o ne namų ar turgaus pokalbius. Senesni dokumentai neprarado teisinės galios, o vietinė vartosena neišnyko tą pačią dieną.

Be to, 1697 metų sprendimas nerodo, kad LDK nustojo egzistuoti kaip atskira politinė erdvė. Ji išsaugojo savo teisę, iždą, pareigybes ir administracines tradicijas. Paradoksalu, bet Lietuvos bajorai galėjo ginti šį atskirumą ta pačia lenkų kalba, kuri juos jungė su Lenkijos Karalystės bajorais. Politinė konkurencija tarp dviejų Respublikos dalių vyko bendra kultūros kalba.

Lenkų kalbos įsigalėjimą skatino ne vien teisė. XVII amžiaus karai, spaudos rinka, jėzuitų mokyklos, bendras seimas ir bajoriškosios kultūros modeliai sustiprino jos autoritetą. Ji tapo keliu į išsilavinimą, pareigas ir platesnę komunikaciją. Tai paaiškina, kodėl daug rusėnų kilmės giminių perėjo prie lenkų kalbos net neprarasdamos LDK piliečių tapatybės. Kalbinė polonizacija ir politinis prisirišimas prie Lietuvos nebuvo vienas kitą panaikinantys procesai.

Temos teiginys, kad daugelis bajorų namuose kelis šimtmečius išlaikė lietuvių ar baltarusių kalbas, yra tikėtinas tam tikroms grupėms, bet jo negalima taikyti visai bajorijai. Etninėje Lietuvoje lietuvių kalba ilgai išliko kasdienio bendravimo priemonė. XVI amžiuje ja kalbėjo ne tik valstiečiai, bet ir dalis miestiečių bei smulkesnių bajorų. Žemaitijoje ir atokesnėse vietovėse bajorui lietuvių kalbos reikėjo bendraujant su aplinkiniais gyventojais, valdant ūkį, sprendžiant parapijos reikalus ar klausantis pamokslo.

Tačiau didikų ir turtingesnių bajorų šeimose lenkų kalba jau XVI–XVII amžiais galėjo tapti tikra namų kalba, o ne vien viešu etiketu. Radvilų laiškai tai rodo gana aiškiai. Todėl vaizdas, kuriame bajoras prie rašomojo stalo vartoja lenkų, bet užvėręs kabineto duris automatiškai pereina į lietuvių kalbą, yra pernelyg tvarkingas. Vieni žmonės buvo dvikalbiai ar daugiakalbiai, kiti gimtąją vietos kalbą prarasdavo per kelias kartas, dar kiti ją suprato, bet rašyti nemokėjo.

Rytinėse LDK žemėse situacija buvo panaši, tik vietoj lietuvių kasdienybėje skambėjo rytų slavų tarmės. Jas vadinti tiesiog „baltarusių kalba“ visam laikotarpiui nėra tikslu. Moderni baltarusių bendrinė kalba ir tautinė tapatybė susiformavo gerokai vėliau. Ankstyvųjų naujųjų laikų šaltiniuose vartojamas žodis „rusėnų“ apima ir kanceliarinę rašto tradiciją, ir giminingas, bet nevienodas vietines kalbas, iš kurių plėtojosi baltarusių bei ukrainiečių kalbiniai arealai.

Svarbiausia šaltinių problema – privatų pokalbį sunku užfiksuoti. Teismo knygos ir privilegijos išlieka geriau negu virtuvėje ar kieme ištarti žodžiai. Laiškai atspindi raštingą šeimos dalį ir žanro taisykles. Lietuviškų ar rytų slaviškų tekstų trūkumas todėl neįrodo, kad šiomis kalbomis nebuvo kalbama, bet taip pat neleidžia be įrodymų paskelbti jų visų bajorų „slapta namų kalba“.

Daukšos prakalba liudija ir lietuvių kalbos gyvybę, ir jos pažeidžiamumą

1599 metais Vilniuje išleista Mikalojaus Daukšos lietuviška „Postilė“ yra vienas svarbiausių šaltinių apie kalbos padėtį. Jos garsioji „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ parašyta lenkiškai. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo prieštaringa: lietuvių kalbos gynėjas savo raginimą skelbia kita kalba. Iš tikrųjų pasirinkimas labai taiklus – Daukša kreipėsi į išsilavinusius LDK skaitytojus, kurie lenkiškai jau skaitė lengviau negu lietuviškai.

Daukša teigė, kad tautos laikosi ne vien žemės ir papročių, bet ir savo kalbos. Jis gyrė lenkų kalbos mokėjimą, tačiau kritikavo gimtosios lietuvių kalbos apleidimą ir ragino ją vartoti bažnyčioje, kurti knygas, ugdyti. Ši polemika patvirtina du dalykus vienu metu. Lietuvių kalba buvo pakankamai gyva, kad jai reikėtų didelės religinės knygos, bet jos padėtis aukštesniuose sluoksniuose jau kėlė susirūpinimą.

XVII amžiaus pradžioje Konstantinas Sirvydas parengė lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną, kuris buvo pakartotinai leidžiamas. Jis taip pat skelbė lietuviškus pamokslus. Šie darbai paneigia įsivaizdavimą, kad po XVI amžiaus lietuvių kalba visiškai pasitraukė iš išsilavinusios visuomenės. Ji turėjo religinę, mokomąją ir intelektinę erdvę, nors neprilygo lenkų kalbos prestižui bajorų politiniame gyvenime.

Kita vertus, lietuviškos knygos neparodo, kad visa bajorija kalbėjo lietuviškai. Dvasininkams jų reikėjo ir todėl, kad parapijose gyveno lietuviškai kalbantys valstiečiai. Teksto auditoriją sudarė keli sluoksniai, o kalbos gebėjimas galėjo būti pasyvus. Vienas bajoras galėjo skaityti tik lenkiškai, bet suprasti lietuvišką pamokslą; kitas – kalbėti lietuviškai, tačiau rašyti tik lenkų ar rusėnų kalba.

Vilnius ankstyvaisiais naujaisiais laikais nebuvo vien lenkiškas, lietuviškas ar rusėniškas miestas. Jame veikė skirtingų konfesijų bendruomenės, amatininkų cechai, didikų rūmai, valdovo institucijos, akademija ir tarptautinė prekyba. Miesto gyventojui kalbos pasirinkimas priklausė nuo pašnekovo ir reikalo. Platesnis daugiakalbio Vilniaus vaizdas primena, kad jidiš, hebrajų, vokiečių ir lotynų kalbos buvo tokios pat realios miesto gyvenimo dalys kaip lietuvių, lenkų bei rusėnų.

Išlikę Vilniaus amatininkų cechų dokumentai rodo lenkų kalbos stiprėjimą. XVI amžiaus antroje pusėje daug įrašų dar buvo lotyniški ar rusėniški, o XVII amžiaus pirmoje pusėje lenkiškų aktų dalis smarkiai išaugo. Tačiau raštvedybos statistika nepasako, kokia kalba meistras kalbėjosi su žmona ar mokiniu. Miesto institucija galėjo pasirinkti prestižinę bendrą kalbą, nors jos nariai namuose vartojo kelias skirtingas.

Dvaras irgi nebuvo vien šeimos svetainė. Jame gyveno bajorai, tarnai, administratoriai, amatininkai, samdiniai ir valstiečiai. Net polonizuotas žemvaldys turėjo susikalbėti su lietuviškai ar rytų slaviškai kalbančia aplinka – tiesiogiai arba per tarpininkus. Dėl to kalbos žinojimas galėjo išlikti ilgiau negu jos prestižas. Žmogus nebūtinai rašė ar laikė kalbą savo kultūrinės tapatybės centru, kad ją praktiškai vartotų.

Atokesniame dvare procesai vyko lėčiau negu sostinėje. Smulkioji bajorija dažnai gyveno ekonomiškai panašiai kaip pasiturintys valstiečiai, turėjo mažiau galimybių ilgai mokytis ir rečiau dalyvavo aukštojoje politikoje. Vietinė kalba čia galėjo būti atsparesnė. Vis dėlto net smulkus bajoras siekė parodyti luominį statusą, o lenkų kalbos mokėjimas tapo viena iš tokio išskirtinumo žymių. Taigi kalbinį virsmą skatino ne tik didikų mada, bet ir socialinis noras priklausyti platesnei bajorų politinei kultūrai.

Kaip istorikai mėgina išgirsti privačią bajorų kalbą

Nustatyti, kokia kalba žmogus rašė, palyginti lengva: tekstas išliko, o jo raštas ir žodynas gali būti ištirti. Kur kas sunkiau sužinoti, kaip tas pats žmogus kalbėjo su vaikais, sutuoktiniu ar dvaro darbininkais. Privatūs pokalbiai nepalieka tiesioginio archyvo, todėl istorikai jungia daugybę netobulų užuominų. Šeimos laiškai, dienoraščiai, testamentai, teismuose perpasakoti dialogai, knygų sąrašai ir mokyklų programos kartu leidžia nubrėžti tikėtiną, bet ne absoliučiai tikslų vaizdą.

Ypač vertingi laiškai, kai jų autorius rašo ne valdovui ar institucijai, o artimam giminaičiui. Vis dėlto ir toks tekstas nėra grynas pokalbio atspindys. Raštingas bajoras galėjo rinktis kalbą, kuria buvo išmokęs rašyti, nors šeimoje kalbėjo kita. Laišką kartais užrašydavo sekretorius. Oficialus pasveikinimas galėjo būti lotyniškas, pagrindinis tekstas lenkiškas, o vietovardžiai, pravardės ar trumpi posakiai – lietuviški ar rusėniški. Tokia kalbų maišymo praktika liudija daugiakalbę kompetenciją, bet ne visada leidžia vieną kalbą paskelbti vienintele gimtąja.

Teismų bylose pasitaikantys vertėjai ar pastabos, kad liudytojas kurios nors kalbos nesuprato, irgi suteikia vertingos informacijos. Tačiau teismo salėje galiojo statuso taisyklės: žmogus galėjo mokėti vietinę kalbą, bet viešai rinktis prestižinę. Knygų inventorius rodo skaitymo kultūrą, o ne būtinai šneką. Lenkiškų ir lotyniškų knygų pilna biblioteka neatmeta galimybės, kad šeimininkas su valstiečiais bendravo lietuviškai.

Dar viena užuomina – religinė praktika. Lietuviškų katekizmų, postilių ir giesmynų leidyba rodo realų poreikį, tačiau leidinio tiražas neatskleidžia kiekvieno skaitytojo luomo. Kunigas galėjo naudoti lietuvišką tekstą pamokslaudamas neraštingai bendruomenei. Todėl patikimiausios išvados atsiranda tada, kai sutampa keli šaltiniai: šeimos korespondencija, vietos demografija, mokymo kalba, teismo įrašai ir knygos. Būtent dėl šios fragmentiškos medžiagos sąžiningas istorikas dažniau sako „tikėtina“ arba „dalis bajorų“, o ne „visi“ ir „visada“.

Kalbinę geografiją padeda atkurti ir vietovardžiai, asmenvardžių formos bei dokumentuose užrašyti žmonių žodžiai. Tačiau raštininkas vardą galėjo pritaikyti savo rašto kalbai, o tas pats asmuo skirtinguose šaltiniuose pasirodyti keliomis formomis. Net klaidos ar neįprasta rašyba kartais išduoda autoriaus tartį, tik jų negalima aiškinti atsietai nuo laikotarpio rašto normų. Tokios smulkios užuominos vertingos ne pavieniui, bet kaip didesnės įrodymų mozaikos dalis.

Kalba ir tapatybė: kodėl lenkiškai kalbėjęs bajoras galėjo laikyti save lietuviu

Šiuolaikinė tautos samprata stipriai sieja politinę tapatybę su gimtąja kalba. Abiejų Tautų Respublikoje žodis „tauta“ dažnai reiškė bajorų politinę bendruomenę, o ne visus ta pačia kalba kalbančius gyventojus. Valstietis galėjo būti lietuviakalbis, bet neturėti politinių teisių, o lenkiškai kalbantis bajoras – vadinti save lietuviu, nes buvo LDK pilietis ir gynė jos teisę.

Ši sistema nebuvo lygi ir demokratiška šiandienine prasme. Bajorija savo „laisvę“ kūrė valstiečių priklausomybės fone, o politinei tautai nepriklausė didžioji gyventojų dalis. Tačiau jos logiką būtina suprasti, kad lenkų kalbos vartojimo automatiškai nepaverstume vien nacionalinės išdavystės istorija. Žmogaus lojalumas galėjo būti nukreiptas į Lietuvos valstybę, giminę ir bajorų luomą, nors jo biblioteka, laiškai ir vaikų mokslas buvo lenkiški.

Kalba vis tiek veikė tapatybę. Per kelias kartas lenkų kalba atnešė bendrą literatūrą, istorinius pasakojimus ir Sarmatijos kilmės mitą, kuriuo didžiavosi Respublikos bajorija. Rusėnų ir lietuvių kalbų pasitraukimas iš elitinės šeimos kasdienybės siaurino tiesioginį ryšį su vietos žemesniaisiais sluoksniais. XVIII–XIX amžiuose tai sukūrė paradoksą: Lietuvos žemėse gyveno bajorai, kurių politinė atmintis buvo susieta su LDK, bet kultūrinė kalba – lenkų.

Vėliau modernūs lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai judėjimai tą patį paveldą ėmė dalyti pagal naujus kriterijus. Vieni istorinę asmenybę priskyrė lenkų kultūrai pagal kalbą, kiti Lietuvos istorijai pagal kilmę ir politinę tradiciją, treti Baltarusijos istorijai pagal gyvenamą teritoriją ar rusėniškas šaknis. Tokie ginčai dažnai daugiau pasako apie XIX–XX amžių nacionalinius projektus negu apie paties ankstyvųjų naujųjų laikų bajoro savimonę.

Ne dvi kalbos, o nuolat kintanti kalbų hierarchija

Lietuvos bajorų kalbinės istorijos negalima sutalpinti į paprastą formulę „viešumoje lenkiškai, namuose lietuviškai arba baltarusiškai“. XV ir XVI amžiais LDK raštvedyboje svarbiausia buvo kanceliarinė rusėnų kalba, tarptautiniuose ir bažnytiniuose reikaluose veikė lotynų, o lietuvių ir rytų slavų tarmės gyvavo kasdienėje skirtingų regionų aplinkoje. Lenkų kalba XVI amžiuje sparčiai tapo didikų prestižo, išsilavinimo ir politinio bendravimo priemone, tačiau jos teisinis įsigalėjimas LDK institucijose ryškia riba pažymėtas tik 1697 metais.

Namų kalba priklausė nuo vietos, luomo viršūnės ar apačios, giminės istorijos ir konkrečios kartos. Dalis etninės Lietuvos smulkiųjų bajorų ilgai kalbėjo lietuviškai, dalis rytinių žemių bajorų – vietinėmis rusėnų tarmėmis. Tačiau aukščiausios giminės lenkų kalbą pavertė šeimos kalba gana anksti. Todėl negalima nei neigti išlikusios vietinės daugiakalbystės, nei romantiškai įsivaizduoti, kad visi lenkiškai rašę bajorai už uždarų durų tebekalbėjo protėvių kalba.

Tiksliausias šios istorijos žodis yra ne „pakeitimas“, o hierarchija. Skirtingos kalbos atliko skirtingus darbus: viena tiko teismui, kita seimui, trečia pamokslui, ketvirta pokalbiui su kaimynu. Hierarchija per šimtmečius keitėsi, o kartu keitėsi ir bajorų savivoka. Šis daugiakalbis paveldas paaiškina, kodėl LDK istorija šiandien priklauso kelioms tautinėms tradicijoms ir kodėl vien dokumento kalbos neužtenka atsakyti, kas buvo jo autorius.