Gazos ruožas – tai siaura pakrantės teritorija, esanti Viduržemio jūros pietrytinėje pakrantėje, tarp Izraelio ir Egipto. Jos ilgis siekia apie 40 kilometrų, o plotis – vos nuo 6 iki 12 kilometrų. Nors žemėlapyje tai atrodo kaip mažas ruoželis, ši teritorija turi milžinišką geopolitinę reikšmę, nes ji yra viena iš labiausiai ginčijamų vietų pasaulyje. Joje gyvena apie du milijonus žmonių, todėl tai viena tankiausiai apgyvendintų teritorijų Žemėje.
Gazos istorija tęsiasi tūkstantmečius. Ši žemė buvo dalis senovės Kanaano, vėliau – Egipto, Asirijos, Persijos, Romos imperijų. Biblijoje Gaza minima kaip vienas iš penkių filistinų miestų, todėl ji turi ne tik politinę, bet ir kultūrinę bei religinę reikšmę. Po Antrojo pasaulinio karo, žlugus Britų mandatui Palestinoje, 1948 metais buvo paskelbta Izraelio valstybė. Šis įvykis sukėlė karą tarp naujosios Izraelio valstybės ir aplinkinių arabų šalių. Šimtai tūkstančių palestiniečių buvo priversti palikti savo namus, o daugelis iš jų atsidūrė Gazoje – taip teritorija tapo pabėgėlių prieglobsčiu.
Nuo 1948 iki 1967 metų Gazos ruožas buvo kontroliuojamas Egipto. Per šį laiką gyventojų skaičius išaugo kelis kartus, tačiau ekonominės galimybės liko ribotos. 1967 metais, po Šešių dienų karo, Izraelis užėmė Gazą ir pradėjo de facto karinę okupaciją. Šis laikotarpis pažymėtas tiek infrastruktūros plėtra, tiek politine įtampa. Gaza tapo viena iš pagrindinių Palestinos pasipriešinimo vietų.
Šiandien Gazos ruožas yra simbolis – ne tik palestiniečių siekio turėti savo valstybę, bet ir tarptautinės bendruomenės nesugebėjimo rasti ilgalaikio sprendimo vienam iš ilgiausiai trunkančių konfliktų pasaulyje.
Norint suprasti Gazos ruožo situaciją, reikia žvelgti į platesnį Izraelio–Palestinos konflikto kontekstą. Konfliktas kilo iš nacionalinių ir religinių pretenzijų į tą pačią žemę – istorinę Palestiną. Žydai laikė ją savo senovine tėvyne, o arabai palestiniečiai – savo gimtąja žeme, kurioje gyveno šimtmečius. 1948 metų karas padalijo teritoriją: Izraelis įsitvirtino, o palestiniečiai liko be valstybės. Dalis jų atsidūrė Vakarų Krante, dalis – Gazoje, o šimtai tūkstančių tapo pabėgėliais kaimyninėse šalyse.
Nuo 1967 metų Izraelis valdė Gazą karine prasme, o palestiniečiai kovojo dėl autonomijos. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje čia veikė įvairios pasipriešinimo grupuotės, vėliau išsivysčiusios į Palestinos išsivadavimo organizaciją (PIO). Dešimtmečiais trukęs konfliktas kėlė tiek Izraelio, tiek palestiniečių aukų.
Devintajame dešimtmetyje įvyko pirmoji intifada – palestiniečių sukilimas prieš Izraelio okupaciją. Būtent tuo metu Gaza tapo simboliniu pasipriešinimo centru. Po daugelio metų derybų, 1993 metais buvo pasirašyti vadinamieji Oslo susitarimai, kurie numatė Palestinos savivaldos sukūrimą. 2005 metais Izraelis vienašališkai pasitraukė iš Gazos – išvedė kariuomenę ir išardė žydų gyvenvietes. Iš pažiūros tai atrodė kaip taikos žingsnis, tačiau situacija greitai komplikuota.
Gazos kontrolę netrukus perėmė islamistinis judėjimas „Hamas“, kuris 2006 metų rinkimuose laimėjo daugumą. 2007 metais Hamas jėga išstūmė konkurentus iš „Fatah“ judėjimo ir įtvirtino savo valdžią Gazoje. Nuo to laiko Gaza faktiškai atskirta nuo Vakarų Kranto ir valdomos Palestinos valdžios. Šis padalijimas dar labiau susilpnino palestiniečių pozicijas tarptautinėje arenoje.
Gazos ruožas nuo tada gyvena nuolatiniame konflikte – su blokada, periodiniais kariniais susidūrimais, raketų atakomis ir atsakomaisiais smūgiais. Izraelis teigia, kad blokada reikalinga siekiant apsaugoti savo piliečius nuo teroristinių atakų, o palestiniečiai ir tarptautinės organizacijos tai vadina kolektyvine bausme visai populiacijai.
Kai 2007 metais Hamas perėmė valdžią, Gazos ruožas faktiškai tapo izoliuota teritorija. Izraelis ir Egiptas uždarė sienas, įvedė griežtus prekių ir žmonių judėjimo apribojimus. Ši blokada tęsiasi jau beveik du dešimtmečius ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Gazos gyventojai gyvena itin sunkiomis sąlygomis.
Hamas save laiko pasipriešinimo judėjimu, ginančiu palestiniečių teises, tačiau daugelis Vakarų šalių jį pripažįsta teroristine organizacija. Nors Hamas valdo civilinę administraciją – mokyklas, ligonines, policiją – jo politinė sistema paremta religiniu ir kariniu principu. Tai reiškia, kad bet kokie nesutarimai ar opozicija yra slopinama, o žodžio laisvė ribojama.
Gyvenimas Gazoje – sudėtingas. Daugiau nei pusė gyventojų yra vaikai ir jaunimas. Bedarbystė siekia apie 50 procentų, o dauguma šeimų priklauso nuo tarptautinės humanitarinės pagalbos. Elektra tiekiama vos kelioms valandoms per parą, vanduo dažnai yra užterštas, o sveikatos priežiūra veikia tik dalinai. Blokada reiškia, kad net paprasti daiktai – cementas, vaistai ar degalai – įvežami tik su griežtais apribojimais.
Vis dėlto, net tokiose sąlygose žmonės stengiasi gyventi įprastą gyvenimą. Vaikai lanko mokyklas, šeimos rengia šventes, menininkai kuria, o turgūs pilni vietinių prekių. Gaza yra ne tik konflikto zona – tai gyvas miestas su kultūra, muzika, gastronomija ir bendruomeniškumo jausmu.
2023 metų spalio 7 dieną Hamas įvykdė didelio masto ataką prieš Izraelį. Tai buvo netikėta ir kruvina ataka, nusinešusi daugybę gyvybių. Izraelis atsakė paskelbdamas karo būklę ir pradėdamas plataus masto karines operacijas Gazos ruože. Per kelias savaites miestai buvo sugriauti, infrastruktūra sunaikinta, o tūkstančiai civilių žuvo.
Šie įvykiai atgaivino senas diskusijas apie karo etiką, tarptautinę teisę ir civilių apsaugą. Izraelis tvirtino siekiantis sunaikinti Hamas karinius pajėgumus, o tarptautinės organizacijos perspėjo apie humanitarinę katastrofą. Gazos ligoninės, mokyklos ir gyvenamieji rajonai tapo karo lauku.
Iki 2024 metų pabaigos padėtis nebuvo pagerėjusi. Daugiau nei milijonas žmonių buvo priversti palikti savo namus, o miestai tapo griuvėsiais. 2025 metais situacija vis dar išlieka įtempta – dalis Gazos teritorijų kontroliuojama Izraelio kariuomenės, kitos – Hamas grupuočių. Humanitarinės organizacijos praneša apie bado grėsmę, ligų protrūkius ir infrastruktūros griūtį.
Gazos tragedija tapo pasaulio sąžinės klausimu. Nors daugelis šalių ragina abi puses siekti paliaubų, ilgalaikės taikos vizijos kol kas nėra. Hamas atsisako pripažinti Izraelį, o Izraelis nepripažįsta Hamas kaip teisėtos valdžios. Tarp šių pozicijų įstrigę milijonai civilių, kurių kasdienybė pavirto nuolatiniu išgyvenimo režimu.
Gazos klausimas neatsiejamas nuo tarptautinės politikos. Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, Jungtinės Valstijos ir daugelis kitų šalių jau dešimtmečius siekia tarpininkauti taikai, tačiau sėkmingo rezultato nėra. Jungtinės Tautos nuolat pabrėžia, kad Gazos blokada turi būti nutraukta ir kad abiejų pusių veiksmai turi atitikti tarptautinės teisės normas.
Vienas iš siūlomų sprendimų – dviejų valstybių modelis, pagal kurį Izraelis ir Palestina egzistuotų greta kaip nepriklausomos valstybės. Tačiau šis planas stringa dėl saugumo klausimų, politinių nesutarimų ir abipusio nepasitikėjimo. Kai kurios arabų šalys, tokios kaip Egiptas ar Kataras, atlieka tarpininkų vaidmenį, tačiau net jos pripažįsta, kad situacija tapo pernelyg komplikuota.
Humanitarinė pagalba Gazoje tampa pagrindiniu tarptautinių organizacijų prioritetu. Pasaulio maisto programa, Raudonasis Kryžius, UNICEF ir kiti nuolat teikia pagalbą, tačiau dėl blokados ji pasiekia gyventojus tik ribotai. Tarptautinės diskusijos dėl karo veiksmų teisinio vertinimo taip pat tęsiasi – kai kurios šalys ragina atlikti nepriklausomus tyrimus dėl civilių aukų.
Vis dėlto, svarbiausias klausimas lieka neatsakytas: ar įmanoma ilgalaikė taika? Kol kas atsakymas atrodo pesimistiškas. Gazos ruožas išlieka simboline riba tarp vilties ir nevilties, tarp pasaulio, kuris žiūri, ir žmonių, kurie kenčia.
Gazos ruožo istorija – tai pasakojimas apie išlikimą. Mažoje žemės juostoje susitelkė tiek daug istorijos, religijos, politikos ir kančios, kad ji tapo visos žmonijos sąžinės simboliu. Tai vieta, kur susiduria civilizacijos, kur šviesa ir tamsa nuolat keičia viena kitą.
Nepaisant karo, blokados ir skurdo, Gazos žmonės išlieka stiprūs. Jie moko savo vaikus, kuria meną, svajoja apie normalų gyvenimą. Šiame kontekste Gaza tampa ne tik konflikto sinonimu, bet ir vilties metafora – kad net ten, kur atrodo neįmanoma, vis dar įmanoma siekti taikos, orumo ir ateities.
Gazos ruožas primena pasauliui, kad taika nėra tik politinis susitarimas – tai kasdienis žmonių pasirinkimas. Kol šis pasirinkimas bus įmanomas, Gaza išliks ne tik karo zona, bet ir vieta, kurioje gimsta stiprybė iš kančios.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
