Julijus Cezaris ir Britanija: kai romėnai netikėjo jos egzistavimu

Žmonijos istorija pilna ne tik įvykių, bet ir įsitikinimų, kurie šiandien atrodo neįtikėtini. Vienas iš įdomesnių epizodų susijęs su Romos imperijos požiūriu į Britaniją – žemę, kurią ilgą laiką apgaubė mitai, nežinomybė ir abejonės. Iki Julijaus Cezario žygių, dauguma romėnų netikėjo, kad Britanija apskritai egzistuoja. Šis pasakojimas yra ne tik apie pirmuosius Romos bandymus užkariauti salą, bet ir apie tai, kaip žmonės prieš daugiau nei du tūkstančius metų aiškinosi pasaulio ribas, ieškojo turtų ir kovojo su baime nežinomybės akivaizdoje.

Britanija romėnų akimis: mitas ar realybė?

Romos pasaulis iki Julijaus Cezario laikų buvo stipriai koncentruotas aplink Viduržemio jūrą – jūrą, kurią romėnai laikė „vidiniu pasaulio vandenynu“. Viskas, kas slypėjo toliau už šių krantų, buvo laikoma svetimu, laukiniu ir dažnai nepažiniu. Nors apie Britaniją kai kurios tautos žinojo – ypač keltai, gyvenę Galijoje (dabar Prancūzija), – romėnų žvilgsniu tai buvo tolima, neapibrėžta ir net mistinė sala.

Senovės romėnų geografai ir rašytojai pateikdavo skirtingas, kartais prieštaringas žinias apie Britaniją. Vieni spėliojo, kad tai gali būti tik šiaurinio pasaulio, galbūt net nežinomo žemyno, iškyša. Kiti – paveikti prekybininkų pasakojimų ar mitų – teigė, kad Britanija yra nepaprastai turtinga sala, pilna aukso, sidabro, perlų ir kitų brangenybių. Tačiau dažniausiai pasitaikantis požiūris buvo skeptiškas: Britanija daugeliui romėnų atrodė kaip pasakų kraštas – vieta, kuri galbūt egzistuoja tik legendose, o gal visai neegzistuoja.

Tai nestebina, turint omenyje to meto pasaulio žinių ribotumą. Netgi išsilavinę romėnai neturėjo aiškaus žemėlapio ar patikimos informacijos apie Britų salas. Keliautojų ir prekybininkų ataskaitos dažnai būdavo prieštaringos, perdėtos arba visiškai netikslios. Romėnų žinios apie šiaurę nutrūkdavo ties Galija, o tai, kas slypėjo už Lamanšo sąsiaurio – šiuolaikinės Didžiosios Britanijos pakrantės – buvo laikoma kone pasaulio pakraščiu.

Julijaus Cezario žygiai: kai mitas susidūrė su realybe

55 m. pr. Kr. Julijus Cezaris, tuometinis Romos karvedys ir politikas, nusprendė, kad laikas pagaliau išsiaiškinti, kas slypi už jūros, skiriančios Galiją nuo nežinomos Britanijos. Jo motyvai nebuvo vien tik smalsumas – Cezaris ieškojo būdų sustiprinti savo reputaciją, plėsti Romos įtaką ir rasti naujų sąjungininkų bei išteklių. Jo sprendimas įsiveržti į Britaniją buvo strateginis, tačiau tuo pačiu ir rizikingas.

Pirmasis bandymas 55 m. pr. Kr. buvo daugiausiai žvalgybinis. Cezaris su savo kariuomene perplaukė sąsiaurį, išsilaipino pietryčių Britanijoje, bet greitai susidūrė su organizuotu keltų pasipriešinimu. Nors romėnai neprarado per daug karių, oro sąlygos ir logistinės problemos privertė Cezarį atsitraukti. Tačiau šis žygis jau buvo revoliucinis – jis įrodė, kad Britanija egzistuoja, kad ji pasiekiama, ir kad romėnai gali ten žygiuoti.

Po metų, 54 m. pr. Kr., Cezaris sugrįžo geriau pasiruošęs – su didesne armija, daugiau laivų ir aiškesne strategija. Šį kartą romėnai išsilaipino tvirčiau, susikovė su įvairiomis britų gentimis ir pasiekė tam tikrų diplomatinių sutarčių. Tačiau ir šis bandymas nevirto ilgalaike okupacija – Cezaris netrukus grįžo į Galiją, o Britanija dar kurį laiką liko už Romos sienų. Vis dėlto, šie du žygiai pakeitė viską – nuo šiol Britanija tapo realia teritorija romėnų žemėlapiuose, politiniuose planuose ir kolektyvinėje vaizduotėje.

Kaip Julijaus Cezario žygiai pakeitė Romos požiūrį į pasaulį?

Cezario žygiai į Britaniją ne tik įrodė salos egzistavimą, bet ir pradėjo naują epochą Romos imperinėje politikoje. Iki tol Romos ekspansija daugiausiai vyko pietų ir rytų kryptimis, o Britanija buvo laikoma egzotišku pakraščiu, kuris mažai ką reiškė strateginiu požiūriu. Tačiau kai paaiškėjo, kad saloje gyvena gentys, turinčios politines struktūras, turtus ir aiškų karingumą, Romos požiūris pasikeitė.

Julijaus Cezario užrašai apie šiuos žygius – ypač jo „Commentarii de Bello Gallico“ – tapo vienu svarbiausių informacijos šaltinių apie Britaniją. Šiuose tekstuose jis aprašė britų drąsą, jų karo vežimus, druidų vaidmenį visuomenėje ir net skirtingas genčių taktikas. Šios žinios sužadino smalsumą Romoje, o vėliau – ir siekį galutinai pavergti šią salą.

Tiesa, nuo Cezario žygių iki tikrojo Britanijos užkariavimo praeis dar beveik šimtas metų. Tik 43 m. po Kr., imperatorius Klaudijus nuspręs pradėti sistemingą Britanijos kolonizaciją, o romėnai čia įsitvirtins ilgam. Vis dėlto, būtent Cezario žygiai tapo pirmuoju žingsniu į šią plėtrą – jie parodė, kad pasaulis yra didesnis nei manyta, ir kad net mitais apgaubtos žemės gali būti realios.

Išvados: kai tikėjimas, abejonės ir imperinė galia susitinka

Julijaus Cezario žygiai į Britaniją – tai ne tik karinės ekspedicijos, bet ir kultūrinė bei psichologinė revoliucija. Jie simbolizuoja tą momentą, kai senovės pasaulis susidūrė su savo pačių ribotumu ir pradėjo jį peržengti. Tai buvo akimirka, kai mitas virto istorija, kai abejonės užleido vietą faktams, o tikėjimas, kad Britanijos nėra, žlugo prieš akis.

Ši istorija primena, kiek daug žmonija gali pasiekti, kai ryžtasi tyrinėti tai, kas nežinoma. Ji taip pat rodo, kaip svarbu nepriimti visko už gryną pinigą – net ir didžiausios imperijos gali klysti savo įsitikinimuose. Ir galbūt svarbiausia – šis epizodas iškelia klausimą, kiek kitų „Britanijų“ vis dar glūdi pasaulio žemėlapių paraštėse, laukdamos, kol kažkas jas atras.