Kada ir kur pimą kartą buvo švenčiamas Helovynas

Helovynas – tai viena paslaptingiausių ir labiausiai laukiamų rudens švenčių, kuri šiandien asocijuojasi su moliūgais, kostiumais, saldainiais ir smagiais išgąsčiais. Tačiau retas susimąsto, kada iš tiesų pirmą kartą buvo švenčiamas Helovynas ir kokios yra šios šventės istorinės šaknys. Šiuolaikinis Helovynas atrodo kaip linksmas vakarėlis, tačiau jo kilmė siekia tūkstantmečius atgal – į laikus, kai žmonės tikėjo dvasiomis, gamtos ciklais ir šviesos bei tamsos kova. Norint suprasti, kaip Helovynas tapo tokia švente, kokią pažįstame šiandien, būtina panerti į istoriją, kurioje susipina keltų papročiai, krikščioniška tradicija ir šiuolaikinės kultūros įtaka.

Kada ir kur pirmą kartą buvo švenčiamas Helovynas?

Helovyno ištakos siekia daugiau nei du tūkstančius metų atgal, į senovės keltų laikus, kai Airijoje, Škotijoje ir Britanijos salose buvo švenčiama Samhaino šventė (tariama „sauin“). Samhainas pažymėdavo vasaros pabaigą ir žiemos pradžią – laiką, kai dienos trumpėdavo, o tamsa tapdavo vis galingesnė. Keltai tikėjo, kad naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją pasaulis tarp gyvųjų ir mirusiųjų tampa ypač plonas, todėl dvasios gali pereiti į gyvųjų pasaulį. Tai buvo metas, kai protėvių vėlės grįždavo namo, o kartu su jomis atkeliaudavo ir blogosios dvasios.

Samhaino metu žmonės kurdavo didelius laužus, aukodavo derliaus dalį dievams, vilkėdavo kaukes ar gyvūnų kailius, kad apsisaugotų nuo klajojančių dvasių. Taigi pirmasis Helovyno pavidalas buvo ne linksma, o gana rimta šventė, susijusi su mirtimi, atgimimu ir gamtos ciklu.

Romėnų užkariavus keltų žemes, Samhaino tradicijos susipynė su romėnų šventėmis – „Feralia“, skirta mirusiųjų atminimui, ir „Pomona“, vaisių bei derliaus deivės pagerbimo diena. Pomonos simboliu buvo obuolys, todėl manoma, kad būtent iš šios šventės kilo šiuolaikinis Helovyno žaidimas „apple bobbing“ – obuolių gaudymas iš vandens.

Helovyno pavadinimas atsirado daug vėliau, kai krikščionybė išplito Europoje. VIII amžiuje popiežius Grigalius III paskelbė lapkričio 1-ąją Visų Šventųjų diena („All Saints’ Day“), o vakaras prieš ją imtas vadinti „All Hallows’ Eve“ – Šventųjų išvakarės. Laikui bėgant šis pavadinimas sutrumpėjo iki „Halloween“. Taigi, pirmą kartą Helovynas buvo švenčiamas dar gerokai prieš krikščionybę, tačiau būtent jos įtaka suformavo dabartinį pavadinimą ir naują prasmę.

Senovės papročiai ir simboliai: nuo Samhaino iki krikščionybės

Samhainas buvo daugiau nei paprasta šventė – tai buvo metų sandūros ritualas. Keltai šį laiką laikė ribiniu tašku, kai mirusiųjų pasaulis ir gyvųjų pasaulis susilieja. Norint apsisaugoti nuo klajojančių dvasių, žmonės degindavo laužus, atlikdavo aukojimus ir vilkėdavo kaukes, kad dvasios jų neatpažintų. Taip gimė viena pagrindinių Helovyno tradicijų – persirengimas.

Krikščionybės laikais Bažnyčia siekė pakeisti pagoniškus papročius, suteikdama jiems naują reikšmę. Samhainas buvo perinterpretuotas kaip Visų Šventųjų dienos išvakarės, tačiau daugelis senųjų tradicijų išliko. Žmonės ir toliau lankydavo kapus, degdavo žvakes už mirusiuosius, o vaikai eidavo per kaimus rinkdami maistą mainais už maldas už mirusių sielas – tai buvo pirmtakas šiuolaikiniam „trick-or-treat“ papročiui.

Vienas ryškiausių Helovyno simbolių – išskobtas moliūgas su degančia žvake viduje. Jo kilmė siejama su airiška legenda apie „Stingy Jack“ – šykštų vyrą, kuris apgavo velnią, tačiau po mirties nebuvo priimtas nei į dangų, nei į pragarą. Jackas pasmerktas klajoti po pasaulį su žarija, įdėta į išskobtą ropę, kuri vėliau, imigrantams atvykus į Ameriką, virto moliūgu. Taip gimė „Jack-o’-Lantern“ – žibintas, simbolizuojantis pasiklydusią sielą.

Visi šie elementai – kaukės, žibintai, saldainiai, mirusiųjų pagerbimas – susipynė į vieną tradicijų audinį, iš kurio išsirutuliojo tai, ką šiandien vadiname Helovynu.

Helovyno kelias į Ameriką ir jo virsmas pasauline švente

Šiuolaikinis Helovynas, kaip jį žinome, gimė ne Airijoje ar Škotijoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose. XIX amžiaus viduryje į Ameriką pradėjo plūsti imigrantai iš Airijos ir Škotijos, kurie atsinešė savo papročius – Samhaino ritualus, „Jack-o’-Lantern“ žibintus ir mirusiųjų pagerbimo apeigas. Iš pradžių šie papročiai buvo žinomi tik imigrantų bendruomenėse, tačiau ilgainiui paplito visoje šalyje.

XIX a. pabaigoje Helovynas pradėjo keistis – iš mistinės ir dvasių kupinos šventės jis virto linksma bendruomenine švente. Miestai organizuodavo eitynes, maskaradus, vaikų žaidimus. XX amžiaus pradžioje Helovynas jau tapo viena svarbiausių rudens švenčių Amerikoje. 1920–1930 metais pradėta populiarinti vaikų kostiumus ir „trick-or-treat“ tradiciją, kai vaikai eina nuo durų prie durų, prašydami saldainių.

Kino industrija taip pat prisidėjo prie Helovyno išpopuliarėjimo. Filmai, tokie kaip „Halloween“ (1978 m.), suteikė šventei šiurpų, bet patrauklų įvaizdį, kuris tapo neatsiejamas nuo popkultūros. XX a. pabaigoje Helovynas tapo ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų švente – vakarėliai, karnavalai ir kūrybiškų kostiumų varžybos tapo įprasta dalimi.

Šiandien Helovynas yra švenčiamas visame pasaulyje – nuo JAV iki Japonijos, nuo Meksikos iki Lietuvos. Nors kai kuriose šalyse jis išlaikė dvasinį atspalvį, daugelyje vietų tapo tiesiog linksma, kūrybiška ir spalvinga švente, skatinančia žmones išlaisvinti vaizduotę.

Helovynas Europoje ir Lietuvoje: nuo skeptiško požiūrio iki pripažinimo

Europoje Helovynas ilgą laiką buvo laikomas „amerikietiška“ švente, neturinčia vietinių tradicijų. Tačiau šis požiūris pamažu keitėsi. Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Škotijoje Helovynas visada turėjo savo vietą, nes šiose šalyse jis kilo iš vietinių papročių. Tuo tarpu Vidurio ir Rytų Europoje ilgą laiką dominavo lapkričio 1-osios – Visų Šventųjų ir Vėlinių – minėjimas, kuris buvo rimtesnis, susijęs su kapų lankymu ir malda už mirusiuosius.

Lietuvoje Helovynas atsirado gana neseniai – tik po nepriklausomybės atkūrimo, kai atsivėrė vakarietiškos kultūros įtaka. Iš pradžių ši šventė buvo sutikta skeptiškai: dalis visuomenės manė, kad ji prieštarauja lietuviškoms tradicijoms. Tačiau laikui bėgant Helovynas tapo populiarus tarp jaunimo ir vaikų. Mokyklose pradėtos rengti Helovyno dienos, kaukių konkursai, moliūgų parodos ir smagūs vakarėliai.

Įdomu tai, kad daugelis Helovyno simbolių Lietuvoje turi savo atitikmenis. Pavyzdžiui, lietuviškas mirusiųjų pagerbimo paprotys – žvakių deginimas ant kapų – iš esmės atspindi tą pačią idėją kaip ir Helovyno žibintai: šviesa nugalinti tamsą ir vedanti sielas namo. Tad nors Helovynas atrodo vakarietiškas, jo esmė artima senajai baltų pasaulėjautai.

Helovyno prasmė šiandien: nuo dvasių iki saviraiškos šventės

Helovynas šiandien nebeapsiriboja dvasinėmis ar religijos temomis – jis tapo saviraiškos, kūrybiškumo ir bendruomeniškumo simboliu. Tai metas, kai žmonės leidžia sau būti kitokiais – persikūnyti į mėgstamą filmų herojų, istorijos asmenybę ar tiesiog sugalvoti ką nors neįprasto. Vaikams tai linksmybių ir saldumynų diena, o suaugusiesiems – galimybė pabėgti nuo rutinos.

Komercinis aspektas taip pat tapo svarbus: Helovynas yra viena pelningiausių švenčių pasaulyje po Kalėdų. Kiekvienais metais milijonai žmonių perka kostiumus, dekoracijas ir saldainius, o kino ir pramogų industrija išnaudoja šį laikotarpį naujiems filmams ir renginiams.

Vis dėlto, net ir tapęs komerciniu, Helovynas išlaiko gilesnę prasmę – jis primena apie gyvenimo trapumą, mirties neišvengiamumą ir šviesos pergalę prieš tamsą. Šventė, kilusi iš baimės ir pagarbos mirusiesiems, tapo džiaugsmo, bendravimo ir kūrybos švente.

Šiandien Helovynas jungia žmones iš įvairių kultūrų, amžiaus grupių ir pažiūrų. Nesvarbu, ar jis švenčiamas rimtai, ar linksmai, jis skatina bendruomeniškumą, tradicijų perimamumą ir norą švęsti gyvenimą – net ir tamsiausiu metų laiku.

Apibendrinkime: Helovyno kelionė nuo senovės apeigų iki šiuolaikinės kultūros

Helovynas – tai unikali šventė, sugebėjusi pergyventi tūkstantmečius, keistis ir prisitaikyti prie naujų laikų. Iš keltų Samhaino apeigų ji išaugo į visuotinio džiaugsmo ir kūrybos dieną. Ši šventė išlaikė pagrindinį principą – atspindėti ribą tarp šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, baimės ir linksmybių.

Nuo pirmųjų laužų Airijos kalnuose iki švytinčių moliūgų šiuolaikinėse miestų gatvėse – Helovyno istorija parodo, kaip giliai žmogaus kultūroje įsišaknijęs noras suprasti nežinomybę, ją paverčiant švente. Ir nors daugelis šiandien Helovyną švenčia dėl pramogos, jo esmė išlieka tokia pati – tai laikas, kai tamsa tampa draugiška, o paslaptys virsta žavesiu.

Helovynas yra šventė, kuri sujungia praeitį ir dabartį, dvasią ir kūrybą, baimę ir džiaugsmą. Ir būtent todėl jis išlieka gyvas – kasmet, kai spalio naktį žemę apgaubia migla, o gatvėse sužiba šimtai moliūgų šviesų.