Kai langus belsdavo žadintojai: pamiršta profesija prieš žadintuvų erą

Iki atsirandant mechaniniams žadintuvams, o vėliau – išmaniesiems telefonams, žmonės turėjo ieškoti alternatyvių būdų, kaip atsikelti laiku. Vienas iš tokių sprendimų buvo pasitelkti tikrus, gyvus žadintojus – profesiją, kuri išliko aktuali net iki XX a. aštuntojo dešimtmečio. Šie žmonės, vadinami žadintojais (angl. knocker-uppers), rytais belsdavo į klientų langus, kad šie spėtų laiku į darbą.

Tai buvo išties neįprastas, bet tuo metu svarbus ir reikalingas darbas – ypač besiformuojančiose pramoninėse visuomenėse, kur laiku pasiekti gamyklą buvo gyvybiškai svarbu.

Kada ir kodėl atsirado žadintojai?

Žadintojų profesija pradėjo formuotis XIX a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje, ypač Šiaurės Anglijos, Airijos ir Škotijos miestuose. Tuo metu vyko pramonės revoliucija – kūrėsi gamyklos, fabrikai, laivų statyklos, kur darbas prasidėdavo labai anksti ryte, o vėlavimas galėjo reikšti atleidimą. Deja, mechaniniai žadintuvai buvo reti, brangūs ir nepatikimi, todėl daugelis darbininkų turėjo pasikliauti kitais būdais.

Čia ir įsitraukė žadintojai – žmonės, kurie už nedidelį mokestį prisiimdavo atsakomybę pažadinti savo klientus. Jie keldavosi dar prieš aušrą, eidavo gatvėmis ir beldė į langus – kol žmogus atsibusdavo ir parodydavo, kad jau nemiega.

Kaip veikė žadintojai?

Žadintojai naudojo įvairias priemones, kad pasiektų savo klientų langus. Paprasčiausi iš jų tiesiog beldavo į langus lazdomis, tačiau kai kurie buvo gerokai išradingesni.

Dažniausiai naudojamos priemonės:

• Ilga bambukinė lazda – kad pasiektų net ir antrame ar trečiame aukšte gyvenančius klientus.
• Minkštas plaktukas – kad nebūtų pažeistas stiklas.
• Žirnių šaudyklė (pea shooter) – į langą pataikydavo mažais žirniais.
• Barškutis – garsiai skambėdavo net prie uždaro lango.

Kai kurie žadintojai turėjo ištisus rajonus, kuriuos aptarnaudavo kas rytą. Jie dirbdavo tiksliomis valandomis, pagal kiekvieno kliento nurodymą, ir tik įsitikinę, kad žmogus atsibudo, judėdavo toliau. Įdomu tai, kad kartais žadintojai patys turėdavo savo žadintojus – kad nepramiegotų ir galėtų atlikti darbą laiku.

Ar žadintojų darbas buvo legalus ir prestižinis?

Nors tai buvo legali ir reikalinga profesija, žadintojo darbas dažniausiai buvo laikinas ar papildomas uždarbis. Jį dažnai dirbo senjorai, moterys ar net policininkai, siekiantys prisidurti prie atlyginimo. Kai kuriuose miestuose žadintojai buvo oficialiai registruojami arba turėjo specialų leidimą.

Vis dėlto, nepaisant darbo svarbos, žadintojai nebuvo laikomi aukšto statuso atstovais. Jie dažnai susidurdavo su orų nepatogumais, pavojumi būti palaikytais įsilaužėliais ar net neapykanta iš tų, kurie norėjo ilgiau pamiegoti.

Kada profesija išnyko?

Žadintojų era pamažu baigėsi XX a. viduryje, kai mechaniniai žadintuvai tapo pigesni ir patikimesni, o vėliau išpopuliarėjo skaitmeniniai laikrodžiai. Kai kuriose Anglijos vietovėse žadintojai dar veikė iki 1970-ųjų, tačiau galiausiai šią profesiją galutinai pakeitė technologijos.

Vis dėlto, žadintojų įvaizdis išliko kultūroje – apie juos kuriami dokumentiniai filmai, karikatūros, netgi muziejinės instaliacijos. Jie primena apie laikus, kai pabusti laiku buvo svarbu, bet ne taip paprasta kaip paspausti mygtuką telefone.

Žadintojai – pamirštas, bet unikalus istorinis reiškinys, atskleidžiantis, kaip visuomenė prisitaikė prie technologijų stokos kūrybingais būdais. Tai taip pat rodo, kokia svarbi buvo punktualumo vertė pramonės revoliucijos metu ir kaip bendruomenės ieškojo sprendimų kolektyviniu būdu. Nors ši profesija jau išnyko, ji liko įdomiu pavyzdžiu, kaip žmonės anksčiau tvarkėsi su kasdieniais iššūkiais be šiuolaikinių priemonių.