Senovės Graikijoje buvo tikima, kad raudonplaukiai po mirties virsta vampyrais

Senovės Graikija laikoma vakarų civilizacijos lopšiu – čia gimė demokratijos, filosofijos ir meno pagrindai. Tačiau šioje išminties kupinoje visuomenėje egzistavo ir keisti, mistiniai įsitikinimai. Vienas jų – kad raudonplaukiai po mirties virsta vampyrais. Šis įsitikinimas šiandien gali atrodyti absurdiškas, tačiau jis atspindi senovės graikų pasaulėžiūrą, baimes bei nepažįstamos išvaizdos demonizavimą.

Išvaizda, kuri išskyrė iš minios

Senovės Graikijos gyventojai daugiausia turėjo alyvuogių spalvos odą, tamsius plaukus ir akis – tipiškas Viduržemio jūros regiono bruožus. Raudonplaukiai, priešingai, pasižymėjo šviesia, itin blyškia oda, dažnai jautresne saulei, ir ugningai raudonais ar oranžiniais plaukais. Toks kontrastas su vietos dauguma automatiškai darė šiuos žmones išskirtiniais – ir, deja, neretai įtartinais.

Raudonplaukiai senovės Graikijoje buvo reti, todėl natūralu, kad jų išvaizda pradėta sieti su keistais reiškiniais. Kai žmogaus fizinė išvaizda neatitiko daugumos normų, jis galėjo būti laikomas „kitokiu“ – o „kitoniškumas“ senovėje dažnai buvo siejamas su pavojumi arba antgamtinėmis galiomis.

Vampyrų įvaizdis ir jo kilmė

Senovės Graikai tikėjo įvairiomis antgamtinėmis būtybėmis, tarp jų – ir mirusiaisiais, kurie nepailsi po mirties. Šios būtybės buvo laikomos pavojingomis – jos grįždavo į gyvųjų pasaulį keršyti, maitintis ar kelti baimę. Vienas šių būtybių tipų vėliau virto tuo, ką mes šiandien vadiname vampyrais.

Raudonplaukių siejimas su vampyrais buvo paremtas keliais aspektais:

1. Jautrumas saulei – raudonplaukiai dažnai turi itin šviesią, lengvai nudegančią odą. Graikai tai laikė „nenormaliu“ ar net „antgamtiniu“ bruožu, nes saulė jiems buvo gyvybės, šviesos ir dieviškumo simbolis. Jeigu žmogus negali pakęsti saulės – vadinasi, kažkas su juo ne taip.
2. Kraujo spalva – raudoni plaukai neretai buvo siejami su krauju, agresija ar mirtimi. Tokie simboliniai ryšiai giliai įsišakniję senovės pasaulėžiūroje. Tai, kad žmogus iš prigimties turi „kraujo spalvos“ plaukus, kėlė baimę ir mistiką.
3. Kitoniškumas – raudonplaukiai buvo tokie reti, kad jų išskirtinumas leido žmonėms priskirti jiems įvairius mitologinius bruožus. Jie tapo savotiška „išskirtinės galios“ arba „paslapties“ metafora.

Senovės mitai ir istoriniai paminėjimai

Antikos tekstuose retai tiesiogiai minimi raudonplaukiai kaip vampyrai, tačiau egzistuoja įrašų, kur šviesiaplaukiai ar neįprastos išvaizdos žmonės yra laikomi pranašais, keistuoliais, raganomis ar kitais nepatikimais veikėjais. Kai kurie helenistiniai autoriai mini, kad raudonplaukiai žmonės po mirties gali ne ilsėtis, o klaidžioti tarp gyvųjų, dažnai siejami su žalingomis dvasiomis.

Vienas garsiausių senovės įsitikinimų – kad Judas Iskarijotas, išdavęs Jėzų, buvo raudonplaukis. Nors tai jau krikščioniškosios tradicijos dalis, ji rodo, kaip anksti susiformavo stereotipas, kad raudonplaukiai yra linkę į išdavystę, blogį ar antgamtines jėgas.

Ką tai pasako apie senovės Graikijos visuomenę?

Tokie įsitikinimai rodo, kad net civilizacija, laikoma pažangia ir moksliškai išprususia, turėjo savų baimių ir stereotipų, paremtų išvaizda. Raudonplaukiai senovės Graikijoje tapo simboliu to, kas „ne mūsų“, „kitoniška“ – o tokie simboliai visada traukė mistinius aiškinimus.

Tuo metu, kai nebuvo nei genetikos mokslo, nei dermatologijos, žmonės bandė paaiškinti kitoniškumą per mitologiją ir religiją. Taip gimė pasakojimai, kad raudonplaukiai, nors ir žmonės, po mirties tampa kažkuo kitu – nebe žmonėmis, o antgamtinėmis būtybėmis, galbūt net kraujo ištroškusiais vampyrais.

Šiandienos žvilgsnis į praeitį

Laimei, šiandien raudonplaukiai laikomi išskirtiniais dėl savo grožio ir retumo, o ne dėl neva paslėptų mistinių savybių. Tačiau istorinis kontekstas parodo, kaip visuomenės baimės ir nežinojimas gali virsti ilgalaikiais stereotipais.

Raudonplaukiai senovės Graikijoje yra puikus pavyzdys, kaip žmogaus išvaizda gali tapti mitų ir baimių pagrindu. Ši istorija primena, kad baimė dažnai kyla ne iš blogio, o iš nežinojimo – ir kad kartais net plaukų spalva gali tapti pasakojimo apie vampyrus pradžia.