Garsiausia moteris serijinė žudikė istorijoje buvo Vengrų grafienė Elžbieta Batorė

Kruvinoji grafienė, kurios vardas tapo siaubo simboliu

Istorijoje nedaug moterų įrašyta tarp žiauriausių ir pavojingiausių serijinių žudikų, tačiau viena jų išsiskiria ne tik savo žiaurumu, bet ir aristokratiška kilme. Tai – Elžbieta Batorė de Ečedas (Elizabeth Báthory de Ecsed), Vengrijos grafienė, kurios vardas neatsiejamas nuo sadizmo, kankinimų ir kruvinų legendų. Ji neretai vadinama „Kruvinąja grafiene“, o jos nusikaltimai apipinti tiek istoriniais faktais, tiek legendomis, kurie iki šiol kelia diskusijų tarp istorikų.

Elžbieta Batorė gyveno XVI–XVII amžių sandūroje, gimė 1560 m. garsių Vengrijos aristokratų šeimoje. Ji buvo ne tik turtinga, bet ir galinga – jos šeima priklausė vienai iš įtakingiausių to meto giminėms, turinčiai glaudžių ryšių su Vengrijos ir Transilvanijos karališkaisiais dvarais. Tačiau už rūmų durų slėpėsi tamsi, kruvina paslaptis, kuri tapo viena kraupiausių istorinių bylų Europoje.

650 aukų – šokiruojantis skaičius

Remiantis istoriniais dokumentais ir liudininkų parodymais, grafienė Batorė kaltinama kankinusi ir nužudžiusi daugiau nei 650 jaunų mergaičių, dauguma jų buvo tarnaitės, valstiečių dukros arba mokinės, atsiųstos mokytis etiketo ir elgesio jos pilyje. Dauguma aukų buvo vos 10–14 metų amžiaus, kas dar labiau stiprina įspūdį apie šios moters žiaurumą.

Nors kai kurie šaltiniai mano, kad skaičius 650 galėjo būti padidintas dėl politinių ar reputacijos motyvų, net konservatyviais skaičiavimais auka galėjo tapti šimtai mergaičių. Kankinimų metodai buvo kraupūs: aštrūs daiktai, deginimas, badavimas, kūno dalių kapojimas, o kai kuriais atvejais – kraujo išleidimas ar net kūno pjovimas gyvai. Pasakojama, kad Batorė mėgavosi savo aukų kančiomis, o kai kuriuose mituose netgi teigiama, kad ji maudėsi jaunų merginų kraujyje tikėdama, kad tai padės išsaugoti jaunystę.

Politika, pavydas ar tikra beprotybė?

Batorės bylos tyrimas ir jos bausmė taip pat kelia daug klausimų. 1610 m. ji buvo oficialiai areštuota, o kartu su ja – ir jos ištikimiausi tarnai bei padėjėjai. Tyrimą inicijavo Vengrijos karalius Matošas II, kuris buvo skolingas Batorės šeimai didelę pinigų sumą – šis faktas leidžia kai kuriems istorikams manyti, kad byla galėjo turėti politinių motyvų.

Elžbieta niekada nebuvo oficialiai teisiama, nes jos kilmingas statusas leido išvengti viešo teismo. Tačiau jos keturi tarnai buvo teisiami ir nužudyti. Batorė pati buvo uždaryta į savo pilies kambarį, kur liko iki pat mirties 1614 m. Ji praleido paskutinius ketverius metus užkalta plytomis, be jokio kontakto su išoriniu pasauliu.

Legenda, tapusi kultūros dalimi

Per kelis šimtmečius Batorės istorija tapo neatskiriama Europos siaubo folkloro dalimi. Jos personažas įkvėpė ne vieną knygą, filmą, teatrinį spektaklį, o kai kur net siejamas su vampyrizmo idėja. Neretai ji lyginama su garsiuoju grafo Drakulos įvaizdžiu, o kai kurie tyrinėtojai netgi mano, kad ji galėjo būti Bramo Stokerio „Drakulos“ romano įkvėpimo šaltinis.

Taip pat egzistuoja teorijos, kad kai kurios jos „nuodėmės“ buvo stipriai išpūstos bažnytinių institucijų ar karališkosios valdžios, siekiant pašalinti pavojingą ir įtakingą moterį. Vis dėlto net ir be legendų, istoriniai dokumentai liudija, kad jos veikla peržengė bet kokias moralės ribas.

Moteris serijinė žudikė – išimtis ar taisyklė?

Serijinių žudikų pasaulyje dominuoja vyrai, tačiau Elžbieta Batorė – viena iš nedaugelio moterų, kuri buvo ne tik aktyvi smurto vykdytoja, bet ir veikė su šaltu apskaičiavimu, sistemingai. Jos statusas, išsilavinimas ir valdžia pavertė ją neįprastu ir šokiruojančiu pavyzdžiu.

Tai taip pat parodo, kad žiaurumas, sadizmas ir beprotybė nėra lyties klausimas – net ir istoriniuose kontekstuose moterys, turinčios galią, galėjo tapti grėsmingomis figūromis. Šiandien jos vardas naudojamas kaip metafora kraštutinėms sadizmo apraiškoms, o jos istorija tebėra gyva tiek akademiniuose tyrimuose, tiek populiariojoje kultūroje.