Elžbieta Batorė (Erzsébet Báthory, 1560–1614) – Vengrijos grafienė, apkaltinta jaunų moterų ir merginų kankinimu bei žudymu. XVII a. pradžioje jos atžvilgiu atliktas tyrimas, keli jos tarnai buvo nuteisti, o pati grafienė iki mirties laikyta uždaryta Čachticės pilyje, dabartinėje Slovakijoje. Tačiau du garsiausi teiginiai – kad ji nužudė tiksliai 650 žmonių ir maudėsi jų kraujyje siekdama jaunystės – nėra patikimai įrodyti.
Kas buvo Elžbieta Batorė?
Grafienė gimė 1560 m. įtakingoje Vengrijos didikų giminėje. Ištekėjusi už Ferenco Nádasdy, ji valdė didelius dvarus ir turėjo politinę bei ekonominę įtaką. Jai mirus vyrui, jos padėtis išliko neįprastai stipri.
XVII a. pradžios Vengrijos Karalystė buvo politiškai sudėtinga visuomenė – stiprūs magnatai, karališkoji valdžia ir konfesiniai konfliktai turėjo didelę reikšmę. Todėl nagrinėjant Batorės bylą būtina vertinti ir galimus politinius interesus.
1610 m. tyrimas ir Čachticės pilis
Po skundų ir gandų apie jaunų tarnačių mirimą bei kankinimą karališkasis palatinas György Thurzó inicijavo tyrimą. 1610 m. pabaigoje Batorė buvo izoliuota jos valdose. 1611 m. vyko jos tarnų procesas, kuriame kai kurie buvo nuteisti mirties bausme.
Tačiau pati Batorė nebuvo teisiama pagal tokį procesą, kuris leistų šiandien tiksliai nustatyti kiekvieną jai priskiriamą nusikaltimą. Ji liko izoliuota pilyje iki mirties 1614 m. rugpjūtį.
Iš kur atsirado 650 aukų skaičius?
Šis skaičius kartojamas taip dažnai, kad kartais atrodo oficialus teismo sprendimo rezultatas. Tačiau „Guinness World Records“ analizuoja jo kilmę: vienas liudijimas nurodė, kad esą buvo matyta grafienės knyga, kurioje užrašyta 650 aukų. Pati knyga nebuvo pateikta, o ją tariamai matęs žmogus šio skaičiaus tiesiogiai nepatvirtino.
Kiti liudijimai labai skyrėsi ir neretai rėmėsi girdėtais pasakojimais. Dalis tarnų parodymų išgauta kankinant. Dėl to bet koks konkretus aukų skaičius – tiek 650, tiek mažesnis – turi būti vertinamas atsargiai.
Ar ji iš tikrųjų maudėsi merginų kraujyje?
Patikimų įrodymų nėra. Garsiosios „kraujo vonios“, neva skirtos grožiui ir jaunystei išsaugoti, nėra aprašytos išlikusiuose 1611 m. teismo liudijimuose. Ši legenda į populiarią rašytinę tradiciją pateko praėjus daugiau kaip šimtmečiui po grafienės mirties.
Istorijos mokslo požiūriu skirtumas esminis: tikri kankinimų kaltinimai nepadaro kiekvienos vėlesnės siaubo istorijos teisingos. Legendinis maudymasis kraujyje nėra įrodymas ir negali būti pateikiamas kaip dokumentuota jos kasdienė praktika.
Ar Batorė buvo nekalta politinio sąmokslo auka?
Kai kurie tyrėjai argumentuoja, kad didelis jos turtas ir valdžios interesai galėjo lemti perdėtus ar falsifikuotus kaltinimus. Karalius Motiejus II buvo finansiškai susijęs su Batorės šeima, todėl konflikto aplinkybės kelia klausimų.
Vis dėlto teiginys, kad ji tikrai nekalta, taip pat viršytų įrodymus. Išliko liudijimų apie patirtą žiaurumą, tačiau dalis jų problemiški. Istoriškai sąžiningiausia pripažinti rimtą nusikaltimų tyrimą ir neįmanomybę galutinai rekonstruoti visų įvykių.
Kodėl „Kruvinoji grafienė“ tapo vampyrų kultūros dalimi?
XVIII–XIX a. sensacingi pasakojimai sustiprino grafienės kaip kraujo ištroškusios aristokratės įvaizdį. Ji pateko į siaubo literatūrą, filmus ir populiariąją kultūrą, kur biografinės aplinkybės susiliejo su vampyrų motyvais.
Toks įvaizdis atpažįstamas, tačiau jis dažnai nustelbia realiai išlikusių dokumentų kritiką.
Ar galima ją vadinti istorijoje „daugiausia žmonių nužudžiusia moterimi“?
Ne kaip patvirtintą rekordą. „Guinness World Records“ pati pabrėžia, kad šis klausimas neišsprendžiamas dėl nepatikimo aukų skaičiaus. Vadinasi, sensacingas titulas neturėtų būti straipsnio faktinis teiginys.
Patikimas verdiktas: Batorė buvo tikras istorinis asmuo ir rimtų kaltinimų centre, tačiau tikslus aukų skaičius, „kraujo vonios“ ir absoliutus „rekordinės serijinės žudikės“ titulas priklauso legendos bei ginčijamos interpretacijos sričiai.
Susijusios istorijos: Vladas Palaišis ir Drakulos legendos; Salemo raganų teismų mitai.
Parašykite komentarą