Šakutė Vakarų Europoje iš tiesų ilgai atrodė neįprastas ir net perdėtai prabangus stalo įrankis, tačiau teiginys, kad Bažnyčia ją buvo paskelbusi „šventvagiška“ ar apskritai uždraudusi, yra per stiprus. Vienas garsiausių epizodų siejamas su XI a. Bizantijos aristokrate Maria Argyropoulina, kuri Venecijoje naudojo dvišakę auksinę šakutę. Vėliau vienuolis Petras Damianis jos rafinuotą gyvenimo būdą kritikavo kaip puikybės pavyzdį. Iš šio moralizuojančio teksto vėliau išaugo legenda, kad krikščionių Bažnyčia priešinosi pačiai šakutei.
Šakutės Europoje egzistavo gerokai prieš Renesansą
Šakutės kaip serviravimo ar maisto laikymo įrankiai žinomos dar Antikoje. Tačiau asmeninė maža stalo šakutė, kuria žmogus keldavo kąsnį tiesiai į burną, Vakarų Europoje ilgai buvo reta.
Metropolitan Museum of Art nurodo, kad XI a. rankraštyje iš Monte Cassino jau pavaizduoti prie stalo dvišakes šakutes naudojantys žmonės. Tai rodo, kad įrankis buvo žinomas, nors dar nebuvo įprastas.
Bizantija šakutes naudojo anksčiau nei Vakarų Europa
Rytų Romos, arba Bizantijos, elite asmeninės stalo šakutės buvo žinomos anksčiau. Per Venecijos ryšius su Konstantinopoliu ši mada pasiekė Italiją.
Vienas geriausiai žinomų atvejų susijęs su Maria Argyropoulina, Bizantijos aristokrate, XI a. pradžioje ištekėjusia už Venecijos dožo sūnaus Giovanni Orseolo. Šaltiniuose minima, kad ji maistą kėlė į burną nedidele auksine dvišake šakute, o toks elgesys vakarietiškai aplinkai atrodė neįprastai rafinuotas.
Petras Damianis kritikavo ne vien šakutę
Praėjus keliems dešimtmečiams po Marios mirties, griežtas bažnytinis reformatorius Petras Damianis aprašė jos gyvenimo būdą kaip prabangos ir puikybės pavyzdį. Jis kritikavo ne tik valgymą šakute, bet ir parfumeriją, ypatingą prausimosi vandenį bei kitus, jo manymu, perdėtai ištaigingus įpročius.
Damianis net susiejo ankstyvą moters mirtį su dieviška bausme už tokį gyvenimo būdą. Tačiau tai buvo moralizuojanti religinė retorika, o ne visuotinis Bažnyčios nutarimas, draudžiantis stalo šakutes.
Ar buvo sakoma, kad „Dievas davė žmogui pirštus“?
Šiuolaikiniuose pasakojimuose dažnai kartojama frazė, esą dvasininkai teigė: „Dievas žmogui davė natūralias šakutes – pirštus, todėl metalinė šakutė yra įžeidimas Dievui.“ Tokia formuluotė tapo populiari, tačiau jos nereikėtų pateikti kaip oficialaus Bažnyčios mokymo.
Istorikai pažymi, kad vėlesni autoriai vieno vienuolio moralinę kritiką išplėtė į tariamą visos Bažnyčios draudimą. Tam prieštarauja ir ikonografija: šakutės matomos krikščioniškuose viduramžių rankraščiuose bei kituose religiniuose kontekstuose.
Kodėl šakutė plito taip lėtai?
Pagrindinė priežastis tikriausiai buvo ne religija, o valgymo įpročiai. Viduramžių Vakarų Europoje daug maisto buvo valgoma rankomis, šaukštu ir peiliu. Prie stalo šakutė paprasčiausiai nebuvo būtina.
Met muziejus pažymi, kad šakutės viduramžiais išliko retos, o dažniau minimos tik XIV a. Net tada jos galėjo būti naudojamos vaisiams ar kitiems konkretiems produktams, o ne kaip universalus kasdienis įrankis.
Italija šakutę priėmė anksčiau
Italijoje asmeninės šakutės plito greičiau nei Šiaurės Europoje. Tam padėjo intensyvūs ryšiai su Bizantija, miestų elito stalo kultūra ir maisto tradicijos.
XV–XVI a. išlikę prabangūs itališki stalo įrankiai rodo, kad šakutė jau buvo tapusi aristokratiško stalo dalimi. Met muziejuje saugoma XV a. itališka šakutė yra vienas tokių pavyzdžių.
Prancūzija ir Anglija šakutes priėmė vėliau
Metropolitan Museum of Art nurodo, kad Prancūzijoje asmeninės šakutės labiau išpopuliarėjo XVI a., o Anglijoje plačiau priimtos XVII a.
Net ankstyvųjų naujųjų laikų Anglijoje šakutė galėjo būti laikoma itališka mada, puikavimosi ženklu ar pernelyg rafinuotu aksesuaru. Tai buvo socialinės mados ir etiketo klausimas, o ne formalus religinis draudimas.
Ar Kotryna Mediči „atnešė šakutę į Prancūziją“?
Populiarioje istorijoje dažnai sakoma, kad Kotryna Mediči XVI a. viena pati atvežė šakutę iš Italijos į Prancūziją. Šis teiginys irgi per daug paprastas. Italijos ir Prancūzijos dvarų ryšiai buvo intensyvūs, o stalo įrankių mados plito palaipsniui per daugelį aristokratų bei diplomatinių kontaktų.
Kotrynos santuoka galėjo prisidėti prie itališkos dvaro kultūros sklaidos, tačiau vieno žmogaus „šakutės išradimo ar atnešimo“ istorija nėra patikimas paaiškinimas.
Kada šakutė tapo kasdienybe?
XVII–XVIII a. stalo įrankių rinkiniai Europoje vis labiau standartizavosi. Šakutės įgavo tris, vėliau keturis dantis, o jų naudojimas tapo ne aristokratiška keistenybe, bet gero stalo etiketo dalimi.
Masinė metalo gamyba ir besiformuojanti vidurinioji klasė ilgainiui padėjo šakutei tapti tokiu pat kasdieniu įrankiu kaip peilis ir šaukštas.
Verdiktas: ar šakutė buvo laikoma šventvagyste?
Vienas XI a. religinis autorius tikrai kritikavo Bizantijos aristokratės naudojamą auksinę šakutę kaip platesnės prabangos ir puikybės simbolį. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad Bažnyčia apskritai buvo uždraudusi valgymą šakute ar laikė kiekvieną jos naudotoją šventvagiu.
Šakutės lėtas plitimas Vakarų Europoje daug geriau paaiškinamas valgymo įpročiais, socialine mada ir kultūriniais skirtumais nei vien religiniu pasipriešinimu.
Parašykite komentarą