Europos vaistinėse nuo viduramžių iki ankstyvųjų naujųjų laikų iš tiesų buvo parduodamas preparatas mumia, o dalis jo buvo gaminama iš sumaltų mumifikuotų žmonių palaikų. Tačiau istorija prasidėjo ne nuo įsitikinimo, kad „mirusiojo siela gydo“. Pirminė mūmiyāʾ reikšmė buvo gydomuoju laikytas natūralus bitumas arba asfaltas. Vėliau europiečiai šią medžiagą supainiojo su tamsiomis Egipto mumijų balzamavimo medžiagomis ir gydomąsias savybes perkėlė pačioms mumijoms.

Kas iš pradžių buvo mumia?

2024 m. žurnale Medical History paskelbtas tyrimas rodo, kad persų ir arabų medicinos tradicijoje mūmiyāʾ pirmiausia reiškė retą bituminę mineralinę medžiagą. Jai buvo priskiriamos gydomosios savybės, ypač gydant žaizdas, lūžius ir kai kuriuos vidaus negalavimus.

Viduramžių Europoje šis terminas pamažu pradėjo keisti reikšmę. Kadangi egiptietiškos mumijos dažnai buvo tamsios ir manyta, jog balzamuojant naudotas bitumas, atsirado įsitikinimas, kad gydomąją medžiagą galima gauti tiesiog iš mumifikuotų kūnų.

Taip mumijų kūnai tapo vaistų žaliava

Medicinos istorikas Warren R. Dawson dar 1927 m. aprašė, kad Europoje „mummy“ kaip vaistas buvo plačiai vartojamas maždaug nuo XII iki XVII a., o pavienis naudojimas išliko ir XVIII a.

Egipto mumijų audiniai būdavo džiovinami ir malami į miltelius. Preparatas galėjo būti maišomas su kitomis vaistinėmis medžiagomis ir vartojamas nuo kraujavimo, mėlynių, epilepsijos, skausmų bei įvairių kitų negalavimų.

Ar senovės egiptiečiai iš tikrųjų balzamavo kūnus bitumu?

Ne taip plačiai, kaip ilgai manyta. Šiuolaikiniai cheminiai tyrimai parodė, kad Egipto mumifikacijos balzamai daugiausia buvo sudėtingi augalinių aliejų, dervų, vaškų ir kitų medžiagų mišiniai. Naftos bitumas kai kuriais laikotarpiais ir kai kuriuose balzamuose iš tiesų buvo naudojamas, tačiau nebuvo universali ar pagrindinė visų mumijų konservavimo medžiaga.

Taigi europietiškos medicinos tradicijos logika rėmėsi daliniu nesusipratimu: gydomasis mineralinis bitumas buvo supainiotas su mumifikuotų kūnų tamsia balzamavimo mase.

Ką reiškia „mumijų valgymas“?

Populiarioji frazė „europiečiai valgė mumijas“ yra techniškai pagrįsta, bet lengvai sukuria klaidingą vaizdą. Žmonės paprastai neatsisėsdavo prie mumijos kaip prie maisto. Mumifikuoto audinio milteliai buvo vartojami kaip vaistinė žaliava – nedidelėmis dozėmis, kaip tuometinės farmakopėjos preparatas.

Todėl tai buvo labiau ankstyvosios farmacijos ir vadinamosios medicininės kanibalistikos reiškinys, o ne kulinarinė mada ar „delikatesas“.

Paklausa sukūrė klastočių rinką

Kai tikrų Egipto mumijų tiekimas tapo sunkesnis arba brangesnis, atsirado falsifikatų. Dawsonas aprašė, kad prekiautojai pradėjo ruošti „mumiją“ iš neseniai mirusių žmonių kūnų, juos džiovindami ar apdorodami taip, kad primintų senas mumijas.

Į Europos vaistines patekdavo ir Šiaurės Afrikoje natūraliai išdžiūvusių kūnų bei Kanarų salų guančų mumijų. Tai rodo, kad „mumia“ tapo ne vien konkrečios egiptietiškos relikvijos, bet platesnės prekybos žmogaus kūno medžiagomis pavadinimu.

Ne tik senos mumijos: ankstyvoji medicina naudojo ir šviežius lavonus

Ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje egzistavo platesnė vadinamosios corpse medicine tradicija. Kai kurie gydytojai rekomendavo žmogaus kaukolės miltelius, kraują, riebalus ar kitus kūno audinius. Paracelsui priskiriamuose receptuose net rekomenduojami neseniai smurtine mirtimi mirusių žmonių palaikai.

Šis reiškinys padeda suprasti, kodėl mumijų milteliai to meto žmonėms neatrodė tokie neįsivaizduojami, kaip atrodo šiandien. Žmogaus kūno medžiagos buvo vertinamos kaip farmakologinės substancijos.

Ar tai buvo tik aristokratų mada?

Ne. Preparatai su mumia buvo vaistininkų prekybos dalis ir neapsiribojo vien karaliais ar aristokratais. Brangesni preparatai natūraliai buvo lengviau prieinami turtingiesiems, tačiau pati medicinos praktika buvo platesnė.

Todėl antraštės apie „Europos elitą, valgantį mumijas“, nors ir patrauklios, pernelyg susiaurina šį reiškinį.

Kodėl ši praktika išnyko?

XVII–XVIII a. medicinos metodams keičiantis, vis daugiau gydytojų abejojo preparato veiksmingumu ir jo kilme. Anatomija, eksperimentinė medicina ir modernesnė farmakologija pamažu stūmė tokias tradicijas iš oficialios praktikos.

Dawsono apžvalgoje nurodoma, kad mumia medicinoje galutinai išnyko tik XVIII a. antroje pusėje – gerokai vėliau, nei galima būtų tikėtis žvelgiant iš šiandienos medicinos perspektyvos.

Koks tiksliausias istorinis vertinimas?

Europiečiai iš tikrųjų vartojo miltelius iš mumifikuotų žmonių palaikų kaip vaistus, tačiau ši praktika kilo iš žodžio ir medžiagos mūmiyāʾ – gydomuoju laikyto bitumo – supainiojimo su Egipto mumijomis. Tai nebuvo paprastas „tikėjimas magiška mirusiųjų energija“ ir ne vien aristokratų egzotiškas delikatesas, o kelių šimtmečių farmakologinės tradicijos klaida.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas