Viduramžiai dažnai vaizduojami kaip laikotarpis, kuriame žmonių santykis su gyvūnais buvo paremtas praktine nauda: ar jie galėjo ginti, medžioti, tempti, maitinti ar kitaip padėti išgyventi. Tačiau ši įsivaizduojama distancija tarp žmonių ir gyvūnų yra gerokai menkesnė, nei gali pasirodyti. Išlikę dokumentai, kronikos, laiškai, ikonografija ir archeologiniai radiniai rodo, kad viduramžių žmonės gyvūnus ne tik vertino kaip naudingus padarus, bet ir juos mylėjo, prižiūrėjo, jais džiaugėsi ir net juos lepino. Viduramžių pasaulis buvo kupinas augintinių – ir tai neapsiribojo tik šunimis ar katėmis, nors jie taip pat buvo svarbūs. Šalia tradicinių gyvūnų gyveno sakalai, varnėnai, beždžionės, kiaunės, net prijaukinti laukiniai žvėrys, kuriuos šiandien būtų neįsivaizduojama laikyti namuose. Visa tai liudija daug turtingesnį ir emocionalesnį santykį su gyvūnijos pasauliu, nei mums dažnai bandoma perteikti mokykliniuose vadovėliuose ar televizijos serialuose.
Viduramžių europiečiai gyvūnus augino dėl įvairiausių priežasčių: dėl saugumo, medžioklės, praktinės naudos, bet taip pat ir dėl draugystės, pasididžiavimo ar net estetinio malonumo. Miestuose gyvenę žmonės, ypač turtingesni miestiečiai ir amatininkai, galėdavo sau leisti auginti mažus šunis, kurie saugojo būstą ir kartu buvo ištikimi draugai. Katės gyvavo ne tik dėl savo gebėjimo naikinti graužikus, bet ir dėl žavumo bei raminančio poveikio. Nors kartais sakoma, kad viduramžiais katės buvo niekinamos dėl prietarų, daugelyje regionų situacija buvo kitokia: Flandrijoje, Anglijoje ir kai kuriose Šventosios Romos imperijos žemėse katės buvo ne tik toleruojamos, bet ir mylimos. Tai patvirtina ne tik jų palaidojimai, bet ir dažnai pasitaikantys katinų atvaizdai buityje.
Vis dėlto įdomiausia yra tai, koks platus buvo viduramžių augintinių spektras. Dokumentuose neretai minimi varnėnai, kuriuos žmonės mėgo dėl jų gebėjimo mėgdžioti garsus ir anksti rytais giedoti taip pat ryškiai kaip gandrai ar žvirbliai. Varnėnai buvo laikomi nepaprastai protingais, todėl jų dresūra suteikdavo daug džiaugsmo. Be to, jie buvo laikomi palankumo simboliu, ypač vienuolynuose, kur kartais tarnavo ir kaip neoficialūs „žadintuvai“, informuodami apie aušrą. Kiaunės ir šeškai buvo dresuojami padėti medžioti arba saugoti nuo žiurkių, tačiau ne vien tik dėl praktikos; daugybė ikonografinių šaltinių rodo juos sėdinčius šeimininkų glėbyje kaip jaukius, glostomus gyvūnus.
Prabangūs dvarai dažnai turėjo augintinių, kurie šiandien atrodytų visiškai neįprasti. Štai karinė aristokratija mėgdavo beždžiones, dažniausiai atgabentas iš pietinių šalių ar net Afrikos pakrančių. Šių egzotiškų gyvūnų išlaikymas buvo brangus, todėl beždžionė tapo prabangos simboliu, o kartu ir karališkų apartamentų pramoga. Itin dažnai jos buvo laikomos kaip „gyvos lėlės“, su kuriomis žmonės smalsiai bendraudavo, kartais net aprengdavo dvaru derančiais rūbeliais. Visa tai leidžia suvokti, kad viduramžiai, nors ir kupini iššūkių, nebuvo vien niūrūs – žmonės nuolat ieškojo ryšio su gyvūnais, o jų pasirinkimai kartais buvo tokie kūrybingi, kad šiandien mus stebina.
Vienas ryškiausių ir geriausiai dokumentuotų viduramžių augintinių fenomenų yra sakalininkystė. Šis užsiėmimas buvo toks gilus ir svarbus, kad jį būtų galima vadinti ne tik sportu ar tradicija, bet ir gyvenimo būdu. Sakalai, ereliai ir kiti plėšrieji paukščiai buvo nepaprastai branginami aristokratų, o jų dresūra reikalavo didžiulės kantrybės, proto ir jautrumo. Sakalas nebuvo laikomas tik medžioklės įrankiu; jis buvo draugas, partneris, kartais net savotiškas statuso ženklas, nes tik tam tikros klasės atstovai galėjo turėti tam tikros rūšies paukščius. Pavyzdžiui, karaliai dažniausiai laikė sakalus keleivius arba gyrines sakalų rūšis, o žemesni bajorai tenkindavosi mažesnėmis, ne tokio prestižo rūšimis.
Sakalininkystė reikalavo ypatingo ryšio tarp žmogaus ir paukščio. Sakalininkas privalėjo išmanyti paukščio elgseną, suprasti jo baimes, paskatas ir natūralius instinktus. Dėl to tarp paukščio ir šeimininko susiformuodavo stiprus emocinis ryšys, kuris dažnai būdavo lyginamas su šuns ištikimybe. Sakalai buvo itin lepinami – jie gaudavo aukščiausios kokybės mėsą, specialiai paruoštą maistą, o jų priežiūra buvo tokia sudėtinga, kad dvaruose dirbo specialūs paukščių prižiūrėtojai. Sakalininkystės taisyklės buvo surašytos viduramžių rankraščiuose, o kai kurie jų taip tiksliai apibūdino paukščių mitybą ir sveikatą, kad šiuolaikiniai ornitologai juos vadina vienais ankstyviausių paukštininkystės traktatų.
Įdomu tai, kad sakalininkystė neapsiribojo vien tik vyrais. Daugybė viduramžių moterų, ypač kilmingų, taip pat turėjo sakalų ir jais rūpinosi. Išlikę laiškai ir miniatiūros rodo moteris medžiojančias su sakalais, o šie paukščiai dažnai tapdavo net simboliniais meilės ar lojalumo atributais. Sakalininkystė tapo neatsiejama viduramžių kultūros dalimi, parodančia ne tik žmonių meilę gyvūnams, bet ir gebėjimą su jais dirbti partnerystėje. Tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kad gyvūnai viduramžiais nebuvo tik praktiniai padedantys padarai – jie buvo brangūs, gerbiami ir mylimi.
Vienuoliai viduramžiais buvo laikomi atsiskyrėliais, gyvenančiais dvasiniame susikaupime ir atokiai nuo pasaulietinio gyvenimo, tačiau jų santykis su gyvūnais atskleidžia daug šiltesnį ir žmogiškesnį pasaulį. Daug vienuolynų turėjo ne tik įprastus ūkio gyvūnus, bet ir augintinių, kurie tapdavo bendruomenės dalimi. Kai kurie vienuoliai laikė prijaukintas kiaunes, kurios buvo linksmos, žaismingos ir kartu naudingos, nes gaudė graužikus vienuolyno sandėliuose. Tačiau egzistuoja dar įspūdingesni atvejai – išlikę rašytiniai šaltiniai mini, kad kai kurie vienuoliai turėjo prijaukintų šernų ir net elnių. Šie gyvūnai buvo ne tiek praktinio poreikio, kiek dvasinės bendrystės simboliai: jie buvo laikomi kaip Dievo kūrinijos dalis, su kuria žmogus gali gyventi taikoje ir tarpusavio supratime.
Vienuolynuose gyvūnai turėjo ir kitą funkciją – jie padėdavo vienuoliams susidoroti su vienatve ir griežtu dienos režimu. Augintinis, ypač protingas ir švelnus, galėjo suteikti emocinę šilumą, kurios nebuvo galima ieškoti tarp žmonių, dėl griežtų įžadų ar socialinių normų. Kai kuriuose rankraščiuose minimi vienuoliai, kurie dalinosi maistu su savo prijaukintais elniais, o šie gyvūnai lydėdavo juos į miško pasivaikščiojimus kaip ištikimi kompanionai. Tai rodo, kad gyvūnai buvo vertinami ne tik kaip padedantys saugoti vienuolyną ar rūpintis sodu; jų draugija buvo svarbi pačiai dvasinei praktikai.
Vienuoliai taip pat pasižymėjo gebėjimu prijaukinti net labai laukinius gyvūnus. Kai kuriose Šventosios Romos imperijos žemėse pasakojama apie vienuolius, kurie rūpinosi sužeistais vilkais ir galiausiai juos pripratino prie žmogaus taip, kad šie vilkai tapdavo draugiški ir netgi saugodavo vienuolyno vartus. Tokie pasakojimai kartais įgauna legendinį atspalvį, tačiau daugybė analogiškų istorijų, užfiksuotų vietos kronikose, rodo, jog viduramžių žmonės turėjo gilų supratimą apie gyvūnų elgseną ir mokėjo su jais elgtis švelniai.
Tarp visų viduramžių asmenybių, garsėjusių neįprastais augintiniais, ryškiausiai išsiskiria Eleonora Akvitaniškė – viena įtakingiausių XII amžiaus Europos valdovių. Eleonora buvo ne tik Prancūzijos karalienė, vėliau Anglijos karalienė, bet ir itin išsilavinusi, ryški asmenybė, kuri mėgo meną, filosofiją, muziką ir visas gyvenimo spalvas. Jos dvaras garsėjo prabanga ir įdomiomis pramogomis, o tarp jų ir ypatingais augintiniais. Istoriniai šaltiniai mini, kad karalienė laikė asmeninį pelių būrį, kurį prižiūrėjo kaip tikrą dvaro atrakciją. Tai gali skambėti neįprastai, bet tuo metu pelės buvo ne vien tik kenkėjai; kai kuriose kultūrose jos simbolizavo žaismingumą, sumanumą ir gyvybingumą. Eleonora mėgo šias mažas būtybes dėl jų vikrumo ir linksmumo, o kartais net rengdavo svečiams trumpus pasirodymus, kuriuose pelės dalyvaudavo kaip pramogos dalis.
Jos dvaras taip pat turėjo egzotiškų gyvūnų, kurių dauguma buvo dovanos iš tolimų žemių arba brangūs pirkiniai, skirti pabrėžti monarchės statusą. Eleonoros dvaro menininkai neretai vaizdavo katinus, šunis, paukščius ir beždžiones – tai rodo, jog ji ne tik mėgo gyvūnus, bet ir skatino aplinkinius gyventi aplinkoje, kurioje jie buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Jos dvaras garsėjo kaip vienas gyviausių ir kultūriškai ryškiausių savo laikmečio, o neįprasti augintiniai buvo tarsi jos asmenybės pratęsimas – žaismingi, sumanūs ir nuolat stebinantys.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
