Viduramžių žmogaus santykis su gyvūnais nebuvo vien utilitarinis, tačiau ir šiandieninio „augintinio“ sampratos negalima automatiškai perkelti į XIII ar XIV amžių. Šunys, katės, sakalai, arkliai ir kiti gyvūnai dažnai turėjo praktinę funkciją, bet rankraščiai, inventoriai ir literatūra rodo, kad žmonės prie jų taip pat prisirišdavo, juos lepindavo ir laikydavo dėl draugijos. Ypač turtingų dvarų aplinkoje pasitaikydavo ir šiandien neįprastai atrodančių gyvūnų – voverių, šeškų, papūgų ar beždžionių.
Ar viduramžiais žmonės turėjo „augintinių“?
Turėjo, tačiau atsakymas priklauso nuo socialinio sluoksnio ir nuo to, ką vadiname augintiniu. Getty muziejaus viduramžių rankraščių tyrėjai pažymi, kad dažniausi žmonių kompanionai buvo katės ir šunys, o aukštesnių sluoksnių aplinkoje pasitaikė paukščių, voverių ir beždžionių. Tuo pat metu daugelis naminių gyvūnų atliko aiškią funkciją: šuo saugojo ar padėjo medžioklėje, katė naikino graužikus, šeškas buvo naudojamas medžioklei.
Šios paskirtys viena kitai neprieštaravo. Gyvūnas galėjo būti ir naudingas, ir mylimas. Todėl kategoriškas teiginys, kad „viduramžiais augintinių nebuvo“ yra toks pat klaidinantis, kaip ir bandymas visus kaimo šunis ar vienuolyno kates laikyti šiuolaikiniais šeimos augintiniais.
Katės: ne vien pelių medžiotojos
Katės buvo vertinamos dėl gebėjimo kontroliuoti graužikus, ypač ten, kur reikėjo saugoti maistą, pergamentą ar kitus pažeidžiamus išteklius. Tačiau Britų bibliotekoje išlikę tekstai rodo ir emocinį ryšį. VII a. abatas Aldhelmas katę aprašė kaip naktinę medžiotoją, o IX a. airių vienuolio eilėraštis apie Pangur Bán žaismingai lygina vienuolio darbą su jo balto katino medžiokle.
Dar įdomesnis XIII a. pradžios Ancrene Wisse – atsiskyrėlėms skirtas dvasinio gyvenimo vadovas. Jame nurodoma nelaikyti gyvūnų, išskyrus vieną katę. Toks sakinys neįrodo, kad kiekviena vienuolė turėjo katiną, bet labai aiškiai rodo, kad katė galėjo būti priimtinas asmeninis kompanionas religinėje aplinkoje.
Šis pavyzdys gerai siejasi su platesne tema apie viduramžių vienuolynų kasdienį gyvenimą, kuriame praktiniai ir dvasiniai poreikiai dažnai susipindavo.
Šunys: nuo medžioklės iki dvaro kompanionų
Viduramžių šunų paskirtys buvo įvairios. Dideli šunys padėdavo medžioti stambų žvėrį, kiti buvo naudojami apsaugai, o maži šunys ypač dažnai matomi aristokračių portretuose ir rankraščių miniatiūrose kaip artimi kompanionai.
Inventoriai ir dvaro įrašai rodo, kad gerai išmokyti medžiokliniai šunys galėjo būti brangus turtas. Kartu vaizduojamajame mene matome mažus šunis ant kelių, prie lovos ar šalia šeimininko. Todėl „darbinis gyvūnas“ ir „mylimas gyvūnas“ nėra dvi griežtai atskiros kategorijos.
Sakalai ir kiti medžiokliniai paukščiai: prestižas, o ne paprastas augintinis
Sakalininkystė buvo prestižinė aristokratų veikla. The Metropolitan Museum of Art pabrėžia, kad ją praktikavo ir vyrai, ir moterys, o treniruotas plėšrusis paukštis turėjo didelę ekonominę bei simbolinę vertę. XIII a. Šventosios Romos imperatorius Frydrichas II net parašė išsamų traktatą De arte venandi cum avibus apie medžioklę su paukščiais.
Tačiau sakalą tiksliau vadinti treniruotu medžioklės partneriu nei „augintiniu“ dabartine prasme. Jo laikymas reikalavo specializuotų žinių, įrangos ir nuolatinės priežiūros, todėl jis buvo ir aristokratinio statuso ženklas.
Paukščiai namuose: nuo giesmininkų iki papūgų
Viduramžių ir vėlyvųjų viduramžių rankraščiuose sutinkami narvuose ar prie šeimininkų laikomi giesmininkai, balandžiai ir papūgos. Egzotiški paukščiai į Europą patekdavo per prekybos tinklus, todėl jų turėjimas galėjo rodyti turtą ir plačius ryšius.
Senajame straipsnyje buvo teigiama, kad vienuolynuose varnėnai veikė kaip savotiški „žadintuvai“. Patikimo šaltinio tokiam apibendrinimui nerasta, todėl jo atsisakoma. Rankraščiai tikrai rodo žmonių susidomėjimą paukščiais ir jų gebėjimu mėgdžioti garsus, bet pavienės istorijos neturėtų būti pateikiamos kaip bendras viduramžių paprotys.
Voverės, šeškai ir beždžionės: neįprasti, bet dokumentuoti atvejai
Getty muziejaus kolekcijos pateikia gerų pavyzdžių, kaip aristokratų aplinkoje gyvūnas galėjo tapti prabangos objektu. Prancūzijos karalius Karolis VIII savo šeškui nupirko mažą raudoną drabužį, o Bavarijos Izabelės voverė, kaip rodo dvaro įrašai, turėjo perlais puoštą antkaklį.
Rankraščių miniatiūrose pasirodo ir grandinėmis ar antkakliais laikomos beždžionės. Tokie gyvūnai Europoje buvo egzotiški ir brangūs, todėl jų turėjimas dažnai rodė statusą. Svarbu nepaversti šių išskirtinių aristokratijos pavyzdžių „įprastu viduramžių gyvenimu“ – daugumai visuomenės tokia egzotika buvo nepasiekiama.
O kaip pasakojimai apie prijaukintus vilkus, šernus ir elnius vienuolynuose?
Viduramžių šventųjų gyvenimuose ir legendose laukiniai gyvūnai dažnai tampa moralinio pasakojimo dalimi. Šventasis gali sutramdyti vilką, elnias gali nuvesti žmogų prie šventos vietos, o laukinis žvėris gali simbolizuoti gamtos paklusimą dieviškajai tvarkai.
Tokios istorijos yra svarbus kultūros šaltinis, tačiau jų negalima tiesiogiai naudoti kaip įrodymo, kad vienuoliai reguliariai laikė prijaukintus vilkus ar šernus kaip naminius gyvūnus. Senajame straipsnyje šie pasakojimai buvo pateikti pernelyg pažodžiui, todėl dabar jie aiškiai atskiriami nuo dokumentuotos kasdienybės.
Ką gyvūnai pasakoja apie viduramžių kasdienybę?
Gyvūnai padeda pamatyti viduramžius ne tik per karus, dinastijas ir bažnytinius konfliktus. Katino pėdsakai rankraštyje, mažas šuo aristokratės glėbyje ar perlais puošta voverė rodo kasdienybės sluoksnį, kuriame žmonės patyrė prisirišimą, pramogą ir rūpestį.
Kartu šie šaltiniai primena socialinę nelygybę. Egzotiški gyvūnai ir specializuota sakalininkystė daugiausia priklausė elitui, o paprastų žmonių santykis su naminiais gyvūnais dažniau buvo susijęs ir su darbu bei išgyvenimu. Todėl geriausias vaizdas atsiranda tada, kai romantizuoto „viduramžių zoologijos sodo“ nepakeičiame kita kraštutinybe – teiginiu, kad gyvūnai buvo vien tik įrankiai.
Parašykite komentarą