Populiariojoje kultūroje samurajų pasaulis dažnai apauga „slaptais karo ritualais“: esą prieš mūšį kariai juodindavo dantis kaip mirties ženklą, dažydavo veidus ir arklius, o šalmo viršuje palikdavo skylę, pro kurią galėtų ištrūkti siela. Dalis šių pasakojimų remiasi realiais Japonijos papročiais ar šarvų detalėmis, tačiau jų paaiškinimai dažnai yra vėlyvi, supaprastinti arba visai nepagrįsti. Patikimiausia atskirti tai, ką rodo muziejų kolekcijos ir istoriniai šaltiniai, nuo patrauklių legendų.
Ar samurajai prieš mūšį juodindavo dantis?
Dantų juodinimas, vadinamas ohaguro, Japonijoje tikrai egzistavo. Tačiau jis nebuvo vien samurajų karo ritualas. Kioto nacionalinis muziejus nurodo, kad dantų juodinimas skirtingais laikotarpiais buvo paplitęs tarp aristokratijos, o vėliau ir tarp karių sluoksnio bei moterų. Tai buvo socialinis ir estetinis paprotys, susijęs su statusu, amžiumi, santuoka ir konkretaus laikotarpio mada.
Todėl teiginys, kad samurajus prieš mūšį specialiai juodindavo dantis tam, kad „simboliškai mirtų“ ar parodytų, jog nebebijo mirties, yra pernelyg kategoriškas. Ohaguro galėjo būti matomas ir karių aplinkoje, tačiau muziejų medžiaga jo neapibrėžia kaip universalaus priešmūšinio ritualo.
Šalmo viršuje esanti anga: sielai ar plaukams?
Daugelis ankstyvųjų japoniškų šalmų turi apvalią angą viršugalvyje, vadinamą tehen arba hachimanza. Būtent čia dažnai atsiranda legenda, kad anga turėjo leisti žuvusio kario sielai ištrūkti iš kūno.
Tokijo nacionalinio muziejaus paaiškinimas yra daug proziškesnis: ankstyvuosiuose šalmuose pro viršutinę angą galėjo būti išvedamas surištų plaukų kuodas. V&A muziejus taip pat pabrėžia konstrukcinę ir ventiliacinę angos funkciją. Vėlesniais laikotarpiais jos kraštas tapo dekoratyvus, o pats elementas galėjo būti siejamas su Hachimanu – karo globėju japonų religinėje tradicijoje.
Taigi religinės asociacijos egzistavo, tačiau „sielos išėjimo skylė“ nėra patikimai dokumentuota kaip pagrindinė ar pirminė šio konstrukcinio elemento paskirtis.
Ar samurajai dažydavo veidus?
Patikimuose muziejų aprašuose daug dažniau kalbama ne apie dažytą veidą, o apie veido šarvus – menpō, mempō ar kitų tipų kaukes. Jos saugojo veidą ir kartu galėjo būti sąmoningai grėsmingos: su ūsais, raukšlėmis, išryškintais dantimis ar demoniška išraiška.
Toks įvaizdis galėjo veikti psichologiškai, tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad samurajai kaip bendra taisyklė prieš mūšį dažė savo veidus ritualinėmis spalvomis. Atskirų papročių ar teatro estetikos nereikėtų perkelti visai karių klasei ir visiems Japonijos istorijos laikotarpiams.
O kaip dėl dažytų arklių?
Arklys samurajų karo kultūroje buvo labai svarbus, ypač ankstesniais viduramžių laikotarpiais. Žirgai buvo puošiami balnais, kamanomis, tekstile ir kitais statusą bei priklausomybę rodančiais elementais. Tačiau senajame šio straipsnio variante pateiktas pasakojimas apie baltus ar raudonus ritualinius ženklus ant arklių kūno neturi pakankamo pagrindo, kad būtų pateikiamas kaip įprastas samurajų karo paprotys.
Istoriniuose pasakojimuose lengva sumaišyti paradinį žirgų puošimą, klano heraldiką, religines aukas ir pavienius vaizdinius. Todėl tokias detales verta aprašyti tik tada, kai turime konkretų šaltinį, laikotarpį ir vietą.
Samurajai, religija ir „Zen kario“ stereotipas
Dar vienas dažnas supaprastinimas – teiginys, kad visi samurajai buvo beveik vienodai formuojami zen budizmo. Kariai gyveno per daugelį šimtmečių ir jų religinė aplinka keitėsi. Jie galėjo remti budistų mokyklas, lankyti šinto šventoves, garbinti Hachimaną, dalyvauti vietinėse apeigose ir laikytis šeimos tradicijų.
Zen tikrai turėjo ryšių su dalimi karių elito, ypač Kamakuros ir Muromači laikotarpiais, tačiau samurajų mąstymo negalima paaiškinti viena religine formule. Tas pats galioja ir vėlesnei bushidō sampratai: daug kas, kas šiandien pristatoma kaip nekintamas „samurajaus kodeksas“, buvo sisteminama jau taikesniu Edo laikotarpiu.
Kas iš tikrųjų padėjo atpažinti ir įbauginti karį?
Japonų šarvai buvo ne tik apsauga. Spalvos, klano ženklai, vėliavėlės, šalmo papuošimai ir įspūdingos veido kaukės leido parodyti rangą, priklausomybę bei individualumą. Tokie elementai turėjo daug realesnę ir geriau dokumentuotą reikšmę nei modernūs pasakojimai apie „magiškai apsaugantį“ veido dažymą.
Norint pažinti priešmodernės Japonijos karo kultūrą, naudinga lyginti materialius šaltinius – išlikusius šarvus, ginklus, iliustracijas ir inventorius – su vėlesnėmis legendomis. Panašus mito ir realybės atskyrimas svarbus ir kalbant apie nindzių bei shinobi istoriją.
Parašykite komentarą