1698 m. lapkričio 2 d. penki Škotijos laivai prisiartino prie atogrąžų pakrantės dabartinėje Panamoje. Po daugiau kaip trijų mėnesių kelionės maždaug 1 200 kolonistų manė pasiekę vietą, kuri jų skurdžiai karalystei atvers kelią į pasaulinę prekybą. Jie pavadino gyvenvietę Naujuoju Edinburgu, įrengė Šv. Andriejaus fortą ir tikėjosi, kad tarp Atlanto bei Ramiojo vandenynų išaugs škotiškas prekybos centras. Tačiau vietoj aukso, prieskonių ir pelningų sandorių jų laukė karštis, ligos, maisto stygius, politinė izoliacija ir karas su Ispanija.

Per mažiau nei dvejus metus sumanymas žlugo. Iš Škotijos išplaukė apie 2 500 žmonių, o išgyveno vos keli šimtai. Buvo prarasta milžiniška šalies apyvartinio kapitalo dalis, sužlugdyti įtakingi investuotojai ir dar labiau paaštrinti santykiai su Anglija. Darjeno katastrofa dažnai sutraukiama į vieną patrauklią formulę: Škotija prarado koloniją, bankrutavo ir todėl sutiko sudaryti 1707 m. uniją su Anglija. Tikrovė buvo sudėtingesnė. Darjenas nebuvo vienintelė unijos priežastis, tačiau jis pakeitė politinių sprendimų kainą ir parodė, kokia pažeidžiama buvo maža valstybė merkantilistinių imperijų pasaulyje.

Škotija Europos pakraštyje, bet ne be ambicijų

XVII a. pabaigoje Škotija ir Anglija turėjo tą patį monarchą, tačiau liko atskiros karalystės su savais parlamentais, įstatymais, mokesčiais ir prekybos interesais. Nuo 1603 m. karūnų unija siejo valdovą, bet nesuteikė škotų pirkliams tokių pačių teisių Anglijos kolonijose. 1661 m. Anglijos Navigacijos aktas ribojo užsienio laivų prekybą Anglijos uostuose ir valdose, todėl škotai negalėjo laisvai naudotis sparčiai augančia Atlanto ekonomika.

Padėtį sunkino vadinamieji septyneri blogi metai – nederliaus, šalčio ir bado laikotarpis 1690-aisiais. Škotija nebuvo visiškai izoliuota ar beviltiškai atsilikusi: jos pirkliai veikė Baltijos, Šiaurės jūros ir Europos rinkose, o universitetai turėjo stiprią intelektinę tradiciją. Vis dėlto valstybės fiskaliniai ištekliai buvo menki, gyventojai jautė ekonominį spaudimą, o anglų ir olandų kolonijų sėkmė skatino ieškoti greito šuolio į pasaulinę prekybą.

Kolonijinis projektas todėl atrodė ne kaip egzotiškas nuotykis, bet kaip nacionalinė ekonomikos strategija. Škotijos elitas tikėjosi, kad nuosavas prekybos tinklas padidins muitų pajamas, suteiks darbo laivų statytojams ir pirkliams bei sumažins priklausomybę nuo Anglijos. Ši svajonė buvo ambicinga, tačiau paremta klaidinga prielaida, kad geografinė padėtis savaime sukurs pelningą rinką.

Škotijos bendrovė ir Williamo Patersono planas

1695 m. birželio 26 d. Škotijos parlamentas įsteigė Bendrovę prekybai su Afrika ir Indijomis, dažniausiai vadinamą Škotijos bendrove. Jai leista steigti prekybos postus, kolonijas ir fortus, sudaryti sutartis su vietos valdovais bei ginti savo interesus jėga. Tai turėjo būti škotiškas atsakas į Anglijos Rytų Indijos bendrovę ir kitas privilegijuotas Europos prekybos kompanijas.

Ryškiausias projekto propaguotojas buvo Dumfriesshire gimęs pirklys ir finansininkas Williamas Patersonas, prisidėjęs ir prie Anglijos banko įkūrimo. Jis siūlė įsitvirtinti Darjeno sąsmaukoje, kur siauras sausumos ruožas skyrė Atlanto vandenyną nuo Ramiojo. Patersonas įsivaizdavo, kad prekės bus iškraunamos vienoje pakrantėje, pervežamos sausuma ir perkraunamos į kitą laivyną. Taip būtų išvengta ilgo bei pavojingo plaukimo aplink Horno kyšulį.

Idėja numatė ne kanalą šiuolaikine prasme, o prekybos koridorių. Kolonija turėjo tapti neutraliu uostu, kuriame susitiktų Europos, Amerikos ir Azijos prekės. Tačiau planuotojai nepakankamai ištyrė vietovę, jos klimatą, susisiekimą per kalnuotą ir miškingą sąsmauką, Ispanijos pretenzijas bei tai, ar didžiosios valstybės apskritai leis Škotijai įsiterpti į jų saugomą prekybą.

Nacionalinė investavimo karštinė

Iš pradžių bendrovė mėgino pritraukti kapitalo Londone, Hamburge ir Amsterdame. Tačiau Anglijos Rytų Indijos bendrovė ir politiniai sluoksniai įžvelgė konkurentę. Spaudimas užsienio investuotojams sumažino galimybes surinkti lėšų už Škotijos ribų, todėl finansavimo našta persikėlė į pačią šalį. Akcijos buvo platinamos plačiai, o investicijų ribos svyravo nuo 100 iki 3 000 svarų sterlingų vienam akcininkui.

Į projektą investavo didikai, žemvaldžiai, pirkliai, miestai, profesinių korporacijų nariai ir dalis kuklesnių santaupų turėjusių žmonių. Nacionalinis Škotijos muziejus apskaičiuoja, kad žlugimas sunaikino maždaug ketvirtadalį šalies likvidaus kapitalo. Literatūroje pasitaiko ir dar didesnių vertinimų, tačiau jų nereikėtų pateikti kaip tikslaus apskaitos fakto: XVII a. pabaigos ekonomikos dydžio ir pinigų apyvartos matavimai nėra tokie patikimi kaip šiuolaikinė statistika.

Vis dėlto poveikis buvo neabejotinai milžiniškas. Investavo daug politiškai įtakingų žmonių, todėl komercinė rizika tapo valstybės reikalu. Darjeno akcija buvo kartu finansinis instrumentas ir patriotizmo pažadas. Abejoti projektu reiškė rizikuoti būti apkaltintam nelojalumu, o kritiškai įvertinti logistiką darėsi sunkiau. Nacionalinis entuziazmas pakeitė kruopštų pasirengimą.

Penki laivai išplaukia į nežinomybę

1698 m. liepos 14 d. iš Leito išplaukė penki laivai: „Caledonia“, „St Andrew“, „Unicorn“, „Dolphin“ ir „Snow“. Laivuose buvo maždaug 1 200 kolonistų, tarp jų kareivių, jūrininkų, amatininkų, prekybininkų, dvasininkų ir bendrovės pareigūnų. Kelionė vyko slaptai, kad Ispanija ir komerciniai konkurentai nespėtų sutrukdyti ekspedicijai.

Krovinys atskleidė pagrindinę projekto klaidą. Kolonistai gabeno daug prekių, kurias tikėjosi išmainyti: audinius, kojines, batus, šukas, Biblijas ir kitus europietiškus gaminius. Tačiau maisto atsargos, vaistai, tinkami darbo įrankiai ir žemdirbystės priemonės nebuvo pakankamai svarbūs planuotojų akyse. Ekspedicija buvo parengta lyg atvykstanti į jau veikiančią rinką, nors pirmiausia reikėjo išgyventi ir pastatyti gyvenvietę.

Lapkričio 2 d. flotilė pasiekė Darjeno įlanką dabartiniame Panamos Guna Yala regione. Vietos uostas atrodė patogus gynybai, o pusiasalyje buvo galima įrengti fortą. Atvykėliai iškėlė Škotijos vėliavą, teritoriją pavadino Naująja Kaledonija ir ėmėsi statybų. Pirmosios savaitės galėjo atrodyti kaip nacionalinės svajonės išsipildymas.

Naujasis Edinburgas ir vietovė, kurios škotai nepažino

Kolonistai pastatė Šv. Andriejaus fortą, sandėlį ir paprastas trobas, o pagrindinei gyvenvietei suteikė Naujojo Edinburgo vardą. Tačiau pasirinkta vieta buvo apgaulingai nepalanki. Drėgnas atogrąžų klimatas, gausūs krituliai ir pelkėtos zonos sudarė sąlygas ligoms, o dirvožemis bei tanki augmenija apsunkino europiečiams įprastą žemdirbystę.

Guna bendruomenės iš pradžių daugiausia elgėsi draugiškai ir prekiavo su atvykėliais, tačiau škotų atsivežtos prekės joms nebuvo tokios reikalingos, kaip tikėjosi bendrovė. Lininiai audiniai, vilnonės kojinės, batai ir smulkūs papuošalai negalėjo pakeisti stabilaus maisto tiekimo. Be to, vietos žmonės turėjo savo politinius interesus ir santykius su ispanais, prancūzų avantiūristais bei kitais regiono veikėjais. Jie nebuvo pasyvūs kolonistų plano dalyviai.

Dar svarbiau, transsąsmaukinis kelias, kuriuo turėjo judėti pasaulio prekės, egzistavo daugiausia brėžiniuose ir vaizduotėje. Kalnai, upės ir džiunglės neleido lengvai sukurti patikimo maršruto į Ramiojo vandenyno pusę. Net jei gyvenvietė būtų išsilaikiusi, jai būtų reikėję milžiniškų investicijų, sąjungininkų ir nuolatinės karinės apsaugos.

Ligos, alkis ir vadovavimo krizė

Didžiausias priešas nebuvo Ispanijos kariuomenė. Kolonistus naikino dizenterija, karštinės ir kitos atogrąžų ligos, kurių priežasčių XVII a. medicina nesuprato. Uodų platinamos infekcijos dar nebuvo siejamos su vabzdžiais, todėl žmonės negalėjo veiksmingai apsisaugoti. Geriamojo vandens kokybė, prasta mityba ir ankštos gyvenimo sąlygos silpnino organizmus.

Atėjus 1699 m. vasaros karščiams mirtingumas smarkiai išaugo. Maisto daviniai mažėjo, o bandymai užsiauginti pakankamai derliaus nedavė greito rezultato. Kolonijos taryboje kilo ginčų dėl drausmės, prekybos, santykių su vietos bendruomenėmis ir sprendimo pasilikti ar trauktis. Patersonas, kurio žmona ir vaikas mirė ekspedicijoje, pats sunkiai sirgo ir nebegalėjo valdyti įvykių taip, kaip įsivaizdavo Škotijoje.

Katastrofa kartais aiškinama vien kolonistų nekompetencija, bet toks vertinimas pernelyg patogus. Net geriau aprūpintos Europos ekspedicijos tropikuose patirdavo milžinišką mirtingumą. Tačiau Darjene natūralius pavojus padidino skubotas planavimas, netinkamas krovinys, nepakankamos atsargos ir klaidingas įsitikinimas, kad prekyba pradės veikti iš karto.

Anglijos draudimas padėti kolonijai

Škotijos ir Anglijos karaliumi buvo tas pats Vilhelmas III, tačiau jo vyriausybė privalėjo saugoti Anglijos prekybos ir diplomatinius interesus. Darjeno kolonija galėjo išprovokuoti konfliktą su Ispanija tuo metu, kai Europos jėgų pusiausvyra buvo itin trapi. Be to, Anglijos prekybos bendrovės nenorėjo naujo konkurento.

Karaliaus nurodymai Anglijos kolonijų pareigūnams neleido teikti škotams pagalbos. Jamaikos ir kitų Anglijos valdų uostai atsisakė parduoti reikalingų atsargų arba suteikti patikimą prieglobstį. Šis sprendimas Škotijoje buvo suvoktas kaip sąmoninga išdavystė: tas pats monarchas, kuris valdė abi karalystes, neleido vienos jų pavaldiniams išgelbėti kitų.

Vis dėlto teiginys, kad Anglija viena sunaikino Darjeną, taip pat yra supaprastinimas. Embargas smarkiai pasunkino krizę, bet kolonija jau kentėjo nuo ligų, alkio, netinkamos vietos ir prekybos partnerių stokos. Ispanija laikė teritoriją savo valda ir ruošėsi ją atsiimti. Anglijos parama galėjo pailginti gyvenvietės egzistavimą, tačiau nebūtinai būtų pavertusi ją pelningu centru.

Pirmoji kolonija paliekama

1699 m. liepą, praėjus vos aštuoniems mėnesiams nuo išsilaipinimo, pirmosios ekspedicijos likučiai nusprendė palikti Naująją Kaledoniją. Iš maždaug 1 200 išvykusiųjų gyvi buvo likę apie 300, o tik vienas laivas galiausiai sugebėjo grįžti į Škotiją. Kiti išgyvenusieji išsisklaidė po Anglijos kolonijas arba žuvo bandydami pasiekti saugesnius uostus.

Žinia keliavo lėtai. Kai pirmoji gyvenvietė jau buvo apleista, Škotijoje žmonės dar tikėjo jos sėkme. Bendrovė išsiuntė pastiprinimą, nežinodama tikrojo katastrofos masto. Šis informacijos vėlavimas buvo lemtingas: antroji ekspedicija plaukė ne gelbėti veikiančios kolonijos, o į tuščias, ligų nusiaubtas trobas.

Nesėkmę mėginta slėpti arba aiškinti išorės priešų sąmokslu. Tai suprantama politiškai, nes bendrovės vadovai ir parlamentarai buvo susiję su investicijomis. Tačiau delsimas pripažinti realybę neleido laiku sustabdyti antrosios bangos. Nacionalinės reputacijos gynimas kainavo dar daugiau gyvybių.

Antroji ekspedicija ir karas su Ispanija

Daugiau nei tūkstantį žmonių gabenusi antroji ekspedicija Darjeną pasiekė 1699 m. lapkričio 30 d. Kolonistai rado Naująjį Edinburgą apleistą ir apaugusį. Dalis žmonių norėjo nedelsiant pasitraukti, tačiau kiti tikėjo, kad gėdinga atsisakyti nacionalinio projekto be kovos. Įtampa augo ir tarp vadų, ir tarp išsekusių naujakurių.

1700 m. sausį škotai bei jų sąjungininkai užpuolė ispanų įtvirtinimą Toubacanti ir pasiekė taktinę pergalę. Vėliau šis epizodas Škotijoje buvo pagerbtas medaliais, nors jis negalėjo pakeisti strateginės padėties. Ispanija sutelkė didesnes pajėgas, užblokavo Šv. Andriejaus fortą ir apšaudė koloniją.

Po maždaug mėnesį trukusios apsiausties 1700 m. kovą škotai kapituliavo. Jiems leista išvykti, bet kelionė namo ir vėl buvo pražūtinga. Nacionalinio Škotijos muziejaus duomenimis, iš maždaug 2 500 abiejose ekspedicijose išplaukusių žmonių išgyveno tik keli šimtai. Tai buvo ne vien finansinė klaida, o demografinė tragedija šeimoms ir bendruomenėms visoje šalyje.

Kolonijinis projektas, o ne nekalta prekybos svajonė

Vėlesnėje škotų atmintyje Darjenas neretai vaizduotas kaip mažos tautos bandymas taikiai prekiauti, kurį sužlugdė didesnės imperijos. Ši istorijos dalis tikra: Anglijos kliūtys ir Ispanijos jėga buvo lemiami veiksniai. Tačiau pats projektas taip pat buvo kolonijinis. Bendrovei suteikta teisė steigti miestus bei fortus, valdyti teritorijas ir naudoti karinę galią.

Škotai kūrė gyvenvietę žemėje, kurioje gyveno Guna žmonės ir į kurią pretendavo Ispanijos imperija. Kai kurie Guna lyderiai sudarė su kolonistais prieš Ispaniją nukreiptus susitarimus, tačiau tai nereiškė, kad visa vietos visuomenė perdavė suverenitetą europiečiams. Santykiai buvo pragmatiški, kintantys ir paremti abipusiais interesais.

Šaltiniai taip pat sieja bendrovės planus su Atlanto vergų prekybos sistema. Įstatuose žmogaus krovinys tiesiogiai neakcentuotas, tačiau vėlesniuose pasiūlymuose ir komisijose minimi pavergti žmonės bei prekybiniai maršrutai tarp Vakarų Afrikos, Karibų ir Amerikos. Todėl Darjeno nesėkmė neturėtų būti romantizuojama kaip prarasta humaniška imperija. Škotijos elitas siekė dalies to paties kolonijinio pelno, kurį gaudavo konkurentai.

Kiek kainavo Darjeno katastrofa

Tikslūs nuostoliai priklauso nuo to, kaip skaičiuojama, tačiau mastas buvo beprecedentis. Nacionalinis Škotijos muziejus nurodo apie 2 000 žuvusiųjų ir maždaug ketvirtadalį prarasto šalies likvidaus kapitalo. Investuotojams tai reiškė ne teorinį vertės svyravimą, o santaupų, šeimų turto ir miestų fondų praradimą.

Populiarus teiginys, kad Darjenas tiesiog „bankrutavo visą Škotiją“, yra per kategoriškas. Valstybė nebuvo šiuolaikinė akcinė bendrovė, kurios bankrotą galima nustatyti viena data. Ne visi gyventojai investavo, o ekonominės bėdos prasidėjo dar iki ekspedicijos. Vis dėlto projektas sunaikino kapitalą tuo metu, kai šalį jau silpnino nederlius, badas ir ribotos užsienio prekybos galimybės.

Ypač svarbu, kas patyrė nuostolius. Tarp akcininkų buvo parlamentinių sprendimų priėmėjų, didikų ir miestų elito. Todėl būsimos derybos su Anglija vyko ne abstrakčiai svarstant valstybės ateitį: dalis derybininkų turėjo tiesioginį finansinį interesą gauti kompensaciją. Darjenas sujungė asmeninį nuostolį, nacionalinę garbę ir konstitucinę politiką.

Ar Darjenas pardavė Škotijos nepriklausomybę?

1707 m. unijos negalima paaiškinti vien kolonijos žlugimu. Anglijai rūpėjo protestantiškoji sosto paveldėjimo tvarka ir saugumas kare su Prancūzija. Škotija siekė laisvos prekybos su Anglija bei prieigos prie jos kolonijų. Derybose svarbūs buvo mokesčiai, valiuta, Bažnyčios padėtis, parlamento atstovavimas ir baimė, kad abi karalystės gali pasirinkti skirtingus monarchus.

Tačiau Darjenas pakeitė derybų aplinką. 1702–1703 m. ankstesnės unijos derybos strigo ir dėl nesutarimo, ar Anglija turi kompensuoti Škotijos bendrovės akcininkus. Galutiniame susitarime numatyta vadinamoji Ekvivalento išmoka – 398 085 svarai ir 10 šilingų. Ji buvo skirta iš dalies subalansuoti Škotijai tenkančią Anglijos valstybės skolos naštą, o dalis pinigų atiteko Darjeno investuotojams.

Tad posakis, kad parlamentarai buvo „nupirkti anglų auksu“, remiasi realiu pinigų srautu, bet supaprastina motyvus. Vieni rėmė uniją dėl prekybos, kiti dėl dinastinio saugumo, dar kiti dėl asmeninių finansų. Opozicija buvo plati, protestai tikri, ir sprendimas nebuvo visos tautos vieningas pasirinkimas. Darjenas nepadarė unijos nei automatinės, nei neišvengiamos, tačiau suteikė jai labai konkrečią finansinę paskatą.

Kodėl planas buvo pasmerktas beveik nuo pradžių

Darjeno projektas žlugo ne dėl vienos klaidos. Pirmiausia, jo ekonominis modelis rėmėsi nepatikrinta prielaida, kad pirkliai savaime rinksis naują sąsmaukos maršrutą. Antra, vieta buvo pasirinkta neturint pakankamų geografinių, medicininių ir agronominių žinių. Trečia, atsargos bei kroviniai buvo pritaikyti greitai prekybai, o ne ilgalaikiam išgyvenimui.

Ketvirta, bendrovė neįvertino geopolitikos. Ispanija laikė Panamą savo imperijos dalimi, Anglija saugojo santykius su Madridu ir savo bendrovių monopolijas, o kiti Europos prekybiniai konkurentai neturėjo priežasties padėti škotams. Maža karalystė mėgino įsteigti bazę viename jautriausių pasaulinės prekybos taškų, neturėdama stipraus laivyno ir patikimo tiekimo tinklo.

Galiausiai politinis entuziazmas neleido greitai koreguoti plano. Kritika buvo laikoma nelojalumu, blogos žinios vėlavo, o antroji ekspedicija išplaukė nežinodama, kad pirmoji kolonija jau apleista. Darjenas yra klasikinis pavyzdys, kaip didelė vizija, nacionalinis prestižas ir investuotojų spaudimas gali užgožti praktinius klausimus.

Ką Darjenas pasakoja apie ankstyvąją globalizaciją

Darjeno planas atsirado pasaulyje, kuriame informacija, kapitalas ir politinė galia judėjo nevienodu greičiu. Akcijų pažadai Edinburgą pasiekė greičiau nei patikimos žinios apie Panamos klimatą, o reklaminė vizija buvo įtaigesnė už jūrininkų bei regioną pažinojusių pirklių perspėjimus. Tuo tarpu laiškas iš kolonijos į Škotiją keliavo mėnesius. Kai sprendimų priėmėjai sužinodavo apie krizę, padėtis jau būdavo pasikeitusi.

Projektas primena ir ankstyvą investicinį burbulą. Škotijos bendrovės akcijų vertė rėmėsi būsimos prekybos pažadu, nors pati prekybos sistema dar neegzistavo. Bendrovė neturėjo nei saugaus sausumos kelio, nei patikimų tiekimo uostų, nei sutarties su galinga jūrų valstybe. Tačiau bendras nacionalinis pasakojimas mažino norą tikrinti nepatogius faktus. Kuo daugiau įtakingų žmonių investavo, tuo sunkiau darėsi pripažinti, kad pradinis sumanymas klaidingas.

Kartu Darjenas rodo, jog globalizacija nebuvo vien laisvas prekių judėjimas. Ją formavo privilegijuotos bendrovės, karališkos chartijos, prekybos draudimai, karo laivai ir prievartinis darbas. Rinka veikė tik ten, kur ją gynė politinė bei karinė galia. Škotijos nesėkmė neįrodė, kad jos pirkliai buvo mažiau gabūs; ji parodė, kad kolonijinėje ekonomikoje komercija ir valstybės jėga buvo neatskiriamos.

Darjeno atmintis ir ginčas dėl kaltės

Škotijoje Darjenas tapo išdavystės, prarastos galimybės ir elito neatsakingumo simboliu. Vieni kaltino Angliją, uždraudusią kolonijoms tiekti maistą. Kiti – bendrovės vadovus, kurie siuntė žmones į menkai ištirtą vietovę. Dar kiti matė katastrofą kaip įrodymą, kad savarankiška Škotijos imperija be platesnės politinės sąjungos buvo neįmanoma.

Vėlesnė politinė atmintis dažnai pasirinko vieną patogų kaltininką. Tačiau išlikę laiškai, bendrovės dokumentai, parlamento aktai ir materialūs objektai, tokie kaip Škotijos nacionaliniame muziejuje saugoma Darjeno skrynia, pasakoja daugiabriaunę istoriją. Joje yra anglų ekonominio spaudimo, škotų spekuliacijos, ispaniškos imperinės gynybos, Guna politinio veikimo ir atogrąžų aplinkos poveikio.

Šiandien svarbu matyti ir tai, ką ankstesnės nacionalinės versijos nutylėdavo: kolonija nebuvo tuščioje žemėje, o Škotijos bendrovė ketino dalyvauti platesnėje kolonijinėje bei vergovine ekonomika paremtoje sistemoje. Aukos buvo tikros, bet patys kolonistai kartu buvo imperinio projekto vykdytojai.

Išvada: katastrofa, pakeitusi pasirinkimų ribas

Darjeno kolonija žlugo todėl, kad drąsi geografinė idėja buvo supainiota su įgyvendinamu verslo planu. Netinkamos prekės, menkos atsargos, ligos, vidaus nesutarimai, Anglijos embargas ir Ispanijos karinė galia veikė vienu metu. Pirmosios ekspedicijos palikta gyvenvietė tapo spąstais antrajai, o bandymas apginti nacionalinę garbę padidino žmonių ir kapitalo nuostolius.

Vis dėlto svarbiausia Darjeno reikšmė atsiskleidė ne Panamos džiunglėse, o Edinburgo ir Londono politikoje. Katastrofa parodė, kad Škotijos prekybos ambicijos susiduria su galingesnių valstybių monopolijomis. Ji suteikė investuotojams priežastį remti kompensaciją ir laisvą prieigą prie Anglijos rinkų, o unijos šalininkams – argumentą, kad ekonominis saugumas vertesnis už atskirą parlamentą.

1707 m. Didžioji Britanija neatsirado vien dėl Darjeno. Tačiau be šios nesėkmės derybų dinamika, politinių elitų interesai ir visuomenės pyktis būtų buvę kitokie. Todėl Darjenas išlieka vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip nesėkminga kolonijinė įmonė gali paveikti ne tik investuotojų sąskaitas, bet ir valstybės konstitucinę ateitį.