Pasakojimas apie „neįtikėtiną pabėgimą iš Sovietų Sąjungos per Kuršių marias“ negali būti laikomas dokumentuotu istoriniu įvykiu, kol nenurodyti pabėgėlio vardas, data, maršrutas ir šaltinis. Ankstesnėje šio straipsnio versijoje buvo aprašoma beveik kino filmo verta naktinė kelionė, bet nepateiktas nė vienas patikrinamas konkretaus pabėgimo įrodymas. Be to, geografinė aplinkybė labai svarbi: sovietmečiu šiaurinėje Kuršių marių dalyje buvo Lietuvos SSR, o pietuose – Kaliningrado sritis, taip pat priklausiusi SSRS. Vien perplaukti marias tarp šių teritorijų nereiškė ištrūkti iš Sovietų Sąjungos.
Kuršių marios sovietmečiu: geografinė ir politinė padėtis
Kuršių marios yra Baltijos jūros lagūna, kurią nuo atviros jūros skiria Kuršių nerija. Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, marių plotas siekia apie 1 584 km², o šiaurinė dalis priklauso Lietuvai, pietinė – Rusijos Kaliningrado sričiai. XX a. antrojoje pusėje abi teritorijos buvo Sovietų Sąjungos dalis.
Todėl svarbu skirti tris skirtingus dalykus: judėjimą tarp Lietuvos SSR ir Kaliningrado srities, bandymą nelegaliai išvykti iš SSRS per Baltijos jūrą ir perėjimą į nesovietinę valstybę. Šios sąvokos originaliame straipsnyje buvo suplaktos.
Kodėl išvykti iš Sovietų Sąjungos buvo pavojinga?
SSRS griežtai kontroliavo išvykimą į užsienį. Pasienio zonose galiojo specialūs režimai, prieiga prie pajūrio ir uostų buvo stebima, o nelegalaus išvykimo mėginimai galėjo baigtis sulaikymu, baudžiamąja byla ar įkalinimu.
Vis dėlto nederėtų be įrodymų rašyti, kad pasieniečiai visada „šaudydavo be įspėjimo“ ar kad kiekvienas žvejys buvo sekamas visą parą. Rizika ir kontrolės priemonės priklausė nuo laikotarpio, vietos, žmogaus statuso ir konkrečios situacijos.
Dokumentuotas atvejis: 1957 m. Antano Gintauto Sakalausko kelionė
Lietuvos ypatingojo archyvo virtuali paroda pristato vieną tikrą mėginimą pabėgti į Švediją jūra. 1957 m. liepos 13 d. Antanas Gintautas Sakalauskas (gimęs 1937 m.) baidare išplaukė į Baltijos jūrą, siekdamas pasiekti Gotlando salą.
Archyvo dokumentuose užfiksuota, kad liepos 16 d. jis buvo nutolęs 62 jūrmyles nuo kranto ir jau buvo neutraliuose vandenyse. Iki Švedijos krantų jam buvo likę maždaug 35 kilometrai. Tačiau jį apsupo sovietiniai žvejybos laivai ir įkėlė į vieną jų.
Sakalauskas bandė apsimesti užsieniečiu: iškėlė pats pasiūtą Švedijos vėliavą ir kalbėjo vokiškai. Tai nepadėjo – jis perduotas sovietų pasieniečiams, kateriu nugabentas į Klaipėdą, o paskui į KGB vidaus kalėjimą Vilniuje. Skirtingai nei neįvardyto pabėgėlio iš originalaus teksto istorija, šis įvykis patvirtintas bylų dokumentais ir nuotraukomis.
Kur tiksliai plaukė Sakalauskas?
Archyvas nurodo maršrutą per Baltijos jūrą į Gotlandą, ne per Kuršių marias. Todėl būtų klaida šią patvirtintą istoriją pateikti kaip pažodinį originalaus straipsnio „pabėgimą per marias“.
Kitaip tariant, patikimas lietuvio pabėgimo mėginimas jūra egzistuoja, bet jis vyko kitoje geografinėje aplinkoje. Istoriškai vertingiau tai įvardyti aiškiai, nei pritaikyti dokumentus jau sukurtai dramatiškai istorijai.
Dar vienas garsus lietuvio mėginimas – Simas Kudirka
1970 m. lapkričio 23 d. lietuvis jūrininkas Simas Kudirka iš sovietų žvejybos laivo „Tarybų Lietuva“ peršoko į JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“, kai abu laivai buvo prie JAV krantų. Kudirka paprašė politinio prieglobsčio, bet amerikiečių pareigūnai leido sovietų jūrininkams jį prievarta sugrąžinti.
Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai rodo, kad Kudirka vėliau buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo, tačiau 1974 m. išlaisvintas ir su šeima išvyko į JAV. Ši istorija taip pat nesusijusi su Kuršių mariomis, bet liudija realius lietuvių mėginimus išsiveržti iš uždaros sistemos.
1944–1953 m. jūriniai ryšiai su Vakarais
Lietuvos kariuomenė yra paskelbusi tyrimų apie Lietuvos rezistencijos ryšius per Baltijos jūrą su Švedijoje ir kitur Vakaruose veikusiomis lietuvių organizacijomis. Tokios kelionės buvo planuojamos, siekiant gabenti pasiuntinius, žinias ir kartais žmones.
Yra dokumentuotos dr. Algirdo Vokietaičio kelionės 1943–1946 m. iš Latvijos pajūrio į Švedijos Gotlando salą, taip pat vėlesnės partizanų bei žvalgų perkėlimo operacijos. Šie epizodai parodo, kad Baltijos jūra tikrai buvo vienas rezistencinio susisiekimo ir pabėgimo kelių, nors daugelis bandymų baigėsi nesėkmingai.
Kaip patikrinti pasakojimą apie tariamą pabėgimą per Kuršių marias?
Patikimam istoriniam pasakojimui reikėtų bent vieno konkretaus atskaitos taško: pabėgėlio tapatybės, metų, pradžios ir galutinės vietos, pareigūnų bylos numerio, spaudos pranešimo, liudininko įrašo ar muziejaus archyvo.
Jei nurodoma tik „vieną audringą naktį drąsus žmogus valtimi perplaukė marias ir pasiekė laisvę“, toks tekstas yra literatūrinis siužetas, o ne patikrintas istorinis faktas. Dėl šios priežasties ankstesnė šio straipsnio versija buvo nepatikima.
Verdiktas
Šiuo metu originalaus straipsnio aprašytas konkretus pabėgimas per Kuršių marias nėra patvirtintas jokiu įvardytu šaltiniu. Tačiau lietuvių mėginimai pabėgti iš SSRS per Baltijos jūrą buvo tikri ir dokumentuoti. 1957 m. A. G. Sakalausko ir 1970 m. Simo Kudirkos atvejai yra geras pavyzdys, kaip dramatišką istoriją galima pasakoti remiantis tikrais archyvų dokumentais, o ne sugalvotais veikėjais bei dialogais.
Platesnį Lietuvos ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo Sovietų Sąjungai kontekstą padeda suprasti straipsnis „Lietuvos partizaninis karas 1944–1953 m.“.
Parašykite komentarą