Winstonas Churchillis JAV Prohibicijos metu iš tiesų turėjo gydytojo pažymą, kurioje buvo nurodyta, kad po 1931 m. Niujorke patirtos automobilio avarijos jam „būtina vartoti alkoholinius gėrimus, ypač valgant“. Tačiau ši istorija dažnai pateikiama per daug sensacingai. Churchillis negavo asmeninio leidimo „gerti kiek nori“ vien todėl, kad buvo garsus britų politikas – medicininis alkoholis buvo viena iš oficialių Prohibicijos įstatymo išimčių, kuriomis tuo metu naudojosi tūkstančiai amerikiečių.

Automobilio avarija Niujorke

1931 m. gruodį Churchillis atvyko į Jungtines Valstijas skaityti paskaitų. Niujorke eidamas per Penktąją aveniu jis buvo partrenktas automobilio ir patyrė rimtų, nors gyvybei nepavojingų traumų.

Jį gydė Lenox Hill ligoninės gydytojas Otto C. Pickhardtas. Po išrašymo Churchillis kurį laiką ilsėjosi ir tik vėliau tęsė suplanuotą paskaitų turą. Gydytojo ir paciento ryšys tuo nesibaigė – išliko jų ilgametė korespondencija.

Garsioji 1932 m. gydytojo pažyma

1932 m. sausio 26 d. Pickhardtas Churchillio vardu išrašė trumpą medicininę pažymą. Joje teigiama, kad po avarijos sveikstant pacientui reikia vartoti alkoholinius gėrimus, ypač valgant.

Dokumente yra ir garsiausia frazė: kiekis esą „natūraliai neapibrėžtas“, tačiau minimalus poreikis būtų 250 kubinių centimetrų. Būtent ši formuluotė vėliau pavertė pažymą viena dažniausiai cituojamų Churchillio gyvenimo smulkmenų.

Ar tai reiškė „neribotą alkoholio kiekį“?

Ne visai. Žodis indefinite dokumente tikrai pavartotas, tačiau pažyma pirmiausia buvo medicininis pagrindimas įsigyti alkoholio Prohibicijos sąlygomis. Tai nebuvo oficialus federalinis leidimas be jokių ribų pirkti bet kokį alkoholio kiekį.

Be to, pats dokumentas nurodo minimalų, o ne maksimalų kiekį. Dėl neįprastos formuluotės jis atrodo humoristiškai, tačiau istoriškai saugiau kalbėti apie gydytojo receptą ar medicininį pateisinimą, o ne apie „neriboto gėrimo licenciją“.

Medicininis alkoholis Prohibicijos metu buvo legalus

1920–1933 m. JAV galiojusi Prohibicija uždraudė alkoholinių gėrimų gamybą, pardavimą ir transportavimą įprastam vartojimui, tačiau įstatyme egzistavo išimčių. Viena jų buvo alkoholis medicininiais tikslais.

Gydytojai galėjo išrašyti alkoholį pacientams, o vaistinės – jį parduoti pagal receptą. Tokių leidimų sistema tapo plačiai naudojama ir kartais akivaizdžiai piktnaudžiaujama. Todėl Churchillis buvo garsus, bet tikrai ne vienintelis žmogus, gavęs alkoholio su gydytojo pagalba.

Ar Churchillis iš tiesų daug gėrė?

Alkoholis buvo ryški Churchillio viešojo įvaizdžio dalis. Jis mėgo šampaną, brendį ir labai silpną viskį su vandeniu, o jo aplinkiniai dažnai prisimindavo ilgus pietus bei vakarienes su alkoholiu.

Tačiau iš to gimė ir daugybė perdėjimų. Tarptautinė Churchillio draugija, remdamasi jo medicinos istoriją tyrusiais autoriais, perspėja automatiškai nevadinti jo alkoholiku. Churchillis gėrė dažnai, bet jo vartojimo modelis, tolerancija ir realus apsvaigimas buvo sudėtingesni nei populiari karikatūra apie „visą dieną girtą premjerą“.

O cigarai?

Cigarai taip pat buvo neatsiejama Churchillio įvaizdžio dalis, tačiau čia verta vengti nepatikrintų skaičių. Dažnai kartojama, kad jis kasdien surūkydavo dešimt ar net penkiolika cigarų, nors dalį jų jis tik ilgai laikydavo burnoje ar leisdavo užgesti.

Todėl vien tik suskaičiuoti jam parūpintus cigarus ir iš to spręsti apie realiai surūkytą kiekį nėra patikima.

Kas šioje istorijoje tikra?

Garsioji gydytojo pažyma yra tikra. 1932 m. sausio 26 d. gydytojas Otto C. Pickhardtas iš tiesų parašė, kad Churchillio sveikimas po automobilio avarijos reikalauja alkoholinių gėrimų, ypač valgant, o kiekį apibūdino kaip „natūraliai neapibrėžtą“.

Tačiau tiksliau šią istoriją suprasti kaip vieną spalvingą Prohibicijos medicininių išimčių pavyzdį, o ne kaip unikalią Churchillio privilegiją ar oficialią „neriboto alkoholio licenciją“.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas