1925 metais į prabangų Paryžiaus viešbutį buvo pakviesti keli metalo laužo verslininkai. Juos pasitiko elegantiškai apsirengęs vyras, prisistatęs aukštu Prancūzijos valdžios pareigūnu. Susitikimas buvo slaptas, dokumentai atrodė oficialūs, o pasiūlymas – neįtikėtinas: valstybė ketina išardyti Eifelio bokštą ir parduoti jo metalą.
Verslininkams buvo paaiškinta, kad sprendimas dar neviešinamas, nes valdžia bijo visuomenės pasipiktinimo. Bokšto priežiūra esą tapo per brangi, jo konstrukcija sensta, o išmontavimas laikomas vieninteliu ekonomiškai pagrįstu sprendimu. Vienam iš susirinkusiųjų bus suteikta teisė nupirkti tūkstančius tonų geležies.
Tai skambėjo absurdiškai. Tačiau ne tiek absurdiškai, kad niekas nepatikėtų.
Vienas verslininkas sutiko sumokėti. Jis perdavė pinigus už tariamą bokšto metalo pirkimo sandorį ir dar pridėjo asmeninį kyšį „valdininkui“, tikėdamasis užsitikrinti jo palankumą. Kai paaiškėjo tiesa, tariamas pareigūnas jau buvo dingęs iš Prancūzijos.
Jo vardas buvo Viktoras Lustigas – vienas garsiausių XX amžiaus sukčių. Jis neturėjo teisės parduoti Eifelio bokšto, nedirbo Prancūzijos vyriausybėje ir greičiausiai niekada neturėjo tikro grafo titulo, kuriuo mėgo prisistatyti.
Tačiau aferai pavyko ne vien dėl suklastotų dokumentų. Lustigas suprato, kaip veikia žmonių pasitikėjimas, ambicijos ir gėda. Jis nesistengė įtikinti aukos tuo, kas visiškai neįmanoma. Jis sukūrė situaciją, kurioje neįtikėtinas sandoris atrodė slaptas, skubus ir išskirtinai pelningas.
Dar įspūdingiau tai, kad pabėgęs ir nesulaukęs policijos persekiojimo Lustigas grįžo į Paryžių bei mėgino tą patį planą pakartoti. Antrasis bandymas nebuvo toks sėkmingas, tačiau vien jo ryžtas dar labiau sustiprino legendą apie žmogų, kuris „Eifelio bokštą pardavė du kartus“.
Kaip sukčius sugebėjo įtikinti patyrusį verslininką, kad Prancūzijos vyriausybė slapta parduoda garsiausią Paryžiaus statinį? Ir kodėl nukentėjęs žmogus apie aferą nepranešė policijai?
Viktoras Lustigas gimė 1890 metų sausio 4 dieną Hostinė miestelyje, tuomet priklausiusiame Austrijos–Vengrijos imperijai. Šiandien ši vietovė yra Čekijoje. Apie jo vaikystę žinoma nedaug, o dalis vėliau pasakotų biografijos detalių galėjo būti sukurta paties Lustigo.
Tai būdinga profesionaliems sukčiams. Jų gyvenimo istorija dažnai tampa dar vienu įrankiu. Vienam žmogui Lustigas galėjo prisistatyti grafu, kitam – verslininku, diplomatu, bankininku ar tarptautinių ryšių turinčiu investuotoju.
Jis buvo išsilavinęs, mokėjo kelias kalbas, gerai rengėsi ir gebėjo prisitaikyti prie skirtingų socialinių aplinkų. Lustigas neatrodė kaip gatvės plėšikas. Jo pagrindinis ginklas buvo ne jėga, o gebėjimas sukurti patikimo bei svarbaus žmogaus įspūdį.
Jaunystėje jis esą užsiėmė lošimais, kortų apgavystėmis ir smulkiais nusikaltimais. Vėliau pradėjo keliauti tarp Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Transatlantiniuose laivuose jis susipažindavo su turtingais keleiviais, ieškodavo jų silpnybių ir siūlydavo tariamai pelningas investicijas.
Lustigas nebuvo paprastas melagis, greitai prašantis pinigų. Jis mokėjo klausytis. Kalbėdamasis su būsima auka leisdavo jai pačiai atskleisti savo ambicijas, baimes ir finansinius lūkesčius. Tik tada parinkdavo tinkamiausią istoriją.
Vieniems žmonėms jis siūlydavo slaptą verslo galimybę. Kitiems parduodavo aparatą, kuris neva galėjo kopijuoti banknotus. Dar kitus įtikindavo investuoti į neegzistuojantį projektą.
Jo sėkmę palaikė daugybė tapatybių. Skirtinguose dokumentuose ir šaltiniuose aptinkama dešimtys jo naudotų vardų. Sukčius galėjo įvykdyti aferą vienoje šalyje, pakeisti pavardę, dokumentus bei išvaizdos detales ir po kelių savaičių pasirodyti kitur.
Tačiau būtent Eifelio bokšto istorija pavertė Viktorą Lustigą nusikaltimų pasaulio legenda.
Šiandien Eifelio bokštas yra neatsiejamas Paryžiaus ir visos Prancūzijos simbolis. Sunku įsivaizduoti, kad valstybė galėtų jį išardyti ir parduoti kaip metalo laužą. Tačiau 1925 metais jo padėtis buvo kitokia.
Bokštas pastatytas 1889 metų Pasaulinei parodai, minint Prancūzijos revoliucijos šimtmetį. Gustave’o Eiffelio bendrovės suprojektuotas statinys turėjo parodyti Prancūzijos inžinerinius bei pramoninius pasiekimus.
Dalis menininkų ir intelektualų bokšto nekentė. Jie jį vadino milžinišku metaliniu kaminu, gadinančiu Paryžiaus architektūrinį vaizdą. Statinys iš pradžių nebuvo suvokiamas kaip amžinas miesto paminklas.
Pagal pirminę sutartį Gustave’as Eiffelis bokštą galėjo eksploatuoti dvidešimt metų. Vėliau statinys turėjo pereiti Paryžiaus miesto žinion ir teoriškai galėjo būti išmontuotas.
Bokštą išgelbėjo jo praktinė vertė. Jis tapo svarbus radijo ryšiui, moksliniams eksperimentams ir Pirmojo pasaulinio karo komunikacijoms. Vis dėlto visuomenėje dar ilgai gyvavo žinojimas, kad bokštas kadaise buvo planuotas kaip laikinas objektas.
Be to, tokio dydžio geležinei konstrukcijai reikėjo nuolatinės priežiūros. Ją reikėjo dažyti, tikrinti sujungimus, remontuoti liftus ir saugoti nuo korozijos. Spaudoje galėjo pasirodyti straipsnių apie dideles priežiūros išlaidas.
Būtent tokio pobūdžio publikaciją, kaip pasakojama, perskaitė Lustigas. Jis suprato, kad žmonės jau turi dalį jo aferai reikalingos istorijos. Jam nereikėjo išgalvoti visiškai naujos tikrovės. Užteko sujungti kelis tikrus faktus:
Geriausios aferos dažnai remiasi ne visišku melu, o tikrovės fragmentais, sudėtais į klaidingą, bet patikimai atrodančią istoriją.
Eifelio bokštui pastatyti panaudota tūkstančiai tonų geležies. Metalo laužo verslininkui teisė išardyti tokį objektą galėjo reikšti milžinišką sandorį.
Pelnas būtų gaunamas ne vien pardavus metalą. Projektas suteiktų prestižą, naujų ryšių su valdžios institucijomis ir galimybę tapti vienu žinomiausių savo srities verslininkų Prancūzijoje.
Lustigas pasirinko ne atsitiktinius praeivius, o žmones, kurie turėjo pakankamai pinigų ir profesionalių žinių, kad suprastų tariamo sandorio vertę. Tai galėjo padidinti jų pasitikėjimą savimi.
Patyręs verslininkas dažnai mano, kad jį apgauti sunkiau nei paprastą žmogų. Jis įpratęs priimti rizikingus sprendimus, vertinti pasiūlymus ir derėtis. Tačiau būtent pasitikėjimas savo gebėjimu atpažinti gerą sandorį kartais tampa pažeidžiamumu.
Lustigas nesakė: „Nupirkite iš manęs Eifelio bokštą.“ Jis pateikė situaciją kaip uždarą valstybinį konkursą, į kurį pakviesta tik keletas atrinktų verslininkų.
Tai labai svarbi psichologinė detalė. Žmogus labiau pasitiki pasiūlymu, kai mano buvęs specialiai pasirinktas. Slaptumas ir ribotas dalyvių skaičius sukūrė išskirtinumo jausmą.
Be to, potencialiems pirkėjams buvo uždrausta apie projektą kalbėti. Lustigas tai aiškino valstybės noru išvengti visuomenės skandalo. Iš tikrųjų slaptumas neleido verslininkams pasitarti su pašaliniais žmonėmis ir patikrinti informaciją.
Šiuolaikinių sukčiavimo schemų principas dažnai toks pats: auka spaudžiama veikti greitai, išlaikyti paslaptį ir nepasitarti su tais, kurie galėtų pastebėti prieštaravimus.
Lustigas pasirūpino oficialiai atrodančiais laiškais, blankais ir dokumentais. Jis prisistatė aukštu Pašto ir telegrafo ministerijos pareigūnu. Tuo metu ši institucija buvo siejama su valstybės infrastruktūra ir galėjo atrodyti tinkama bokšto klausimui administruoti.
Verslininkai buvo pakviesti į prabangų Paryžiaus viešbutį. Dažniausiai nurodoma, kad susitikimas įvyko garsiajame „Hôtel de Crillon“ prie Konkordo aikštės.
Vieta turėjo didžiulę reikšmę. Pigioje užeigoje sėdintis žmogus, siūlantis įsigyti Eifelio bokštą, atrodytų juokingai. Prabangaus viešbučio salėje, apsuptas oficialių dokumentų ir padėjėjų, tas pats žmogus galėjo atrodyti kaip tikras valdžios atstovas.
Lustigas elgėsi santūriai. Jis nesistengė pernelyg aktyviai parduoti pasiūlymo. Priešingai – sudarė įspūdį, kad valstybė renkasi pirkėją, o verslininkai turi įrodyti savo tinkamumą.
Po susitikimo jis galėjo surengti dalyviams ekskursiją prie Eifelio bokšto. Viešoje vietoje pasirodęs su oficialiai atrodančia grupe Lustigas dar labiau sustiprino valdžios pareigūno įspūdį.
Niekas prie bokšto jo nesustabdė, nes paprastas pasivaikščiojimas nebuvo nusikaltimas. Tačiau potencialiems pirkėjams aplinka tapo savotišku įrodymu. Jie matė objektą, apie kurį kalbama, šalia stovėjo elegantiškas „valdininkas“, o visa situacija atrodė apčiuopiama.
Sukčius nepateikė tikro nuosavybės įrodymo, tačiau sukūrė daugybę pasitikėjimą skatinančių ženklų. Žmonės dažnai vertina ne vien dokumento turinį. Jie žiūri į popierių, antspaudą, aprangą, susitikimo vietą, kalbėjimo manierą ir kitų dalyvių reakcijas.
Lustigas pasirūpino, kad visi šie ženklai pasakotų tą pačią istoriją.
Iš kelių pakviestų metalo verslininkų Lustigas išsirinko André Poissoną. Jis nebuvo pats įtakingiausias grupės narys, tačiau siekė sustiprinti savo padėtį Paryžiaus verslo pasaulyje.
Poissonas turėjo pinigų, bet galėjo jaustis nepakankamai gerbiamas senųjų, gerai įsitvirtinusių bendrovių atstovų. Eifelio bokšto sandoris būtų iš karto pavertęs jį vienu žinomiausių metalo verslininkų mieste.
Lustigas tikriausiai pastebėjo šią ambiciją. Profesionalus sukčius ieško ne vien turtingos aukos. Jis ieško žmogaus, kuriam pasiūlymas turi ypatingą emocinę reikšmę.
Poissono žmona esą abejojo sandoriu. Jai galėjo atrodyti keista, kad toks svarbus valstybinis sprendimas vykdomas per slaptą viešbučio susitikimą.
Lustigas, pajutęs nepasitikėjimą, pasirinko labai rizikingą, bet genialų manevrą. Jis leido Poissonui suprasti, kad yra ne visiškai sąžiningas pareigūnas ir tikisi asmeninio atlygio už palankų sprendimą.
Iš pirmo žvilgsnio tai turėjo sugriauti jo patikimumą. Tačiau įvyko priešingai.
Korumpuotas pareigūnas Poissonui galėjo pasirodyti tikroviškesnis už idealų valstybės tarnautoją. Slaptas konkursas, neoficialus susitarimas ir kyšis paaiškino visus įtartinus situacijos elementus.
Poissonas galėjo manyti, kad pagaliau suprato tikrąjį žaidimą. Jis nebesijautė naivia auka. Priešingai – manė kartu su pareigūnu dalyvaujantis pelningame korupciniame sandoryje.
Tai buvo svarbiausias Lustigo psichologinis laimėjimas. Auka patikėjo ne tik sukčiaus istorija, bet ir savo pačios gebėjimu perprasti tariamą paslaptį.
Poissonas sumokėjo už teisę įsigyti Eifelio bokšto metalą. Be to, jis perdavė Lustigui asmeninį kyšį, turėjusį užtikrinti, kad konkursas bus išspręstas jo naudai.
Skirtinguose pasakojimuose nurodomos nevienodos pinigų sumos. Dažnai minima maždaug 70 tūkstančių Prancūzijos frankų suma, tačiau tikslūs pirmosios aferos finansiniai duomenys nėra visiškai aiškūs.
Svarbiausia buvo ne konkretus skaičius, o tai, kad Lustigas iš vienos aukos gavo ir tariamo sandorio mokestį, ir papildomą neoficialų atlygį.
Paėmęs pinigus jis nelaukė, kol prasidės bokšto ardymo darbai. Sukčius greitai išvyko iš Prancūzijos ir pasiekė Austriją.
Ten jis sekė Paryžiaus laikraščius, laukdamas žinių apie skandalą ir policijos paieškas. Tačiau spaudoje nepasirodė nieko.
Poissonas suprato buvęs apgautas, tačiau į policiją, kaip pasakojama, nesikreipė. Jis bijojo viešo pažeminimo ir galimos atsakomybės už kyšį.
Jeigu afera būtų iškilusi į viešumą, verslo partneriai sužinotų, kad patyręs metalo prekiautojas patikėjo galintis slapta nusipirkti Eifelio bokštą. Dar blogiau – jis pats būtų pripažinęs mėginęs papirkti valstybės pareigūną.
Gėda tapo Lustigo apsauga.
Šis principas dažnas ir šiuolaikinėse aferose. Nukentėję žmonės kartais nepraneša apie nusikaltimą, nes bijo atrodyti naivūs, godūs ar neatsargūs. Sukčiai tuo naudojasi ir gali ilgai veikti, nes tikroji nusikaltimų apimtis lieka nežinoma.
Populiariose istorijose teigiama, kad Lustigas Eifelio bokštą pardavė du kartus. Ši formuluotė skamba puikiai, tačiau ją reikėtų vertinti atsargiai.
Pirmoji afera iš tiesų baigėsi pinigų perdavimu ir Lustigo pabėgimu. Poissonas, kaip manoma, tylėjo, todėl sukčius liko nesulaikytas.
Nesulaukęs žinių apie policijos tyrimą Lustigas suprato, kad jo schema galėjo likti nežinoma. Jis grįžo į Paryžių ir pakvietė kitą metalo verslininkų grupę, naudodamas panašius dokumentus bei tą pačią istoriją.
Tačiau antrasis bandymas nebuvo toks sėkmingas. Vienas iš potencialių pirkėjų tapo įtarus ir informavo policiją. Lustigui pavyko pasprukti, tačiau jis negalėjo ramiai užbaigti sandorio taip, kaip pirmą kartą.
Todėl tiksliau būtų sakyti, kad Viktoras Lustigas kartą sėkmingai „pardavė“ Eifelio bokštą ir vėliau mėgino tai padaryti antrą kartą.
Kodėl vis tiek sakoma, kad jis bokštą pardavė du kartus? Tokia versija daug įsimintinesnė. Ji išpopuliarėjo knygose, žurnaluose ir pasakojimuose apie garsiausias istorijos aferas.
Be to, kai kuriuose šaltiniuose antrojo bandymo detalės pateikiamos neaiškiai. Gali būti sakoma, kad Lustigas „pardavė“ bokštą antrai grupei, nors sandoris nebuvo visiškai užbaigtas arba policija apie jį sužinojo anksčiau.
Ši painiava puikiai atitinka paties Lustigo palikimą. Žmogaus, visą gyvenimą kūrusio netikras tapatybes ir istorijas, biografijoje net ir tikri įvykiai susimaišė su legenda.
Pirmoji afera tapo įmanoma ne vien dėl Lustigo išradingumo. Jai padėjo ir to meto informacijos bei policijos bendradarbiavimo ribotumas.
Šiandien žmogaus tapatybę galima tikrinti elektroninėse duomenų bazėse, paskambinti institucijai ar per kelias minutes internete rasti prieštaravimų. 1925 metais tokios galimybės neegzistavo.
Dokumentai buvo popieriniai. Tarptautinis bendravimas vyko telefonu, telegramomis ir laiškais. Sukčius, naudojantis gerai pagamintą netikrą tapatybę, galėjo turėti pakankamai laiko įvykdyti nusikaltimą ir išvykti į kitą šalį.
Lustigas taip pat veikė tarp daugybės valstybių. Jo gimtoji vieta priklausė vienai imperijai, jis keliavo po Europą, plaukiojo į JAV ir naudojo skirtingus vardus.
Net jeigu policija turėjo jo aprašymą, nebuvo lengva iš karto susieti vienoje šalyje veikiančio „grafo“ su kitoje šalyje ieškomu aferistu.
Be to, pirmoji auka policijai nepranešė. Teisėsauga negalėjo tirti nusikaltimo, apie kurį oficialiai nežinojo.
Lustigo metodas buvo pritaikytas trumpam laikotarpiui. Jam nereikėjo mėnesius apsimetinėti valstybės pareigūnu. Užteko surengti kelis susitikimus, gauti pinigus ir dingti, kol kas nors pradės tikrinti dokumentus.
Afera buvo sukurta ne tam, kad melas išliktų amžinai. Ji turėjo išlikti tik tiek laiko, kiek reikia sukčiui pasiekti kitą šalį.
Eifelio bokšto pardavimas buvo garsiausia, bet ne vienintelė Lustigo afera. Viena dažniausiai su juo siejamų schemų buvo vadinamoji rumuniška arba pinigus kopijuojanti dėžė.
Lustigas potencialiai aukai rodydavo sudėtingai atrodantį medinį aparatą su svirtimis, mechanizmais ir cheminėmis medžiagomis. Jis tvirtino, kad dėžė gali nukopijuoti tikrą banknotą.
Procesas esą trukdavo kelias valandas. Į aparatą įdėjus tikrą kupiūrą, po kurio laiko iš kitos angos pasirodydavo antras banknotas. Lustigas kartu su auka nueidavo į banką ar parduotuvę, kur „nukopijuota“ kupiūra būdavo priimama kaip tikra.
Apgaulės paslaptis paprasta: dėžėje iš anksto buvo paslėpti keli tikri banknotai. Aparatas nieko nekopijavo. Jis tik lėtai išleisdavo anksčiau įdėtą kupiūrą.
Auka, pamačiusi kelis sėkmingus bandymus, sumokėdavo didžiulę sumą už aparatą. Lustigas išvykdavo, o dėžė po kelių valandų ar dienų nustodavo „gaminti“ pinigus.
Ši schema išnaudojo tą pačią žmogaus silpnybę kaip ir Eifelio bokšto pardavimas: norą tikėti slaptu keliu į neįprastai didelį pelną.
Auka galėjo suprasti, kad pasiūlymas abejotinas ar net neteisėtas. Tačiau būtent tai mažino tikimybę, kad ji kreipsis į policiją. Žmogus turėtų prisipažinti norėjęs naudoti netikrus pinigus.
Lustigas dažnai kūrė aferas taip, kad nukentėjusysis pats jaustųsi pažeidęs moralės ar įstatymo ribas. Tokia auka tampa lengviau kontroliuojama net po to, kai apgaulė paaiškėja.
Su Viktoru Lustigu siejama ir istorija apie garsųjį Čikagos gangsterį Al Capone. Pasakojama, kad Lustigas įtikino jį investuoti 50 tūkstančių dolerių į tariamai pelningą projektą.
Tačiau šį kartą sukčius pinigų neišleido. Jis kelis mėnesius laikė juos saugioje vietoje, o vėliau grąžino Caponei, teigdamas, kad sandoris nepavyko.
Gangsteris nustebo sutikęs tokį, jo manymu, sąžiningą žmogų. Lustigas tuomet pasiskundė, kad nesėkmingas projektas jį paliko be pragyvenimo šaltinio.
Capone esą davė jam kelis tūkstančius dolerių kaip atlygį arba pagalbą.
Jeigu ši istorija tiksli, Lustigas ne bandė tiesiog pavogti visus gangsterio pinigus, bet sukūrė situaciją, kurioje auka pati jam sumokėjo už tariamą sąžiningumą.
Vis dėlto pasakojimą reikia vertinti atsargiai. Daugelis Lustigo biografijos epizodų buvo perpasakojami praėjus daug metų, o nusikaltimų pasaulio istorijos mėgsta įspūdingas dviejų legendinių veikėjų akistatas.
Net jeigu detalės pagražintos, istorija gerai iliustruoja Lustigui priskiriamą metodą. Jis ne visuomet veikė grubiai. Kartais leisdavo žmogui pačiam padaryti palankią išvadą ir jaustis kontroliuojančiam situaciją.
Sukčius puikiai suprato, kad pasitikėjimas sukuriamas ne vien rodant turtą ar statusą. Kartais veiksmingiausia yra parodyti, kad galėjai pasinaudoti žmogumi, bet to nepadarei.
Ilgainiui Lustigas perėjo nuo trumpalaikių asmeninių aferų prie daug pavojingesnės veiklos – JAV dolerių klastojimo.
Apie 1930 metus jis kartu su bendrininkais sukūrė gerai organizuotą padirbtų banknotų gamybos bei platinimo tinklą. Netikri pinigai buvo pakankamai kokybiški, kad patektų į bankus, lošimų vietas ir įprastą prekybą.
Padirbtų kupiūrų kiekis pradėjo kelti nerimą Jungtinių Valstijų slaptajai tarnybai, kuri tuo metu buvo atsakinga ne tik už prezidentų apsaugą, bet ir už kovą su pinigų klastojimu.
Asmeninės aferos dažnai likdavo nepraneštos. Banknotų klastojimas buvo visai kitoks nusikaltimas. Jis kėlė grėsmę finansų sistemai, todėl federaliniai pareigūnai galėjo skirti didžiulius išteklius tyrimui.
1935 metais Lustigas buvo suimtas Niujorke. Jo kriminalinė karjera, ilgai rėmusis gebėjimu dingti ir pakeisti tapatybę, artėjo prie pabaigos.
Tačiau net po suėmimo jis dar kartą parodė savo išradingumą. Lustigui pavyko pabėgti iš federalinio sulaikymo pastato. Pasakojama, kad jis iš virvės ar patalynės pasidarė priemonę nusileisti pro langą ir apsimetė langų valytoju, kad nesukeltų praeivių įtarimo.
Po kelių savaičių jis buvo vėl sučiuptas. Šį kartą pabėgti nepavyko.
Lustigas buvo nuteistas už pinigų klastojimą ir kitus nusikaltimus. Jam paskirta ilga laisvės atėmimo bausmė, o dalį jos jis atliko garsiajame Alkatraso kalėjime.
1947 metų kovo 11 dieną Viktoras Lustigas mirė nuo plaučių uždegimo federalinių kalinių medicinos centre Springfilde, Misūrio valstijoje.
Jo mirties dokumentuose profesija esą buvo įrašyta kaip pardavėjas ir pinigų klastotojas – keistai tinkamas apibūdinimas žmogui, visą gyvenimą pardavinėjusiam tai, kas jam nepriklausė arba apskritai neegzistavo.
Anglų kalbos terminas confidence trick reiškia pasitikėjimu grindžiamą apgaulę. Sukčius pirmiausia neprašo pinigų. Jis sukuria santykį ir įtikina auką, kad yra patikimas, įtakingas arba turintis slaptų žinių.
Tik tada pasiūlomas sandoris.
Tokioje aferoje svarbiausias objektas nėra Eifelio bokštas, pinigų dėžė ar investicija. Svarbiausias objektas yra aukos pasitikėjimas.
Lustigo atvejis parodo kelis dažniausiai naudojamus principus.
Pirmasis – autoritetas. Žmonės linkę paklusti žmogui, kuris atrodo esantis oficialus pareigūnas, ekspertas ar aukšto statuso asmuo.
Antrasis – išskirtinumas. Auka įtikinama, kad pasiūlymas skirtas tik jai ar mažai atrinktų žmonių grupei.
Trečiasis – skuba. Sprendimą reikia priimti greitai, nes vėliau galimybė išnyks.
Ketvirtasis – slaptumas. Žmogui neleidžiama pasitarti su šeima, kolegomis ar nepriklausomu specialistu.
Penktasis – godumas arba ambicija. Siūlomas didelis pelnas, prestižas ar galimybė aplenkti konkurentus.
Šeštasis – bendras pažeidimas. Auka įtraukiama į kyšį, mokesčių vengimą ar kitą abejotiną veiksmą, todėl vėliau bijo kreiptis į policiją.
Septintasis – aukos savivertė. Sukčius leidžia žmogui jaustis protingam, įtakingam ir sugebančiam pastebėti galimybę, kurios nepamatė kiti.
Lustigas nemanė, kad jo aukos yra visiškai kvailos. Priešingai – jis pasinaudodavo jų įsitikinimu, kad jos protingesnės už kitus.
Šiandien parduoti Eifelio bokštą kaip metalo laužą būtų daug sunkiau. Informaciją apie statinio savininką galima greitai patikrinti, o oficialios institucijos turi viešas interneto svetaines ir elektroninius kontaktus.
Tačiau pagrindiniai Lustigo metodai niekur nedingo.
Sukčiai apsimeta bankų darbuotojais, policijos pareigūnais, investicijų konsultantais, technologijų įmonių atstovais ir net žmogaus artimaisiais. Jie klastoja elektroninius laiškus, telefono numerius, interneto svetaines bei vaizdo įrašus.
Šiuolaikinė afera gali būti techniškai sudėtingesnė, tačiau psichologinė schema lieka panaši. Žmogui sakoma, kad jo pinigams gresia pavojus, atsirado išskirtinė investavimo galimybė arba būtina skubiai atlikti slaptą veiksmą.
Aukai liepiama niekam nepasakoti, nes tai esą trukdys tyrimui, sugadins sandorį ar leis nusikaltėliams pabėgti.
Kaip ir Poissono atveju, žmogus gali jaustis ne apgaunamas, o įtrauktas į išskirtinį procesą. Jis mano bendradarbiaujantis su banku, policija ar aukšto lygio investuotoju.
Technologijos gali padėti patikrinti informaciją, bet jos taip pat suteikia sukčiams naujų priemonių. Oficialiai atrodantis dokumentas dabar sukuriamas per kelias minutes, o dirbtiniu intelektu galima imituoti balsą ar vaizdą.
Todėl svarbiausia Lustigo aferos pamoka tebėra aktuali: pasitikėjimą reikia tikrinti ypač tada, kai pasiūlymas atrodo slaptas, skubus ir nepaprastai pelningas.
Lustigo afera buvo apgaulė – niekas iš tiesų nesiruošė perduoti jam bokšto ar leisti jį išardyti. Tačiau per savo istoriją Eifelio bokštas tikrai ne kartą atsidūrė pavojuje.
Iš pradžių jo ateitis nebuvo garantuota, nes statinys sukurtas kaip laikinas Pasaulinės parodos objektas. Vėliau bokštą išsaugojo praktinis panaudojimas ryšiams bei moksliniams bandymams.
Antrojo pasaulinio karo metais Paryžių okupavo nacistinė Vokietija. 1944 metais Vokietijos pajėgoms traukiantis Adolfas Hitleris reikalavo sunaikinti svarbiausius miesto objektus. Į šį naikinimo planą galėjo patekti ir Eifelio bokštas.
Apie šį pavojų plačiau pasakojama straipsnyje „Nacių Vokietija planavo sugriauti Paryžių prieš pasitraukdama“.
Taigi bokštas, kurį vienas sukčius fiktyviai pardavė kaip metalo laužą, vėliau iš tiesų galėjo būti sunaikintas karo metu.
Šiandien tai vienas lankomiausių mokamų monumentų pasaulyje. Dėl to Lustigo istorija atrodo dar neįtikimesnė. Jis pasirinko objektą, kurio šiuolaikinis simbolinis statusas verčia mus pamiršti, kad 1925 metais jo ateitis ir vertinimas nebuvo tokie savaime suprantami.
Pirmasis mitas – kad Lustigas buvo tikras grafas. „Grafo“ titulą jis naudojo kaip sukurtos tapatybės dalį. Patikimų įrodymų apie jo aristokratišką kilmę nėra.
Antrasis mitas – kad Prancūzijos valdžia iš tikrųjų svarstė Eifelio bokštą nugriauti būtent 1925 metais. Bokšto laikinosios kilmės ir priežiūros problemų pakako gandams, tačiau Lustigo pristatytas slaptas pardavimo konkursas buvo išgalvotas.
Trečiasis mitas – kad jis teisėtai pasirašė oficialų bokšto pirkimo dokumentą. Dokumentai buvo suklastoti, o Lustigas neturėjo jokių įgaliojimų.
Ketvirtasis mitas – kad jis sėkmingai gavo pinigus iš dviejų bokšto pirkėjų. Pirmoji afera buvo sėkminga, o antrą kartą jis mėgino planą pakartoti, tačiau buvo įtartas ir pabėgo.
Penktasis mitas – kad Poissonas buvo tiesiog neįtikėtinai kvailas. Jis buvo patyręs verslininkas, patekęs į kruopščiai parengtą situaciją, paremtą tikrais faktais, suklastotu autoritetu, ambicija ir spaudimu veikti slaptai.
Šeštasis mitas – kad Lustigas niekada nebuvo sučiuptas. Jis ilgai išvengdavo teisėsaugos, tačiau 1935 metais buvo suimtas, nuteistas ir likusį gyvenimą praleido JAV kalėjimų sistemoje.
Septintasis mitas – kad Eifelio bokšto afera buvo didžiausias jo finansinis nusikaltimas. Pagal legendinį įspūdį ji neabejotinai garsiausia, tačiau vėlesnė padirbtų dolerių operacija buvo didesnė ir daug pavojingesnė finansų sistemai.
Viktoras Lustigas iš tiesų negalėjo parduoti Eifelio bokšto. Jis neturėjo bokšto, valstybės įgaliojimų ar teisėto sandorio. Tačiau tai jam nebuvo svarbu.
Jis pardavė visai ką kita – galimybę.
André Poissonas pirko ne vien tūkstančius tonų geležies. Jis pirko progą tapti svarbiu Paryžiaus verslininku, aplenkti konkurentus ir patekti į uždarą valdžios sandorių pasaulį.
Lustigas pasirūpino, kad kiekviena detalė stiprintų šią iliuziją. Oficialūs laiškai, prabangus viešbutis, konfidencialus susitikimas, ribotas dalyvių skaičius, ekskursija prie bokšto ir net prašymas duoti kyšį pavertė neįtikėtiną istoriją tariamai realiu verslo sandoriu.
Afera pavyko ir todėl, kad auka tylėjo. Poissonas bijojo pripažinti buvęs apgautas ir mėginęs papirkti pareigūną. Jo gėda suteikė Lustigui laiko pabėgti bei paskatino grįžti į Paryžių antram bandymui.
Populiarioji legenda sako, kad jis bokštą pardavė du kartus. Tiksliau būtų sakyti, kad vieną kartą pardavė, o antrą kartą bandė pakartoti schemą. Tačiau net ir mažiau pagražinta versija išlieka viena neįprasčiausių aferų istorijoje.
Lustigo sėkmė neįrodo, kad žmonės XX amžiaus pradžioje buvo kvailesni. Ji parodo, kad protingas žmogus gali priimti labai blogą sprendimą, jeigu pasiūlymas paliečia jo ambicijas, o aplinka sukurta taip, kad abejonės atrodytų nereikalingos.
Sukčius suvokė paprastą tiesą: žmonės dažnai tiki ne tuo, kas labiausiai pagrįsta, bet tuo, kuo jiems naudinga tikėti.
Eifelio bokštas liko stovėti Paryžiuje. Poissonas prarado pinigus. Lustigas pabėgo ir dar daugelį metų tęsė nusikaltimus.
Tačiau tikrasis aferos objektas niekada nebuvo metalinis bokštas. Tai buvo žmogaus pasitikėjimas – nematoma vertybė, kurią Viktoras Lustigas mokėjo pavogti geriau nei beveik bet kuris jo laikų nusikaltėlis.
Susisiek: info@idomioji-istorija.lt
© 2025 Idomioji-istorija.lt - Visos teisės saugomos. Sprendimas: Vileikis.lt
