843 m. rugpjūčio 10 d. Verdene trys Karolio Didžiojo anūkai susitarė padalyti didžiulę frankų imperiją. Mokykliniuose žemėlapiuose šis momentas dažnai atrodo kaip aiškus Prancūzijos, Vokietijos ir tarp jų įspraustos „vidurinės“ valstybės gimimas. Toks vaizdas patogus, tačiau klaidinantis. Verdeno sutartis nesukūrė nei šiuolaikinės Prancūzijos, nei Vokietijos; ji buvo dinastinis sprendimas po pilietinio karo, kurio ribos dar kelis kartus keitėsi. Vis dėlto ji suformavo politines kryptis, dėl kurių Vakarų ir Rytų Frankijos vėliau ėmė skirtingai vystytis, o ilgas vidurinis ruožas tapo vienu labiausiai ginčytų Europos regionų.

Imperija, kuri atrodė vientisa tik žvelgiant iš tolo

Karolis Didysis 800 m. Romoje buvo karūnuotas imperatoriumi, tačiau jo valdoma erdvė nebuvo moderni centralizuota valstybė. Ji apėmė skirtingas teisines tradicijas, kalbas, vietos elitą ir administracinius papročius. Karaliaus pareigūnai, grafai, vyskupai bei vienuolynai veikė valdovo vardu, bet atstumai ir ryšių lėtumas ribojo bet kokią vieno centro kontrolę. Imperijos vienybė rėmėsi ne vien sienomis, o valdovo asmeniu, šeimos autoritetu ir gebėjimu suburti didikus.

Kai Karolis mirė 814 m., vienintelis išlikęs jo sūnus Liudvikas Pamaldusis perėmė imperiją. Jo valdymas parodė pagrindinę Karolingų problemą: frankų valdovų paveldėjimo paprotys buvo dalyti žemes sūnums, bet imperatoriaus titulas skatino išlaikyti vienybę. 817 m. Liudvikas bandė tai suderinti Ordinatione imperii aktu: vyresnysis sūnus Lotaras turėjo gauti imperatoriaus pirmenybę, o jaunesnieji – pavaldžias karalystes. Planas sugriuvo, kai pasikeitė šeimos aplinkybės ir gimė dar vienas sūnus, Karolis Plikagalvis.

Todėl Verdeno sutartis nebuvo staigus „imperijos skilimas“, prasidėjęs 843 m. Ji buvo paskutinis ilgos dinastinės krizės etapas. Liudviko sūnūs kovojo tarpusavyje, jungė sąjungas su didikais ir net trumpam nušalino tėvą. Šioje istorijoje šeimos konfliktas tapo viešu karu, nes kiekvienas princas turėjo savo šalininkų, žemių ir politinių pažadų tinklą.

Pilietinis karas po Liudviko Pamaldžiojo mirties

Liudvikas Pamaldusis mirė 840 m. Lotaras I mėgino išlaikyti vyresniojo brolio ir imperatoriaus viršenybę. Jo jaunesnieji broliai – Karolis Plikagalvis vakaruose ir Liudvikas Vokietis rytuose – tam priešinosi. 841 m. Fontenoy mūšyje Lotaro pajėgos pralaimėjo jų sąjungininkams. Viduramžių autoriai jį aprašė kaip ypač kruviną krikščionių tarpusavio karą; tikslių aukų skaičių neturime, todėl populiarių milžiniškų skaičių nereikėtų priimti pažodžiui.

Kitais metais Karolis ir Liudvikas sudarė Strasbūro priesaikas. Tai nebuvo sutartis, padalijusi Europą, o viešas jų karinės sąjungos patvirtinimas prieš Lotharą. Dokumentas svarbus ne tik politikai. Liudvikas priesaiką pasakė romanų kalba, kad Karolio kariai jį suprastų, o Karolis – germanų kalba, kad suprastų Liudviko žmonės. Išlikusi priesaikų versija yra vienas ankstyviausių sąmoningai užrašytų romanų ir senosios aukštosios vokiečių kalbos liudijimų.

Tačiau būtų netikslu iš to daryti išvadą, kad 842 m. kariai jau jautėsi prancūzais ar vokiečiais šiuolaikine prasme. Kalbinis suprantamumas turėjo praktinę reikšmę kariuomenėje, o politinis lojalumas pirmiausia buvo susijęs su valdovu, dinastija, vietos bendruomene ir Bažnyčia. Strasbūro priesaikos rodo kalbų diferenciaciją, bet ne tautinių valstybių gimimą.

Ką iš tiesų padalijo Verdeno sutartis

843 m. Verdene susitarta dėl trijų valdų. Karoliui Plikagalviui atiteko Vakarų Frankija – didžioji dabartinės Prancūzijos erdvės dalis. Liudvikas Vokietis gavo Rytų Frankiją, apėmusią didelę teritoriją į rytus nuo Reino. Lotaras I išsaugojo imperatoriaus titulą ir gavo Vidurinę Frankiją: ilgą, nevientisą ruožą nuo Šiaurės jūros per Reino ir Ronos slėnius iki Italijos, kartu su Roma bei imperatorišku prestižu.

Būtent Lotaro dalis paaiškina, kodėl modernus trijų lygių žemėlapis yra toks apgaulingas. Vidurinė Frankija nebuvo natūrali, kompaktiška valstybė. Ji jungė turtingus ir strategiškai svarbius regionus, bet driekėsi per kalnus, upes, prekybinius miestus bei senas politines ribas. Valdyti ją buvo sunku. Ji buvo sukurta ne todėl, kad žmonės jautėsi viena tauta, o todėl, kad reikėjo Lotarui palikti pakankamą valdą ir ryšį su Italija bei imperatoriaus titulu.

Sutarties tekstas iki mūsų laikų neišliko originalo pavidalu. Teritorijų atkūrimas remiasi vėlesniais pasakojimais ir administraciniais duomenimis, todėl žemėlapių linijos visuomet yra apytikslės. Viduramžių siena nebuvo plona, tiksliai pamatuota linija, o valdžios ir įtakos zona. Vis dėlto pagrindinis padalijimas tarp vakarų, rytų ir centro istorikų sutariamas.

Lotaro „vidurys“ ir būsimos Europos ginčų zona

Lotaras mirė jau 855 m., o jo valda buvo dar kartą padalyta Prümo sutartimi tarp jo sūnų. Šiaurinė dalis, vėliau pavadinta Lotaringija, ilgai traukė tiek Vakarų, tiek Rytų Frankijos valdovus. 870 m. Meersseno sutartis ir 880 m. Ribemonto sutartis jos ribas perbraižė dar kartą. Tai svarbiausias pataisymas populiariam pasakojimui: Verdeno siena nebuvo stabilus tūkstantmetis Prancūzijos ir Vokietijos kontūras.

Vis dėlto vidurinės žemės padėtis turėjo ilgalaikių padarinių. Reino žemupys, Lotaringija, Elzasas, Burgundija ir šiaurės Italija buvo turtingi, tankiai apgyvendinti, svarbūs prekybai bei imperatoriškam prestižui. Vėlesnėse epochose dalis šių vietų atsidūrė Šventosios Romos imperijos, Prancūzijos karalystės, Burgundijos valdovų ar įvairių miestų valdžioje. Jų pasienio istorija negali būti redukuota į vieną 843 m. sprendimą, bet Verdenas suteikė ankstyvą politinę schemą, kurią vėlesni valdovai nuolat perdirbo.

Šiame kontekste ypač svarbu neprojektuoti dabartinių nacionalinių jausmų atgal į IX amžių. Elzasas ar Lotaringija vėliau tapo Prancūzijos ir Vokietijos ginčų simboliais, tačiau 843 m. tokios priešpriešos dar neegzistavo. Tuometiniai žmonės gyveno karalystėse, grafystėse, vyskupijose ir dvaruose, kurių lojalumai persidengdavo.

Vakarų Frankija: ne iš karto Prancūzija

Karolio Plikagalvio Vakarų Frankija yra artimiausia būsimos Prancūzijos pirmtakė, bet pats žodis „Prancūzija“ čia turi būti vartojamas atsargiai. Karaliaus valdžia buvo ribota; didikai, vyskupai ir vietos valdovai turėjo daug savarankiškumo. IX a. pabaigoje vikingų antpuoliai, vidaus kovos ir dinastiniai pokyčiai dar labiau susilpnino tiesioginę Karolingų kontrolę.

Vakarų Frankijos išskirtinumą ilgainiui stiprino kapetingų dinastijos įsitvirtinimas nuo 987 m., Paryžiaus regiono svarba ir karaliaus valdžios plėtra per daug vėlesnių šimtmečių. Taigi Verdenas sukūrė valdų karkasą, tačiau prancūzų monarchija, bendra administracija ir politinė bendruomenė formavosi daug vėliau. Teiginys „Verdenas įkūrė Prancūziją“ yra patogus trumpinys, bet jis užgožia visą vėlesnį procesą.

Rytų Frankija ir kelias į Šventąją Romos imperiją

Liudviko Vokiečio Rytų Frankija taip pat nebuvo šiuolaikinė Vokietija. Jo valdose gyveno įvairių germanų tarmių grupės, romanų kalbos salos, slavai pasienyje ir regioniniai elitai. Vėliau Rytų Frankijos karalystė susijungė su Saksonijos, Bavarijos, Švabijos bei Frankonijos valdžios struktūromis. X a. Otto I imperatoriaus karūnavimas 962 m. davė pradžią tam politiniam dariniui, kurį vadiname Šventąja Romos imperija.

Ši imperija išliko iki 1806 m., bet niekada nebuvo vientisa nacionalinė valstybė. Joje veikė kunigaikštystės, vyskupystės, laisvieji miestai ir dinastiniai valdovai. Todėl ir Rytų Frankijos linija nėra tiesioginis „Vokietijos gimimo liudijimas“. Ji veikiau nurodo regioną, kuriame susiklostė kitokia valdžios ir imperatoriškumo tradicija nei vakaruose.

Kodėl sutartis išliko tokia svarbi istorikams

Verdeno sutartis įsimintina todėl, kad ji aiškiai matoma pasakojime: trys broliai, didžiulė imperija ir vienas žemėlapis. Tokios istorijos patrauklios vadovėliams. Tačiau profesionali istoriografija pabrėžia procesą, o ne vieną datą. Imperijos skaidymas prasidėjo anksčiau, tęsėsi po 843 m., o sienas nuolat keitė paveldėjimai, karai ir sutartys.

Kita diskusija susijusi su tuo, kiek svarbios buvo kalbos. Strasbūro priesaikos rodo, kad romanų ir germanų kalbinė erdvė jau ryškėjo. Tačiau kalba ne visada sutapo su valdžios siena, o kalbančiųjų tapatybė nebuvo tokia, kaip dabar. Istorikui svarbu pasakyti abu dalykus vienu metu: kalbiniai skirtumai buvo realūs, tačiau iš jų automatiškai neišplaukė modernios tautos.

Sutartis, sukūrusi kryptis, ne valstybes

Verdeno sutartis užbaigė vieną Karolingų pilietinio karo etapą, o ne Europos istoriją. Ji padalijo imperiją tarp Karolio Plikagalvio, Liudviko Vokiečio ir Lotaro I, sukūrė Vakarų, Rytų bei Vidurinės Frankijos valdų sistemą ir iškėlė vidurinės zonos problemą, kuri vėliau kartojosi daugybėje Europos konfliktų.

Jos palikimas todėl nėra paprastas teiginys apie „Prancūzijos ir Vokietijos gimimą“. Verdenas padėjo suformuoti politines kryptis, iš kurių per šimtmečius išaugo skirtingi valdžios dariniai. Tačiau tik vėlesni karai, dinastijos, miestų augimas, kalbų raida ir administracinė plėtra padarė Europą panašesnę į tą, kurią pažįstame šiandien.

Kodėl dalybos nebuvo neišvengiamos

Karolingų šeimoje padalijimas nebuvo vien kaprizas. Frankų valdovų tradicijoje sūnums skiriamos valdžios dalys padėdavo užtikrinti, kad dinastija kontroliuotų plačią erdvę. Problema kilo tada, kai Karolis Didysis ir jo įpėdiniai kartu saugojo Romos imperatoriaus idėją. Imperatoriaus titulas suponavo pirmenybę ir visumos vienybę, o sūnų paveldėjimas reikalavo dalies. Liudviko Pamaldžiojo 817 m. sprendimas Lotarui suteikti išskirtinį statusą buvo bandymas suderinti abu principus, tačiau jis sukūrė naujas nuoskaudas.

Karolio Plikagalvio gimimas pakeitė ankstesnius susitarimus. Kiekvienas naujas perskirstymas reiškė ne vien šeimos ginčą, bet ir realų pavojų vietos didikams: jų žemės, pareigos bei politinė įtaka priklausė nuo to, kuris princas laimės. Todėl pilietiniame kare dalyvavo ne vien broliai. Grafai, vyskupai ir vienuolynų vadovai rinkosi puses, derėjosi dėl privilegijų ir kartais keitė lojalumą. Šis elito vaidmuo paaiškina, kodėl karas galėjo tęstis taip ilgai ir kodėl kompromisas galiausiai buvo patrauklesnis už vieno brolio visišką pergalę.

Verdene sutarta todėl, kad nė viena pusė negalėjo lengvai pašalinti kitų. Lotaras turėjo imperatoriaus titulą, bet nepakankamai jėgos valdyti brolius; Karolis ir Liudvikas galėjo laimėti mūšius, bet negalėjo ignoruoti Lotaro padėties Italijoje ir Romoje. Sutartis buvo pragmatiškas jėgų balanso rezultatas, o ne iš anksto parengtas Europos tautų planas.

Upės, miestai ir valdžios ribos

Verdeno žemėlapį dažnai bandoma aiškinti upėmis, ypač Reinu. Upės tuomet buvo prekybos keliai, komunikacijos arterijos ir kartais patogūs orientyrai, tačiau jos savaime nenustatė politinio priklausymo. Žemės abipus Reino galėjo būti susijusios šeimomis, vienuolynais ir miestų tinklais. Panašiai Alpes ar Ronos slėnį kirtę keliai jungė, o ne tik skyrė regionus.

Lotaro valdos apėmė kelis ypatingus centrus: Acheną, seną Karolio Didžiojo rezidenciją, Reino prekybines zonas, Burgundijos kelius, Provansą ir Italiją su Roma. Tai buvo prestižinė, tačiau valdžiai nepatogi kombinacija. Tarp šiaurės ir Italijos esantys atstumai reikalavo nuolatinių kelionių, o vietos elitai turėjo savų interesų. Imperatoriaus titulas stiprino Lotaro autoritetą simboliškai, bet nepanaikino administracinių sunkumų.

Vakarų ir Rytų Frankijos taip pat nebuvo stabilūs blokai. Karaliui reikėjo asmeniškai palaikyti ryšius su didikais, rengti susirinkimus, dalyti privilegijas ir malšinti vietinius konfliktus. Kai vėliau karališkoji valdžia kai kur susilpnėjo, tai nebuvo vien 843 m. sienų pasekmė. Tai kilo iš feodalinių santykių, karinių grėsmių ir galimybių rinkti išteklius. Verdenas svarbus kaip pradinis karkasas, bet jo negalima laikyti vienintele vėlesnės raidos priežastimi.

Nuo Karolingų pasaulio iki naujų politinių bendruomenių

Po Verdeno Karolingų imperijos vienybės idėja neišnyko. Lotaras liko imperatorius, o jo įpėdiniai bei Rytų Frankijos valdovai vėliau siekė romėniškojo titulo. Tačiau praktikoje valdžios centrai pamažu ėmė orientuotis skirtingomis kryptimis. Vakaruose svarbėjo Senos ir Luaros baseinai, Paryžiaus regionas, Normandijos ir Akvitanijos didikai. Rytuose plėtėsi ryšiai su Bavarija, Saksonija, slavų pasieniais ir Italija.

Šis procesas nebuvo tiesus. Prancūzijos karalius ilgai valdė daug mažiau, nei rodo šiuolaikinis Prancūzijos žemėlapis, o Šventosios Romos imperatorius valdė per sudėtingą kunigaikščių ir miestų tinklą. „Valstybė“ viduramžiais reiškė ne visur vienodai veikiančią administraciją, o asmeninius įsipareigojimus, teises ir jurisdikcijas. Todėl tautinių valstybių kalba, nors ir patogi, turi būti vartojama kaip vėlesnės perspektyvos aprašymas, ne kaip IX a. žmonių savivoka.

Būtent čia Verdeno sutartis ypač naudinga istorijos mokymuisi. Ji leidžia suprasti, kad šiuolaikinės sienos dažniausiai turi ne vieną „gimimo datą“. Jas formuoja daugybė kompromisų, pralaimėjimų, vedybų, valdovų mirties ir vietinių sprendimų. 843 m. susitarimas buvo vienas ankstyvas posūkis, bet jo prasmę nulėmė tai, kas vyko po jo.

Žemėlapis neturi užgožti istorijos

Verdeno sutartis išlieka svarbi todėl, kad ji atskleidžia dvigubą viduramžių politikos prigimtį. Viena vertus, ji buvo šeimos susitarimas dėl valdų. Kita vertus, tas šeimos susitarimas palietė milijonus žmonių, miestus, vyskupijas ir prekybos kelius, todėl jo padariniai peraugo pačią Karolingų dinastiją. Vakarų, Rytų ir Vidurinės Frankijos nebuvo Prancūzijos, Vokietijos bei Belgijos prototipai, tačiau jos sudarė erdvę, kurioje vėlesnės politinės tradicijos pradėjo skirtis.

Tikslesnis klausimas nėra „kurią šalį sukūrė Verdenas?“. Vertingiau klausti, kodėl vienos sutarties ribos taip greitai pasirodė laikinos, kodėl vidurinės žemės tapo ginčų objektu ir kaip kalba, valdžia bei vietos interesai pamažu kūrė naujas bendruomenes. Atsakymai leidžia matyti Europą ne kaip iš anksto numatytų tautų žemėlapį, o kaip nuolat kintančių politinių ryšių istoriją.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas