1769 m. liepos viduryje Žagarės apylinkėse prasidėjęs valstiečių pasipriešinimas per kelias dienas apėmė didelę Šiaurės Lietuvos dalį. Sukilėliai išvaikė Šiaulių ekonomijos administraciją, suėmė pareigūnus, išsirinko savo vadovybę ir pareikalavo panaikinti lažą bei naujai steigiamus palivarkus. Jų priešas nebuvo vienas žiaurus dvarininkas. Žmonės stojo prieš karališkosios valdos pertvarką, kuri buvo pristatoma kaip modernizacija ir turėjo papildyti valstybės iždą.
Reformas vykdęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas vėliau išgarsėjo manufaktūromis, mokyklomis, miestų perplanavimu ir Apšvietos epochos ambicijomis. Tačiau Šiaulių ekonomijos valstiečiams jo naujovės reiškė didesnius mokesčius, priverstinį darbą, perkeltas sodybas ir prarastą žemę. 1768 m. nederlius konfliktą dar labiau paaštrino.
Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas truko vos kelis mėnesius ir buvo numalšintas kariuomenės. Du jo vadai 1770 m. sausį viešai nužudyti Joniškio aikštėje. Vis dėlto šis įvykis nėra vien pasakojimas apie engiamus valstiečius ir negailestingą valdžią. Sukilėliai turėjo konkrečią programą bei organizaciją, bet patys naudojo smurtą, grasino neprisidėjusiems miestiečiams ir neperžengė vietos ekonominio konflikto ribų. Todėl istorikai iki šiol ginčijasi: tai buvo sukilimas ar didelio masto maištas?
Kas buvo Šiaulių ekonomija
Žodis „ekonomija“ XVIII a. reiškė ne mokslo sritį, o valdovui priklausančią didelę žemės valdą. Jos pajamos turėjo išlaikyti karaliaus dvarą ir finansuoti valdovo veiklą. Šiaulių ekonomija buvo viena didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinių valdų. Jai priklausė ne tik Šiauliai, bet ir daugybė miestelių, kaimų, miškų bei dirbamos žemės dabartinėje Šiaurės Lietuvoje.
Iki XVIII a. septintojo dešimtmečio ekonomiją dažnai nuomodavo aukšti LDK pareigūnai ir didikai. Vietos valstiečiai beveik du šimtus metų daugiausia buvo činšininkai: už naudojamą žemę mokėjo piniginį mokestį, vadinamą činšu. Palivarkų, kurių laukus valstiečiai turėtų nemokamai dirbti lažo tvarka, čia beveik nebuvo. Tokia padėtis skyrėsi nuo daugelio privačių dvarų.
Činšininkas nebuvo šiuolaikine prasme laisvas ūkininkas. Jis liko priklausomas nuo valdos administracijos, mokėjo įvairias rinkliavas ir atliko prievoles. Tačiau šeima galėjo daugiau darbo skirti savo ūkiui, o mokėjimo dydis buvo lengviau apskaičiuojamas nei nuolat plečiamos darbo prievolės. Todėl staigus grįžimas prie palivarkinės lažinės sistemos buvo suvoktas ne kaip techninis valdymo pakeitimas, o kaip esminis gyvenimo sąlygų pabloginimas.
Antano Tyzenhauzo modernizacijos planas
1765 m. valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis paskyrė Antaną Tyzenhauzą LDK rūmų iždininku ir karališkųjų ekonomijų valdytoju. Valdovo problema buvo politinė ir finansinė: jo pajamos buvo ribotos, o priklausomybė nuo Seimo bei didikų mažino savarankiškumą. Tyzenhauzas pažadėjo padidinti ekonomijų pelningumą ir suteikti karaliui stabilesnį pajamų šaltinį.
Jo programa neapsiribojo mokesčių didinimu. Tyzenhauzas steigė tekstilės, popieriaus ir kitas manufaktūras, tiesė kelius, tvarkė vandens kelius, skatino amatus, kūrė mokyklas ir diegė griežtesnę apskaitą. Vėliau Gardine bei kitose vietose jo iniciatyvos tapo vienu ryškiausių LDK Apšvietos epochos modernizacijos bandymų. Šiaulių miesto rekonstrukcija taip pat siejama su jo administracija.
Tačiau reformų finansinis pagrindas buvo valstiečių darbas. Modernios įmonės derintos su baudžiavine prievarta, o didesnis produktyvumas turėjo būti pasiektas ne vien technika ar žiniomis. Administracija reikalavo daugiau prievolių ir griežčiau kontroliavo jų vykdymą. Tai atskleidžia Tyzenhauzo projekto prieštaravimą: jis kūrė naujas institucijas, bet jų kainą perkėlė žmonėms, kurie neturėjo teisės derėtis dėl reformų sąlygų.
Palivarkai, lažas ir perkeliami kaimai
1768 m. Šiaulių ekonomija buvo padalyta į keturias gubernijas: Šiaulių, Joniškio, Gruzdžių ir Žagarės. Gubernijos skirstytos į raktus, kuriuos sudarė dvaras ir jam priskirti kaimai. Administracija steigė palivarkus – stambius valdovo ūkius, orientuotus į grūdų gamybą bei pajamas. Jų laukus turėjo įdirbti aplinkinių kaimų gyventojai.
Šaltiniuose palivarkų skaičius pateikiamas nevienodai. Vieni nurodo 24 sukurtus ar numatytus palivarkus, kiti – 21 palivarką, įsteigtą 27 kaimų žemėse. Skirtumas gali priklausyti nuo skaičiavimo momento ir nuo to, ar įtraukiami visi pertvarkyti ūkiai. Neabejotina tai, kad dalis valstiečių buvo iškeldinti iš geriau įdirbtos žemės, o jų sodybos perkeltos į prastesnes vietas.
Greta činšo įvestas lažas. VLE duomenimis, nuo kiekvieno ketvirčio valako reikalauta po dvi darbo dienas per savaitę. Prie jų prisidėjo sargybos, pastočių, kelių tvarkymo ir kitos prievolės. Valstiečiai taip pat buvo verčiami dirbti naujose manufaktūrose. Reformatoriui tai buvo centralizuoto ūkio dalis, o šeimai reiškė, kad vis mažiau laiko lieka savo laukams ir pragyvenimui.
1768 m. nederlius pavertė reformą krize
Net didelės prievolės ne visada sukelia atvirą pasipriešinimą, jei šeimos dar sugeba išgyventi. 1768 m. nederlius šią ribą pakeitė. Sumažėjus grūdų atsargoms, valstiečiai negalėjo laiku sumokėti padidintų mokesčių. Administracija skolų nelaikė bendros nelaimės padariniu: nemokantys žmonės buvo plakami, iš jų atimami gyvuliai ir kitas turtas.
Gyvulio konfiskavimas kaimo ūkiui buvo daug daugiau nei vienkartinė bauda. Arklys reiškė galimybę įdirbti žemę ir nuvežti derlių, karvė – pieną bei maisto atsargą. Atėmus darbo priemonę, kitų metų prievoles įvykdyti tapdavo dar sunkiau. Taip administracijos bandymas išieškoti pajamas pats didino būsimų skolų tikimybę.
Valstiečių nepasitenkinimas kaupėsi dėl kelių tarpusavyje susijusių priežasčių: mokesčių, lažo, žemės perskirstymo, darbo manufaktūrose ir fizinių bausmių. Todėl sukilimo negalima paaiškinti vien skurdu ar vien Tyzenhauzo asmenybe. Žmonės priešinosi sistemos pakeitimui, kuris sunaikino ankstesnę, jų akimis teisėtą prievolių tvarką ir nepaliko veiksmingo būdo apskųsti vietos pareigūnų veiksmus.
Liepos 13-oji Žagarėje: kibirkštis, sukėlusi maištą
Tiesioginiu konflikto postūmiu tapo Žagarės gubernatoriaus Jagmino 1769 m. liepos 13 d. įsakymas išplakti prasikaltusiais laikytus valstiečius. Kitą dieną minia užpuolė Žagarės dvarą, suėmė gubernatorių, paėmė iždo pinigų ir niokojo administracijos turtą. Vietinis protestas neapsiribojo vienu dvaru.
Liepos 14–18 d. pasipriešinimas išplito į Joniškio, Gruzdžių ir Šiaulių gubernijas. Administracijos pareigūnai bėgo arba buvo suimami. Sukilėliai siuntė kvietimus kaimams, reikalavo jungtis ir telkė ginkluotus būrius. Manoma, kad aktyviame branduolyje buvo apie 500 žmonių, nors neramumai palietė daug didesnę ekonomijos gyventojų dalį.
Tik nedaugelis turėjo šaunamuosius ginklus. Dauguma buvo apsiginklavę tuo, ką turėjo ūkyje ar galėjo greitai gauti: ietimis, kirviais, dalgiais, lazdomis. Tai nebuvo reguliari kariuomenė, tačiau administracijos aparatas kaime taip pat buvo menkas. Net santykinai mažas ryžtingas būrys galėjo perimti dvarą, išlaisvinti kalinį ar priversti pareigūnus pasitraukti.
Sukilėlių „komanda“ ir jos vadovai
Pasipriešinimas nebuvo visiškai spontaniška minia. Sukilėliai išsirinko vadovybę, šaltiniuose vadinamą komanda. Tarp svarbiausių jos narių buvo mokytojas Simonas Aleksandravičius, Joniškio vaitas Mykolas Pauga ir Jakiškių kaimo vaitas Martinijonas Radvila. Vėliau prie vadovybės priskirti Vaitiekus Margelis, bajoras Ignotas Kudrevičius ir kiti.
Vadų socialinė padėtis rodo, kad judėjimą organizavo ne patys neturtingiausi ir labiausiai izoliuoti žmonės. Vaitai tarpininkavo tarp kaimo ir administracijos, pažinojo vietos ūkį, mokėjo telkti gyventojus. Simonas Aleksandravičius buvo išsilavinęs mokytojas, gebėjęs rengti bei platinti raštus. Tokie žmonės galėjo nepasitenkinimą paversti koordinuotais veiksmais.
Komanda siuntė pasiuntinius, ieškojo pasislėpusių ekonomijos tarnautojų, organizavo jų suėmimą ir mėgino nustatyti naują tvarką. Martinijonas Radvila vyko ieškoti ryšių su Baro konfederacija. Vis dėlto vadovybė nesukūrė stabilios alternatyvios valdžios, mokesčių sistemos ar ilgalaikės karinės struktūros. Organizacija buvo pakankama trumpam sukilimui, bet per silpna atsilaikyti prieš reguliarias pajėgas.
Ko iš tikrųjų reikalavo valstiečiai
Sukilėlių reikalavimai buvo konkretūs. Jie norėjo pakeisti ekonomijos administraciją, panaikinti palivarkus ir lažą, nebeversti žmonių dirbti naujuose fabrikuose, atsisakyti sargybos bei pastočių prievolių. Taip pat reikalauta neplakti valstiečių ir grąžinti ankstesnius mokesčius. Tai buvo mėginimas atkurti iki Tyzenhauzo reformų galiojusią tvarką.
Šie tikslai nebuvo baudžiavos panaikinimo programa visoje LDK. Sukilėliai nereikalavo lygios politinės pilietybės, žemės perdavimo visiems valstiečiams ar monarchijos nuvertimo. Jie gynė turėtas vietines teises ir priešinosi naujoms prievolėms. XVIII a. žmonėms toks reikalavimas galėjo atrodyti radikalus, nors šiuolaikiniam skaitytojui jis primena konservatyvų norą susigrąžinti ankstesnį susitarimą.
Viešai buvo teisiama dvylika aukštesnių ekonomijos valdininkų, trys įkalinti. Tai rodo, kad sukilėliai ne vien plėšė dvarus, bet mėgino sukurti teisingumo procedūrą. Tačiau jų teismai neturėjo teisėto statuso ir vyko grasinimų aplinkoje. Sukilėlių deklaruojamas teisingumas greitai persipynė su kerštu.
Baro konfederacija ir didžioji politika
1768 m. dalis Abiejų Tautų Respublikos bajorų sudarė Baro konfederaciją prieš Rusijos įtaką ir valdovo Stanislovo Augusto politiką. Konfederatų agitaciniai laiškai pasiekė ir Šiaulių ekonomiją, ragino priešintis bei kalbėjo apie tikėjimą ir laisvę. Sukilėliai davė panašią priesaiką, o kai kurie vadai ieškojo ryšių su konfederatais.
Tačiau vien šios sąsajos nepakanka valstiečių judėjimą paskelbti nacionaliniu ar antirusišku sukilimu. Jo praktiniai reikalavimai buvo nukreipti prieš ekonomijos administraciją, palivarkus, lažą ir bausmes. Baro konfederacijos kalba suteikė platesnį politinį žodyną bei viltį rasti sąjungininkų, bet nepakeitė pagrindinės konflikto priežasties.
1769-ieji buvo visos valstybės krizės laikas, vedęs link pirmojo padalijimo ir vėlesnio Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Svetimos kariuomenės veikė Respublikos teritorijoje, valdovo galia buvo ribota, o bajorų grupuotės kovojo tarpusavyje. Šiaulių valstiečiai naudojosi politiniu nestabilumu, tačiau jų maištas liko vietinis ir nesusijungė su ilgalaike platesne koalicija.
Miestiečiai nebuvo vieningi su sukilėliais
Pasakojimą apie vieningą engiamųjų frontą paneigia Šiaulių miestiečių elgesys. Dalis jų prisidėjo prie pasipriešinimo arba palaikė reikalavimus, kiti bijojo turto niokojimo ir prievartinio verbavimo. Klebonas Gierichas ragino žmones skirstytis, o kai kurie miestiečiai jam pritarė.
Liepos 21 d. Kazimieras Taliatas pateikė Upytės pilies teismui miesto skundą. Jame teigta, kad sukilėlių pasiuntinys Kadata su maždaug 60 vyrų vertė šiauliečius prisidėti, grasino padegti miestą ir atimti turtą. Skundas buvo suinteresuotos pusės dokumentas, todėl jo negalima skaityti kaip visiškai neutralaus protokolo. Vis dėlto jis patvirtina realią prievartą ir visuomenės susiskaldymą.
Miestiečių interesai ne visada sutapo su kaimo gyventojų. Prekybininkui ar amatininkui administracijos žlugimas galėjo reikšti nesaugumą, nutrūkusį tiekimą ir neaiškias skolas. Kita vertus, miestą taip pat slėgė ekonomijos pareigūnų kontrolė. Šis interesų margumas paaiškina, kodėl sukilėliams nepavyko sukurti vieningos Šiaurės Lietuvos bendruomenės.
Sukilėlių smurtas ir nepatogi istorijos pusė
Reformų neteisingumas nepaverčia kiekvieno sukilėlių veiksmo teisėtu. Dvarai ir karčemos buvo plėšiami, pareigūnai mušami bei kalinami. Šaltiniai mini nužudytą pro šalį keliavusį vokiečių veterinarą, sunkiai sumuštą Šiaulių miestietį Kazimierą Grušą ir net įkalintą kūdikį – Joniškio gubernatoriaus dukrą.
Dalį šių detalių žinome iš vėlesnio teismo, kurio užduotis buvo pagrįsti bausmes. Todėl kaltinimų kalbą reikia vertinti kritiškai. Valdžia maištininkus vaizdavo bedieviais ir žiauriais tvarkos griovėjais. Tačiau skirtingų šaltinių sutapimai neleidžia viso smurto atmesti kaip propagandos.
Brandus pasakojimas neprivalo pasirinkti tik vienos moralinės pusės. Administracija naudojo plakimą, turto konfiskavimą ir priverstinį darbą; sukilėliai atsakė savavališkais suėmimais, grasinimais ir smurtu prieš žmones, kurių kaltė ne visada buvo aiški. Socialinis protestas gali turėti pagrįstų priežasčių ir kartu sukurti naujų aukų.
Kaip valdžia malšino pasipriešinimą
Jau liepos 26 d. Stanislovas Augustas nurodė siųsti pirmuosius baudžiamuosius būrius. Rugpjūčio viduryje sukilimas ėmė silpti. Sukilėlių pasiuntiniai ieškojo Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio užtarimo ir prašė valdovo amnestijos. Tai rodo, kad vadovai suprato karinės pergalės neįmanomumą ir mėgino konfliktą užbaigti derybomis.
Rudenį į ekonomiją sutelkta daugiau pajėgų. Šaltiniuose minimi LDK, Kuršo ir Rusijos daliniai. Rugsėjį atvykus valdovo komisarams pasipriešinimas Šiauliuose išblėso, o spalio 16–23 d. galutinai palaužti likę židiniai. Reguliarios kariuomenės akivaizdoje prastai ginkluoti valstiečių būriai neturėjo realių galimybių ilgai gintis.
Ekonomijoje dar kelis mėnesius laikyta kariuomenė. Jos buvimas turėjo ne tik karinę, bet ir demonstracinę reikšmę: valdžia siekė atkurti pareigūnų autoritetą ir parodyti kitiems kaimams pasipriešinimo kainą. Kartu pradėtas tyrimas, rinkti miestų bei administracijos skundai, ieškota pabėgusių vadų ir aktyvių dalyvių.
Teismas ir vieša bausmė Joniškio aikštėje
Kauno miesto teismas bylą pradėjo nagrinėti 1769 m. spalio 30 d., o sprendimą priėmė gruodžio 4-ąją. Pirminiai nuosprendžiai buvo demonstratyviai žiaurūs: vadams numatytas laužymas ratu, ketvirčiavimas, galvų bei kūno dalių iškėlimas viešose vietose. Tokia bausmės kalba turėjo ne tik nubausti, bet ir įbauginti visuomenę.
Šaltiniai skiria paskirtus nuosprendžius nuo to, kas galiausiai įvykdyta. Valdovui sušvelninus dalį bausmių, Simonas Jazauskas, Tomas Martinaitis ir Vaitiekus Margelis po nuplakimo įkalinti iki gyvos galvos. Mykolas Pauga ir Martinijonas Radvila 1770 m. sausio 12 d. viešai nužudyti Joniškyje; dažniausiai nurodoma, kad jie nukirsdinti ir po mirties ketvirčiuoti.
Egzekuciją stebėjo magistrato atstovai ir prievarta suvaryti aplinkinių kaimų gyventojai. Net bausmės išlaidas turėjo padengti pati Šiaulių ekonomija. Valdžia sąmoningai kūrė reginį, kuris turėjo įrašyti paklusnumą į kolektyvinę atmintį. Bausmė buvo skirta ne vien dviem žmonėms, o visai bendruomenei.
Sukilimas ar maištas
XX a. lietuvių istoriografijoje 1769 m. įvykiai dažniausiai vadinti didžiausiu Lietuvos valstiečių sukilimu. Marksistinė istorijos schema akcentavo klasių kovą tarp feodalų ir valstiečių, todėl organizuotas pasipriešinimas lengvai pateko į „sukilimo“ kategoriją. Šis terminas įsitvirtino enciklopedijose, vadovėliuose ir atminties ženkluose.
Istorikė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė pasiūlė tikslesnį skirtumą. Politologine prasme sukilimas paprastai turi platesnius politinius tikslus, ideologiją, tvarią organizaciją ir siekį pakeisti valdžią. Šiaulių judėjimas buvo intensyvus bei organizuotas, bet jo tikslai apsiribojo konkrečios administracijos ir prievolių pakeitimu. Todėl jį galima vadinti aukšto intensyvumo maištu.
Terminų pasirinkimas priklauso nuo apibrėžimo. Kasdienėje ir Lietuvos istoriografinėje vartosenoje „Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas“ išlieka atpažįstamas pavadinimas. Analitiškai verta pridėti, kad tai nebuvo revoliucinis mėginimas perkurti LDK santvarką. Tikslus paaiškinimas svarbesnis už vieną etiketę.
Ar sukilimas sustabdė Tyzenhauzo reformas
Maištas atskleidė reformų socialinę kainą, bet Tyzenhauzo karjera 1769 m. nesibaigė. Jis dar daugiau kaip dešimtmetį valdė karališkąsias ekonomijas, steigė manufaktūras ir mokyklas, pertvarkė miestus. 1774 m. pradėtas klasicistinis Šiaulių centro perplanavimas, o administracinė miesto reikšmė toliau augo.
1780 m. valdovas iš Tyzenhauzo ekonomijas atėmė. Tam įtakos turėjo skolos, abejotinas projektų pelningumas, valdymo problemos ir dvaro politinės intrigos. Būtų klaidinga jo žlugimą tiesiogiai priskirti vien 1769 m. sukilimui. Vis dėlto Šiaulių įvykiai anksti parodė pagrindinę sistemos ydą: mėginimas modernizuoti ūkį prievartiniu baudžiauninkų darbu kūrė pajamas kartu su dideliu pasipriešinimu ir žmonių nuskurdimu.
Tyzenhauzo vertinimas todėl negali būti vien juodas ar baltas. Jis buvo ambicingas organizatorius, kūręs švietimo, medicinos, kultūros ir gamybos institucijas. Kartu jo administracija didino lažą, perkėlinėjo valstiečius ir naudojo fizines bausmes. Modernizacija nėra automatiškai pažanga visiems, jei jos naudą ir kainą paskirsto prievartinė sistema.
Ką 1769-ieji pasakoja apie LDK visuomenę
Šiaulių ekonomijos sukilimas primena, kad valstiečiai nebuvo nebyli bajorų politikos dekoracija. Jie žinojo ankstesnes prievoles, suvokė vietos administracijos hierarchiją, mokėjo rengti kolektyvinius veiksmus ir siųsti pasiuntinius į aukštesnes institucijas. Net neturėdami politinių teisių jie bandė apibrėžti, kokią valdžią laikė teisėta.
Judėjimas taip pat atskleidžia ribas. Kaimai nebuvo vieningi, miestiečių parama skilusi, o ryšys su Baro konfederacija liko silpnas. Sukilėliai nesukūrė platesnio valstiečių tinklo ir neturėjo karinio atsako reguliarioms pajėgoms. Vietinės teisės gynimas galėjo mobilizuoti šimtus žmonių, bet nepakako visos valstybės santvarkai pakeisti.
Galiausiai įvykis leidžia kitaip pažvelgti į Apšvietą. Naujos manufaktūros, apskaita, keliai ir miestų planai atrodė moderniai, tačiau buvo diegiami senos socialinės priklausomybės sąlygomis. Valdžia siekė efektyvesnės ekonomikos neatsiklausdama tų, kurių darbas ją turėjo išlaikyti. Konfliktas kilo ne tarp pažangos ir atsilikimo, o tarp skirtingai suprantamos reformos kainos.
Ką galime patikimai žinoti iš šaltinių
Didelė dalis sukilimo chronologijos atkuriama iš administracijos raštų, miestų skundų, teismo bylos ir vėlesnių valdžios sprendimų. Šie dokumentai pateikia datas, vardus, reikalavimus bei bausmes, bet buvo sukurti institucijų, kurios siekė atkurti tvarką ir nuteisti kaltinamuosius. Juose sukilėlių smurtas aprašomas smulkiai, o pareigūnų piktnaudžiavimas dažnai lieka bendresniame fone.
Valstiečių balsas mus pasiekia netiesiogiai: per jų kvietimus, priesaikas, reikalavimų santraukas ir priešininkų liudijimus. Dėl to negalime kiekvienam dalyviui priskirti vienodos motyvacijos. Vieni galėjo siekti senos prievolių tvarkos, kiti keršyti konkrečiam pareigūnui, treti tik paklusti kaimo bendruomenės spaudimui. Kolektyvinis veiksmas nebuvo vienodų minčių įrodymas.
Skiriasi net kai kurie skaičiai ir bausmių aprašymai. Istorikas turi atskirti teismo paskirtą demonstratyvų nuosprendį nuo po valdovo malonės faktiškai įvykdytos bausmės, o numatytų palivarkų skaičių – nuo konkrečiu momentu jau veikusių ūkių. Tokia šaltinių kritika nekeičia pagrindinės istorijos, bet saugo ją nuo tariamo tikslumo ir vėliau sukurtų legendų.
Išvada: maištas prieš prievarta primestą pažangą
1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimą sukėlė ne viena bausmė ar vienas nederlius. Jis išaugo iš staigaus perėjimo nuo činšo prie lažo, palivarkų steigimo, žemės perskirstymo, darbo manufaktūrose ir administracijos smurto. Liepos 13 d. įsakymas plakti valstiečius buvo kibirkštis jau paruoštoje aplinkoje.
Sukilėliai sugebėjo išvaikyti administraciją, išsirinkti komandą ir suformuluoti reikalavimus. Tačiau jų veiksmai neperaugo į plataus masto politinę revoliuciją, o protestą temdė savavališkas smurtas. Todėl įvykį galima pagrįstai vadinti ir tradiciniu terminu „sukilimas“, ir, siauresne politologine prasme, vietiniu maištu.
Valdžia judėjimą nuslopino, du vadus viešai nužudė, tačiau konflikto priežastys liko istoriniame įraše. Šiaulių 1769-ieji parodė, kad reforma, didinanti iždo pajamas ir kurianti modernias institucijas, gali tapti priespauda tiems, kurių kasdienis gyvenimas paaukojamas dėl projekto. Tai ne pasakojimas prieš modernizaciją – tai pasakojimas apie modernizaciją be sutikimo ir apsaugos.
Parašykite komentarą