1923 m. rugpjūčio 31-osios rytą Italijos karo laivai atidengė ugnį į senąją Korfu tvirtovę. Saloje nebuvo Graikijos laivyno bazės ar rimtos pakrančių gynybos: tvirtovėje glaudėsi nuo Mažosios Azijos katastrofos pabėgę civiliai. Po trumpo bombardavimo italų kariuomenė išsilaipino ir užėmė strategiškai svarbią Graikijos salą. Tai nebuvo paskelbto karo pradžia. Benito Mussolini vyriausybė tvirtino vykdanti atsakomąją priemonę už italų generolo nužudymą Graikijos ir Albanijos pasienyje.

Korfu incidentas truko mažiau nei mėnesį, tačiau jame jau matyti daugelis tarpukario Europos silpnybių: fašistinės valstybės jėgos demonstravimas, neaiški tarptautinių organizacijų kompetencija, didžiųjų valstybių sandoriai ir mažos šalies priverstinis nusileidimas. Įvykis dažnai pristatomas kaip pirmasis akivaizdus Tautų Sąjungos pralaimėjimas Mussolini. Toks vertinimas turi pagrindo, bet pernelyg tiesi išvada paslepia svarbią detalę: Italija iš Korfu vis dėlto pasitraukė, o krizę sprendė ne vien Ženevoje posėdžiavusi organizacija.

Europa po Pirmojo pasaulinio karo: taika be stabilumo

Korfu krizės neįmanoma suprasti vien kaip reakcijos į vieną žmogžudystę. Po Pirmojo pasaulinio karo Adrijos ir Balkanų regione sienos tebebuvo ginčijamos, o naujos ar išsiplėtusios valstybės nepasitikėjo kaimynėmis. Graikija 1922 m. patyrė skaudų pralaimėjimą kare su Turkija. Mažosios Azijos graikų pasitraukimas ir gyventojų mainai sukėlė humanitarinę krizę, politinį perversmą ir didžiulę įtampą valstybės viduje. Tūkstančiai pabėgėlių buvo apgyvendinti įvairiose vietose, tarp jų ir Korfu.

Italija, nors priklausė Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojoms, jautėsi negavusi visko, kas jai buvo žadėta. Šį „suluošintos pergalės“ pasakojimą išnaudojo fašistai. 1922 m. spalį Mussolini tapo ministru pirmininku ir dar nebuvo sukūręs visiškai diktatoriškos sistemos, tačiau užsienio politikoje jam reikėjo matomų laimėjimų. Griežtas atsakas į bet kokį Italijos prestižo įžeidimą padėjo parodyti naujojo režimo ryžtą vidaus auditorijai ir kaimynams.

Graikijos ir Albanijos siena tuo metu dar buvo žymima vietovėje pagal po karo priimtus tarptautinius sprendimus. Darbą prižiūrėjo Ambasadorių konferencija – Paryžiuje veikiantis didžiųjų Antantės valstybių organas. Ji buvo ne tas pats, kas Tautų Sąjunga. Šis institucinis skirtumas vėliau tapo lemtingas, nes leido krizę iš Ženevos perkelti į forumą, kuriame Italija turėjo daugiau tiesioginės įtakos.

Taigi incidento foną sudarė trys persidengiantys veiksniai: neužbaigta sienų tvarka, Graikijos politinis bei karinis pažeidžiamumas ir fašistinės Italijos troškimas įrodyti, kad su ja reikia skaitytis. Generolo Enrico Tellini nužudymas tapo kibirkštimi, bet parako statinė buvo pripildyta dar prieš jam išvykstant į pasienį.

Tellini misija ir žmogžudystė ties Kakavija

Generolas Enrico Tellini vadovavo tarptautinei komisijai, turėjusiai vietovėje nustatyti Graikijos ir Albanijos sieną. Komisijoje dirbo kelių šalių atstovai, o jos veikla vyko kalnuotame, menkai kontroliuojamame regione, kuriame susipynė vietos bendruomenių interesai, banditizmas ir valstybių įtarumas. Santykiai tarp skirtingų delegacijų nebuvo sklandūs, tačiau patikimų įrodymų, kad tai savaime vedė į sąmokslą, nėra.

1923 m. rugpjūčio 27 d. Tellini automobilis buvo sustabdytas netoli Kakavijos perėjos, kelyje tarp Janinos ir Albanijos sienos. Užpuolikai nužudė generolą, jo padėjėjus ir vairuotoją. Šaltiniuose bendras aukų skaičius bei kai kurios pareigybės pateikiami nevienodai, tačiau esminis faktas neginčijamas: žuvo Italijos vadovaujamos tarptautinės sienų komisijos nariai.

Kas juos nužudė, taip ir nebuvo patikimai nustatyta. Tuo metu ir vėliau buvo įtarinėjami graikų nacionalistai, pasienio plėšikai, albanų grupės bei įvairūs politiniai provokatoriai. Italijos propaganda kaltę greitai susiejo su Graikija, bet tiesioginių įrodymų, kad žmogžudystę užsakė Atėnų vyriausybė, nebuvo. Net teiginys, kad nusikaltėliai būtinai buvo graikai, liko neįrodytas.

Ši nežinomybė yra svarbiausia faktų ir politinės interpretacijos riba. **Patvirtintas faktas yra Italijos pareigūnų nužudymas Graikijos teritorijoje; nepatvirtintas teiginys – Graikijos valstybės atsakomybė už iš anksto suplanuotą išpuolį.** Pagal įprastą tarptautinę praktiką Atėnai turėjo pareigą tirti nusikaltimą ir bendradarbiauti, bet tai nereiškė automatinės teisės bombarduoti ar okupuoti salą.

Mussolini nelaukė tyrimo išvadų. Nužudymas jam suteikė progą paversti kriminalinę bylą nacionalinio prestižo išbandymu. Per kelias dienas Roma pateikė reikalavimus, kurių dalį Graikija galėjo įvykdyti, o dalis buvo suformuluota taip, kad nusileidimas atrodytų kaip viešas pažeminimas.

Ultimatumas, kurio esmė buvo ne vien teisingumas

Rugpjūčio 29 d. Italija įteikė Graikijai griežtą ultimatumą. Roma reikalavo oficialiai atsiprašyti, surengti iškilmingą pagarbos Italijos vėliavai ceremoniją, dalyvaujant aukštiems Graikijos pareigūnams, nubausti kaltininkus, į tyrimą įtraukti Italijos atstovą ir per labai trumpą laiką sumokėti 50 milijonų lirų. Atsakymui skirtas terminas buvo toks trumpas, kad patikimas tyrimas ir nusikaltėlių nuteisimas praktiškai buvo neįmanomi.

Graikijos vyriausybė pasmerkė žmogžudystę ir sutiko su dalimi simbolinių bei tyrimo priemonių. Ji buvo pasirengusi reikšti apgailestavimą, pagerbti aukas ir bendradarbiauti. Tačiau Atėnai atmetė reikalavimus, kurie iš anksto numatė Graikijos kaltę arba pažeidė jos suverenitetą. Ypač problemiška buvo pareiga beveik nedelsiant suimti ir nubausti dar nenustatytus žudikus.

Mussolini šį dalinį sutikimą traktavo kaip nepaklusnumą. Ultimatumo pobūdis rodo, kad tikslas buvo platesnis už nusikaltimo išaiškinimą. Jei svarbiausia būtų buvęs tyrimas, Italija būtų turėjusi interesą skirti jam laiko ir priimti neutralią tarptautinę procedūrą. Vietoj to buvo pasirinkta demonstratyvi prievarta: reikalauta ir pinigų, ir ritualinio nuolankumo, o neįvykdomas terminas suteikė dingstį karinei akcijai.

Tai nereiškia, kad Tellini nužudymas Romai buvo nereikšmingas ar suvaidintas. Italijos pasipiktinimas turėjo realų pagrindą, o Graikijos valdžios kontrolė pasienyje buvo silpna. Vis dėlto tarp teisėto reikalavimo atlikti tyrimą ir kolektyvinės bausmės civiliams egzistavo aiški riba. Fašistinė vyriausybė sąmoningai ją peržengė.

Istorikai ginčijasi, kiek krizę nulėmė asmeninis Mussolini impulsyvumas, vidaus propagandos poreikis ir nuoseklesni Italijos planai plėsti įtaką rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Šių motyvų tiksliai pasverti neįmanoma. Tačiau sprendimų seka aiški: dar nebaigus tyrimo Roma pavertė nežinomų užpuolikų nusikaltimą valstybės atsakomybės klausimu ir pasirinko karinį spaudimą.

Korfu bombardavimas ir okupacija

1923 m. rugpjūčio 31 d. Italijos eskadra pasirodė prie Korfu. Po ultimatumo salos gynybai nebuvo realiai pasirengta. Italų laivai apšaudė senąją ir naująją tvirtoves, o paskui išlaipino karius. Operacija buvo greita: Graikija negalėjo rizikuoti visaverčiu karu su daug stipresne Italija, ypač vos atsigavusi po katastrofos Mažojoje Azijoje.

Bombardavimo taikiniai buvo karinę istoriją turintys įtvirtinimai, bet juose ir aplink juos gyveno civiliai pabėgėliai. Žuvo ir buvo sužeista žmonių, tarp jų vaikų. Skirtinguose to meto pranešimuose bei vėlesniuose pasakojimuose aukų skaičius svyruoja. Dažnai nurodoma apie keliolika žuvusiųjų, tačiau tikslūs skaičiai nėra vienodi, todėl atsakinga kalbėti ne apie tariamai neginčijamą statistiką, o apie patį faktą: karinė akcija pareikalavo civilių gyvybių.

Italija paskelbė okupaciją laikina garantija, turinčia priversti Graikiją įvykdyti reikalavimus. Tačiau tarptautinės teisės požiūriu mastas buvo neproporcingas: nusikaltimas įvykdytas žemyniniame pasienyje, o nubausta visai kita vieta – sala Jonijos jūroje. Korfu pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Sala kontroliavo svarbias jūrų prieigas, ilgai buvo susijusi su Vakarų Europos valstybėmis, o jos užėmimas leido Italijai pademonstruoti laivyno galią.

Graikų garnizonui buvo įsakyta nesipriešinti, todėl didesnių kautynių neįvyko. Tai kartais klaidingai pateikiama kaip beveik bekraujė jėgos demonstracija. Civilinės aukos paneigia tokį sušvelnintą vaizdą. Kita vertus, incidento nereikėtų vadinti Italijos ir Graikijos karu: diplomatiniai santykiai nenutrūko, bendroji mobilizacija nevirto plataus masto operacijomis, o abi pusės netrukus įsitraukė į tarptautinį tarpininkavimą.

Graikija kreipiasi į Tautų Sąjungą

Atėnai nedelsdami kreipėsi į Tautų Sąjungą. 1919–1920 m. sukurta organizacija turėjo teikti mechanizmą ginčams spręsti, taikyti politinį spaudimą ir apsaugoti taiką be tiesioginio karo. Graikijos požiūriu atvejis buvo akivaizdus: viena narė panaudojo karinę jėgą prieš kitą ir okupavo jos teritoriją.

Mussolini vyriausybė priešinosi Tautų Sąjungos jurisdikcijai. Roma aiškino, kad incidentas kilo iš Ambasadorių konferencijos paskirtos komisijos narių nužudymo, todėl būtent ši konferencija turėtų spręsti bylą. Teisinis argumentas nebuvo visiškai išgalvotas, nes Tellini tikrai vykdė jos pavedimą. Tačiau kartu tai buvo patogus politinis kelias: Ambasadorių konferencijoje dominavo kelios didžiosios valstybės, o sprendimai galėjo būti derinami uždaresnėje diplomatijoje.

Didžioji Britanija labiau rėmė Tautų Sąjungos vaidmenį ir nenorėjo, kad karinė prievarta taptų priimtinu precedentu. Prancūzija elgėsi atsargiau. 1923 m. ji buvo įsitraukusi į Rūro srities okupaciją ir pati susidūrė su kritika dėl spaudimo Vokietijai; be to, Paryžiui buvo svarbus bendradarbiavimas su Italija. Šie platesni interesai sumažino vieningo fronto prieš Mussolini galimybę.

Tautų Sąjungos Taryba krizę svarstė, tačiau galutinis sprendimo svoris perėjo Ambasadorių konferencijai. Tai ir yra pagrindas teigti, kad organizacija buvo apeita. Vis dėlto ji nebuvo visiškai neveikli: viešos diskusijos Ženevoje, britų spaudimas ir baimė dėl platesnio konflikto padėjo nustatyti ribas Italijos veiksmams.

Šis institucinis susidvejinimas parodė silpnąją tarpukario sistemos vietą. Tautų Sąjunga galėjo veikti tik tiek, kiek didžiosios valstybės sutiko leisti jai veikti. Kai viena iš jų buvo pati konflikto dalyvė, o kitos turėjo tarpusavyje nesusijusių interesų, bendros taisyklės lengvai užleisdavo vietą diplomatiniam sandoriui.

Penkiasdešimt milijonų lirų ir kompromiso kaina

Ambasadorių konferencija suformulavo sąlygas, kurios iš dalies atkartojo Italijos reikalavimus, bet suteikė joms tarptautinę procedūrą. Graikija turėjo išreikšti pagarbą aukoms, bendradarbiauti tiriant nusikaltimą ir kaip garantiją deponuoti 50 milijonų lirų. Tarptautinė komisija turėjo vertinti Graikijos pastangas ir atsakomybės klausimą.

Formaliai tai nebuvo paprastas Mussolini ultimatumo patvirtinimas. Buvo nustatytas tarpininkavimo mechanizmas, o Italijai neleista neribotai laikyti Korfu. Tačiau praktinis rezultatas Romai buvo palankus. Po tyrimo, kuris nenustatė žudikų, bet kritikavo Graikijos valdžios veiksmus, pinigai galiausiai atiteko Italijai. Graikija sumokėjo didžiulę sumą, nors jos vyriausybės dalyvavimas žmogžudystėje nebuvo įrodytas.

Italijos pajėgos Korfu paliko rugsėjo pabaigoje; dažniausiai nurodoma rugsėjo 27-oji. Okupacija truko maždaug keturias savaites. Mussolini negavo salos visam laikui ir turėjo sutikti su pasitraukimu, todėl tai nebuvo neribota Italijos pergalė. Vis dėlto jis galėjo vidaus auditorijai skelbti, kad griežta laikysena privertė Graikiją sumokėti ir parodyti pagarbą Italijai.

Graikijai kompromisas buvo skaudus, bet racionalus. Jos kariuomenė ir finansai buvo išsekinti, o naujas karas galėjo sukelti dar didesnę nelaimę. Vyriausybė išsaugojo Korfu ir išvengė ilgalaikės okupacijos, sumokėdama piniginę bei simbolinę kainą. Vertinti jos sprendimą kaip paprastą bailumą būtų anachronistiška: jėgų santykis ir diplomatinė parama buvo aiškiai nepalankūs.

Kompromiso esmė buvo tokia: teritorinis status quo atkurtas, tačiau prievartą panaudojusi valstybė negavo rimtos bausmės. Dėl to krizė baigėsi be karo, bet kartu pasiuntė pavojingą signalą – karinis spaudimas gali duoti apčiuopiamos naudos, jei agresorius yra pakankamai įtakingas.

Ar tai buvo Tautų Sąjungos pralaimėjimas?

Populiariame pasakojime Korfu incidentas dažnai sutraukiamas į vieną sakinį: Mussolini metė iššūkį Tautų Sąjungai, o ši kapituliavo. Toks apibendrinimas pagauna svarbią tiesą, bet praleidžia proceso sudėtingumą. Organizacija negalėjo veikti kaip viršvalstybinė vyriausybė; ji neturėjo savo kariuomenės ir priklausė nuo narių, ypač didžiųjų valstybių, politinės valios.

Pralaimėjimu galima vadinti tai, kad ginčas tarp dviejų narių nebuvo iki galo išspręstas pagal Tautų Sąjungos procedūras. Italijai pavyko perkelti sprendimą į Ambasadorių konferenciją, išvengti sankcijų ir gauti pinigus. Graikija, nors jos valstybės kaltė neįrodyta, buvo spaudžiama kaip silpnesnioji pusė. Tai pakirto deklaruojamą suverenių narių lygybę.

Tačiau teiginys, kad Tautų Sąjunga „nieko nepadarė“, taip pat netikslus. Krizė tapo tarptautinio svarstymo objektu, Italijos okupacija nebuvo pripažinta teisėta nuolatine padėtimi, o kariuomenė pasitraukė. Britanijos ir kitų valstybių spaudimas, išreikštas ir per Ženevos mechanizmus, prisidėjo prie to, kad Mussolini negalėjo tiesiog aneksuoti salos.

Istoriografinis ginčas todėl sukasi ne apie paprastą sėkmės ar nesėkmės etiketę, o apie vertinimo kriterijų. Jei tikslas buvo sustabdyti karą ir atkurti Graikijos kontrolę Korfu, sistema pasiekė dalinį rezultatą. Jei tikslas buvo vienodai taikyti taisykles, nustatyti atsakomybę ir atgrasyti agresiją, ji nuvylė.

Korfu tapo ankstyvu įspėjimu: kolektyvinis saugumas veikė palyginti gerai, kai didžiosios valstybės sutardavo, bet byrėjo, kai jų interesai išsiskirdavo. Ši pamoka vėliau dar ryškiau pasikartojo Mandžiūrijos ir Etiopijos krizėse, nors 1923 m. baigtis dar nebuvo tokia katastrofiška.

Mussolini laimėjimas – realus, bet ne absoliutus

Fašistinė propaganda pateikė Korfu kaip naujos, energingos Italijos triumfą prieš silpną ir delsiančią senąją diplomatiją. Mussolini sustiprino įvaizdį lyderio, kuris už italų gyvybes reikalauja atlygio ir nebijo panaudoti karinių priemonių. Tai buvo svarbus vidaus politikos laimėjimas, nes režimas dar tik įtvirtino valdžią.

Vis dėlto vadinti incidentą neribota strategine pergale būtų per drąsu. Italija neįgijo naujos teritorijos, o tarptautinis spaudimas privertė nustatyti pasitraukimo terminą. Britanija aiškiai parodė, kad nuolatinės Italijos kontrolės Korfu netoleruos. Mussolini taip pat suprato, jog atviras susidūrimas su britų jūrų galia būtų neprotingas.

Tikroji nauda buvo precedentas ir reputacija. Italija parodė, kad gali greitai sukurti faktą vietoje, o paskui derėtis iš stipresnės pozicijos. Pirmiausia sala buvo užimta, tik tada detaliai derintos sąlygos. Šis metodas – ribota jėgos akcija, maksimalistiniai reikalavimai ir vėlesnis kompromisas, pateikiamas kaip pergalė – tapo atpažįstamu fašistinės diplomatijos bruožu.

Reikia vengti kito supaprastinimo: Korfu neįrodo, kad jau 1923 m. Mussolini turėjo tikslų Antrojo pasaulinio karo užkariavimų planą. Ankstyvojo fašistinio režimo užsienio politika buvo oportunistinė, joje derėjo prestižo siekis, tradicinės Italijos ambicijos Adrijoje ir asmeninis diktatoriaus polinkis rizikuoti. Vėlesnę agresiją lengva retrospektyviai įrašyti į vieną nuoseklią schemą, tačiau istorinis procesas buvo labiau vingiuotas.

Korfu svarba slypi ne tariamoje slapto plano repeticijoje, o politiniame mokyme. Mussolini patyrė, kad Vakarų valstybės protestuos, bet sieks kompromiso; kad institucijų jurisdikciją galima ginčyti; ir kad trumpa, ribota prievarta gali būti apdovanota pinigais bei prestižu.

Graikijos padėtis ir pamiršta civilių patirtis

Tarptautinės diplomatijos pasakojimuose Graikija dažnai lieka tik silpnoji valstybė, kuri nusileido ultimatumui. Tačiau 1923 m. šalies pasirinkimus formavo neseniai patirta nacionalinė katastrofa. Karas su Turkija baigėsi pralaimėjimu, monarchija buvo sukrėsta, vyko politiniai teismai, o valstybė turėjo apgyvendinti milžinišką pabėgėlių srautą. Naujas konfliktas su Italija galėjo sugriauti ir taip trapią tvarką.

Korfu gyventojams didžiosios strategijos kalba mažai ką reiškė. Saloje buvę pabėgėliai jau buvo praradę namus Mažojoje Azijoje, o dabar atsidūrė po kitos valstybės laivyno ugnimi. Jų žūtys primena, kad terminas „ribota karinė akcija“ dažnai apibūdina ribas žemėlapyje, o ne žmonių patirtį.

Okupacija taip pat turėjo kasdienę administracinę pusę: italų kariuomenė kontroliavo svarbius objektus, judėjimą ir ryšius, o vietos valdžia veikė spaudžiama. Nors masinio ilgalaikio teroro ar plataus karo saloje nebuvo, gyventojams liko nežinia, ar „laikina“ okupacija tikrai baigsis. Jonijos salų istorijoje užsienio valdžių kaita nebuvo tolima abstrakcija.

Graikijos diplomatija pasirinko internacionalizuoti konfliktą, o ne atsakyti jėga. Tai leido išsaugoti salą, tačiau visuomenėje sustiprino kartėlį dėl dvigubų standartų. Mažosios valstybės formaliai buvo Tautų Sąjungos narės, bet jų saugumas vis tiek priklausė nuo to, ar bent viena didžioji valstybė laikys jų bylą verta ginti.

Ši perspektyva koreguoja herojiškus pasakojimus abiejose pusėse. Italijos „garbės apgynimas“ reiškė civilių bombardavimą, o Graikijos „nusileidimas“ buvo sąmoningas bandymas išvengti daug didesnių nuostolių. Krizės istorijoje svarbūs ne vien Mussolini pareiškimai ir diplomatų notos, bet ir žmonės, kurie už politikų prestižą sumokėjo gyvybėmis bei dar vienu priverstinio nesaugumo laikotarpiu.

Ką Korfu incidentas iš tikrųjų pakeitė

Korfu krizė nepakeitė Europos sienų ir nesukėlė didžiojo karo. Dėl to ji lengvai pasimeta tarp ryškesnių tarpukario įvykių. Vis dėlto jos pasekmės buvo reikšmingos politinės kultūros ir tarptautinės sistemos požiūriu.

Pirma, incidentas normalizavo mintį, kad fašistinė Italija naudos karinę jėgą prestižui ir regioninei įtakai stiprinti. Vėlesnės Mussolini akcijos buvo daug platesnės, tačiau 1923 m. jau pasirodė pagrindinis modelis: staigus ultimatumas, demonstratyvi jėga ir propaganda, vaizduojanti kompromisą kaip visišką pergalę.

Antra, krizė atskleidė konkuruojančių institucijų problemą. Tautų Sąjunga, Ambasadorių konferencija ir tradicinė didžiųjų valstybių diplomatija veikė vienu metu. Valstybė galėjo pasirinkti jai palankesnį forumą arba ginčyti kito kompetenciją. Taisyklės buvo nepakankamai aiškios, o jų taikymas priklausė nuo galios.

Trečia, buvo susilpnintas atgrasymas. Italija pasitraukė, tačiau sumokėjo nedidelę politinę kainą ir gavo finansinę kompensaciją. Potencialiam agresoriui tai nebuvo įtikinamas įrodymas, kad jėgos panaudojimas neapsimoka. Kita vertus, britų pasipriešinimas parodė, kad egzistuoja ribos: nuolatinė Korfu aneksija būtų sukėlusi daug rimtesnę reakciją.

Galiausiai Korfu išryškino skirtumą tarp krizės suvaldymo ir teisingo sprendimo. Diplomatai sustabdė eskalaciją, atkūrė Graikijos suverenitetą saloje ir išvengė Italijos bei Graikijos karo. Tačiau nusikaltimo kaltininkai liko nežinomi, civilių bombardavimas nebuvo deramai nubaustas, o silpnesnė valstybė sumokėjo kompensaciją be įrodytos vyriausybinės kaltės.

Būtent todėl incidentas išlieka vertinga tarpukario istorijos pamoka. Tarptautinė tvarka gali išgyventi vieną krizę ir kartu tapti silpnesnė, jei taika perkama nuolaidomis tam, kuris pirmasis panaudojo jėgą.

Trumpa okupacija, ilgas perspėjimas

1923 m. Korfu incidentas prasidėjo tikru ir sunkiu nusikaltimu – generolo Enrico Tellini bei jo palydos nužudymu. Tačiau tyrimo būtinybė buvo paversta dingstimi kolektyvinei bausmei. Mussolini pateikė reikalavimus, kurių Graikija per nustatytą laiką negalėjo sąžiningai įvykdyti, bombardavo civiliais apgyvendintus įtvirtinimus ir užėmė salą, nes žinojo turįs karinį pranašumą.

Krizės pabaiga buvo dviprasmė. Italija pasitraukė iš Korfu, tad jėga sukurta teritorinė padėtis netapo nuolatinė. Tačiau Graikija sumokėjo 50 milijonų lirų, o fašistinis režimas galėjo skelbti prestižo pergalę. Tautų Sąjunga padėjo sutelkti tarptautinį dėmesį, bet lemiamas sprendimas buvo nukreiptas į didžiųjų valstybių valdomą Ambasadorių konferenciją.

Todėl Korfu nėra nei paprasta istorija apie visišką Mussolini triumfą, nei įrodymas, kad kolektyvinio saugumo sistema jau 1923 m. buvo bevertė. Tai tikslesnis ir neramesnis pasakojimas: sistema gebėjo sustabdyti eskalaciją, tačiau nesugebėjo vienodai taikyti atsakomybės. Ji išsaugojo taiką viename ginče, kartu parodydama, kaip lengvai taisyklės nusilenkia galingesnės valstybės spaudimui.

Po keliolikos metų šis trūkumas taps pražūtingas. Korfu saloje jis dar atrodė kaip išspręsta diplomatinė krizė. Istorijos perspektyvoje tai buvo ankstyvas perspėjimas, kad taika be patikimo teisingumo ir atgrasymo gali būti tik pertrauka iki kito, pavojingesnio išbandymo.

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas