1858 m. vasarą Londono parlamentarai susidūrė su reiškiniu, kurio nebegalėjo palikti skurdžių miesto kvartalų problema. Per atvirus langus į Vestminsterio rūmus skverbėsi Temzės dvokas. Užuolaidos buvo mirkomos chloro kalkėse, teismuose skubėta baigti posėdžius, o laikraščiai reiškinį pavadino Didžiąja smarve. Upė, šimtmečius buvusi Londono transporto arterija ir geriamojo vandens šaltinis, virto skystu miesto atliekų rezervuaru.
Smarvė pati žmonių nežudė taip, kaip tuo metu baiminosi miasmos teorijos šalininkai. Tikrasis pavojus buvo tai, ko nebuvo galima užuosti: išmatomis užterštame vandenyje plintanti cholera ir kitos žarnyno infekcijos. Vis dėlto klaidinga ligos samprata netikėtai pastūmėjo teisinga kryptimi. Manydami, kad būtina pašalinti nuodingą orą, politikai pagaliau finansavo sistemą, kuri atskyrė nuotekas nuo tankiai apgyvendinto miesto ir jo vandens šaltinių.
Didžioji Londono smarvė dažnai pasakojama kaip viena karšta vasara ir vieno genialaus inžinieriaus triumfas. Tikroji istorija sudėtingesnė. Josephas Bazalgette’as kanalizacijos planus rengė dar iki 1858-ųjų, sprendimus stabdė konkuruojančios institucijos, o pastatytas tinklas iš pradžių ne valė nuotekas, bet perkėlė jų išleidimą žemyn upe. Tai buvo milžiniška pažanga, tačiau ne stebuklingas vienos problemos išnykimas.
Milžiniškas miestas ant pasenusios sanitarinės sistemos
XIX a. pirmojoje pusėje Londonas augo tokiu greičiu, kokiam jo infrastruktūra nebuvo pasirengusi. Pramonė, geležinkeliai ir imperijos prekyba traukė žmones į sostinę, o gyvenamieji kvartalai tankėjo. Daugelio namų atliekos patekdavo į po pastatais įrengtas išgriebimo duobes. Jas tuštindavo naktininkais vadinti darbininkai, surinktas medžiagas parduodavę kaip trąšą. Sistema galėjo veikti mažesniame mieste, bet milijoniniame Londone duobės persipildydavo, sunkdavosi į gruntą ir teršdavo šulinius.
Padėtį paradoksaliai apsunkino technologinė pažanga. Plintant vandeniu nuleidžiamiems tualetams, atliekos iš namų sparčiau patekdavo į vietinius kanalus. 1848 m. sanitarinės reformos skatino geresnį namų drenažą, tačiau daug kanalų baigėsi Temzėje arba jos intakuose. Tai, kas buvo pašalinta iš turtingesnio namo, neišnykdavo: vanduo nunešdavo atliekas į bendrą miesto upę.
Į Temzę tekėjo ne tik buitinės nuotekos. Skerdyklos, raugyklos, dažyklos, alaus daryklos ir kitos įmonės taip pat leido atliekas į vandens kelius. Potvyniai bei atoslūgiai ne visuomet išnešdavo taršą į jūrą. Potvynio banga dalį jos grąžindavo aukštyn upe, todėl prie krantų kaupėsi dumblas ir yranti organinė medžiaga. Miestas bandė išspręsti tūkstančius vietinių problemų, bet neturėjo vienos veikiančios nuotekų šalinimo sistemos.
Temzė buvo ir kanalizacija, ir geriamojo vandens šaltinis
Didžiausia grėsmė kilo ne vien dėl atliekų kiekio, bet dėl jų ryšio su vandens tiekimu. Privačios vandens bendrovės pumpavo Temzės vandenį ir tiekė jį klientams, o vargingesni gyventojai naudojosi viešais siurbliais, šuliniais ar pardavėjų atgabentu vandeniu. Įstatymai palaipsniui vertė bendroves vandens paėmimo vietas kelti aukščiau miesto, tačiau vamzdynai, rezervuarai ir vietiniai šaltiniai vis dar galėjo būti užteršti.
Londoną nuo 1831 m. ne kartą užklupo choleros epidemijos. Liga sukeldavo stiprų viduriavimą, dehidrataciją ir galėjo nužudyti per kelias valandas. 1848–1849 m. epidemija nusinešė tūkstančius gyvybių, o 1853–1854 m. banga vėl parodė, kad sanitarinė krizė nėra teorinė. Mirtingumas ypač skaudžiai smogė ankštiems, prastai vandeniu aprūpintiems rajonams.
Šiandien žinome, kad cholerą sukelia bakterija Vibrio cholerae, dažniausiai plintanti per išmatomis užterštą vandenį ar maistą. Viktorijos laikų gydytojai bakterijos dar nebuvo nustatę. Jų turimi duomenys buvo fragmentiški, laboratorinė mikrobiologija tik kūrėsi, o skirtingi epidemijų židiniai atrodė chaotiški. Todėl ginčas dėl ligos kelio vyko ne tarp „mokslo“ ir visiško nežinojimo, bet tarp kelių tuomet įtikinamai skambėjusių aiškinimų.
Miasma: klaidinga teorija, paskatinusi naudingą reformą
Didelė dalis medikų ir reformatorių ligas siejo su miasma — blogu oru, kylančiu iš pūvančių organinių medžiagų. Kvapas buvo laikomas ne vien šleikščiu pojūčiu, bet tiesioginiu nuodų ženklu. Toks aiškinimas atitiko kasdienę patirtį: skurdžiausi, nešvariausi ir prasčiausiai vėdinami kvartalai iš tiesų dažnai turėjo didžiausią mirtingumą.
Miasmos teorija buvo klaidinga kalbant apie choleros perdavimą, tačiau ja paremti veiksmai galėjo būti naudingi. Šalinant atliekas, gerinant drenažą ir tiekiant švaresnį vandenį, mažėjo sąlytis su ligos sukėlėju, net jei reformatoriai neteisingai aiškino rezultatą. Tai svarbi istorijos ironija: visuomenės sveikatos pažanga ne visada laukia tobulo mokslinio supratimo.
Kartu ši teorija nukreipė dėmesį į tai, ką jautė nosis. Pareigūnai galėjo paskelbti vietą saugesne, jei ji buvo dezodoruota, nors užkratas vandenyje išlikdavo. 1858 m. parlamentarai nuoširdžiai bijojo, kad Temzės garai sukels epidemiją. Tą vasarą didelis choleros protrūkis Londono centre nekilo, todėl vien kvapo ir mirčių sutapimas nepatvirtino jų įsitikinimo. Tačiau politiniu požiūriu būtent kvapas tapo argumentu, kurio nebuvo galima atidėti.
Johnas Snow ir 1854 m. Broad Street siurblio tyrimas
Ketveriais metais prieš Didžiąją smarvę gydytojas Johnas Snow tyrė choleros protrūkį Soho rajone. Jis rinko mirčių adresus, apklausė gyventojus ir nustatė, kad atvejai telkėsi aplink Broad Street viešąjį vandens siurblį. Vietos valdžia pašalino jo rankeną, nors tuo metu protrūkis jau silpo. Šis veiksmas tapo vienu garsiausių epidemiologijos simbolių.
Populiarioje versijoje Snow nubraižė žemėlapį, nuėmė rankeną ir iš karto įtikino pasaulį, kad cholera plinta vandeniu. Iš tikrųjų jo argumentas buvo platesnis. Jis lygino namų ūkius, kuriems vandenį tiekė skirtingos bendrovės, nagrinėjo išimtis ir siūlė fekalinio teršalo perdavimo mechanizmą. Žemėlapis buvo viena įrodymų dalis, o ne vienintelis atradimo momentas.
Snow išvados nebuvo iš karto visuotinai priimtos. Oficialūs tyrėjai dar galėjo aiškinti, kad vanduo buvo paveiktas miasmos arba kad susirgimus sukėlė vietos aplinkos visuma. Pats Snow mirė 1858 m. birželį, Didžiosios smarvės pradžioje, nesulaukęs galutinio savo teorijos pripažinimo. Todėl netikslu teigti, kad Parlamentas 1858 m. sąmoningai įgyvendino jo mikrobiologinį paaiškinimą. Kanalizacija buvo patvirtinta daugiausia siekiant pašalinti smarvę ir tariamai pavojingą orą.
1858 m. karštis pavertė užterštą upę politine krize
1858 m. birželį ir liepą užsitęsęs karštis sumažino Temzės vandens lygį ir pagreitino organinių medžiagų irimą. Atoslūgio metu atsiverdavo nuotekomis prisotintos seklumos, o tvankus oras laikė kvapą virš miesto. Smarvė apėmė ilgą upės ruožą nuo vakarinių iki rytinių rajonų. Liudininkai skundėsi ne vien nemaloniu kvapu, bet pykinimu, galvos skausmu ir baime susirgti.
Vestminsterio rūmai stovėjo tiesiai prie upės. Tai pakeitė politinę problemos geografiją. Dešimtmečius sanitarinė našta daugiausia slėgė darbininkų kvartalus, o 1858 m. ji pasiekė sprendimų priėmėjus jų darbo vietoje. Užuolaidos buvo apdorojamos chloro kalkėmis, svarstyta, ar posėdžius įmanoma tęsti, o Temzės pakrantėse dirbę teismai stengėsi trumpinti bylas.
Birželio 25 d. Bendruomenių rūmuose aptarta, kad kvapas juntamas nuo Chelsea iki Greenwicho. Pareigūnai citavo ligoninės laivo mediką, Temzės vandenį pavadinusį nepakeliamai dvokiančiu, ir perspėjo apie galimą epidemiją. Šie pasisakymai atskleidžia to meto baimę, bet nėra įrodymas, kad pats oras platino cholerą. Jie svarbūs todėl, kad parodo, kada ilgai žinota tarša virto neatidėliotina valstybės problema.
Bazalgette’o planas neatsirado per vieną dvokią vasarą
Josephas Williamas Bazalgette’as buvo ne atsitiktinai krizės metu pakviestas gelbėtojas, o patyręs inžinierius, jau dirbęs Londono kanalizacijos srityje. 1856 m. jis patvirtintas naujai įsteigtos Metropolijos darbų tarybos vyriausiuoju inžinieriumi. Jo užduotis buvo sujungti fragmentuotus vietinius kanalus į bendrą pagrindinio drenažo sistemą.
Iki Didžiosios smarvės Bazalgette’as rengė ir teikė planus, tačiau institucinis konfliktas stabdė sprendimus. Vyriausybės darbų institucija ir Metropolijos darbų taryba ginčijosi dėl projekto krypties, kainos bei išleidimo vietų. 1858 m. birželio parlamento diskusijoje atvirai pripažinta, kad du tarybos pasiūlymai buvo atmesti, o dar vienas sprendimas atidėtas. Vadinasi, trūko ne vien techninės idėjos, bet aiškios atsakomybės ir politinio leidimo.
Smarvė nepavertė nežinomybės staigiu genialiu atsakymu. Ji pakeitė delsimo kainą. Kai parlamentarai nebegalėjo dirbti prie upės, finansiniai ir administraciniai prieštaravimai prarado ankstesnę galią. Bazalgette’as gavo galimybę įgyvendinti jau brandintą principą: perimti nuotekas prieš joms patenkant į centrinę Temzę ir gravitacija bei siurbliais nukreipti jas į rytus.
Įstatymas, pralaužęs finansinį ir administracinį akligatvį
1858 m. rugpjūčio 2 d. karalienės sankciją gavo Metropolijos valdymo pataisos įstatymas. Jo tekstas reikalavo kuo skubiau pradėti Temzės valymo ir pagrindinio drenažo darbus. Metropolijos darbų tarybai leista statyti krantinėse, po upės vaga ir jos pakrantėse, įsigyti reikalingą žemę bei vykdyti dezodoravimo priemones.
Svarbiausia buvo ne vien principinė pareiga, bet finansavimas. Įstatymas leido iki 1864 m. pabaigos pasiskolinti iki trijų milijonų svarų, o iždas galėjo garantuoti pagrindinės sumos ir palūkanų mokėjimą. Paskolos turėjo būti aptarnaujamos specialiu metropolijos pagrindinio drenažo tarifu. Taip problema buvo paversta ilgalaikiu viso miesto infrastruktūros įsipareigojimu.
Dažnai kartojama, kad Parlamentas sprendimą priėmė per 18 dienų. Šis skaičius apibūdina paskutinį teisėkūros etapą nuo įstatymo projekto pateikimo liepą iki sankcijos rugpjūčio 2 d., o ne visos kanalizacijos idėjos gimimą. Diskusijos, tyrimai ir planų atmetimai truko metų metus. Greitas įstatymas buvo politinio akligatvio pabaiga, ne nulinis projekto taškas.
Kaip veikė Bazalgette’o perimamoji kanalizacija
Sistemos pagrindą sudarė šeši dideli perimamieji kanalai — trys į šiaurę ir trys į pietus nuo Temzės. Jie kirsdavo senesnius vietinius kanalus ir perimdavo jų srautą dar prieš jam pasiekiant centrinę upės dalį. Nuotekos gravitacija tekėjo į rytus, o žemose vietose garo siurbliai jas pakeldavo į aukštesnį lygį, kad tėkmė galėtų tęstis.
Inžinieriams teko dirbti po tankiai užstatytu miestu, derinti nuolydžius ir apeiti jau esančius pamatus, dujų bei vandens vamzdžius. Į tinklą įtraukti ir kai kurie po žeme paslėpti Londono upeliai, pavyzdžiui, Fleet. Kiaušinio formos kanalų skerspjūvis padėjo išlaikyti didesnį tekėjimo greitį esant mažam srautui, o platesnė viršutinė dalis priimdavo liūčių vandenį.
Institucijos skirtingai skaičiuoja pagrindinių kanalų ilgį, nes vienos nurodo tik perimamuosius ruožus, kitos prideda išleistuvus ar prijungtą tinklą. Civilinių inžinierių institucija mini maždaug 100 mylių šešių perimamųjų kanalų ir apie 450 mylių juos maitinančių kanalų; kituose apibendrinimuose dažnai nurodomos 82 mylios pagrindinių bei daugiau kaip tūkstantis mylių gatvių kanalizacijos. Tai nėra būtinai prieštaravimas — skiriasi kategorijos ir sistemos plėtros momentai.
Milijonai plytų, siurblinės ir naujos Temzės krantinės
Statybos mastas buvo milžiniškas. Civilinių inžinierių institucijos duomenimis, perimamajai sistemai sunaudota apie 318 milijonų plytų ir 670 tūkst. kubinių metrų betono. Plytų mūras turėjo atlaikyti grunto spaudimą, vandens skverbimąsi ir nuolat kintančius srautus. Darbininkai kasė tunelius bei atviras tranšėjas aplinkoje, kur saugos standartai buvo daug menkesni nei šiandien.
Žemose rytinėse vietose pastatytos monumentalios siurblinės. Pietinėje sistemoje Crossness siurblinė oficialiai atidaryta 1865 m. balandžio 4 d.; jos garo mašinos kėlė trijų pagrindinių kanalų nuotekas prieš išleidimą. Šiaurėje Abbey Mills kompleksas, statytas 1865–1868 m., išsiskyrė puošniu geležies ir architektūros deriniu, dėl kurio vėliau pramintas „nuotekų katedra“.
Projektas pakeitė ir matomą miestą. Victoria, Albert ir Chelsea krantinėse po naujomis gatvėmis buvo paslėpti kanalai, o kartu nutiesti kiti inžineriniai tinklai. Atkovota dalis upės pakrantės, pagerintas susisiekimas ir suformuotos viešosios erdvės. Kanalizacija nebuvo izoliuotas vamzdžių projektas: ji perbraižė Temzės kraštą bei Londono transporto struktūrą.
Ar sistema iš karto išvalė Temzę?
Bazalgette’o tinklas pašalino nuotekas iš centrinio Londono, tačiau iš pradžių jų neišvalydavo šiuolaikine prasme. Srautai buvo sukaupiami ir tam tikru potvynio metu išleidžiami žemiau miesto, tikintis, kad Temzė juos nuneš į jūrą. Tai apsaugojo tankiausiai apgyvendintą ruožą ir vandens paėmimo vietas, bet taršą perkėlė rytinėms bendruomenėms bei žemupio ekosistemai.
Ilgainiui tapo aišku, kad upės potvyniai ne visada atliekas išneša pakankamai toli. 1878 m. keleivinio garlaivio „Princess Alice“ katastrofa netoli nuotekų išleidimo vietų parodė, kokia pavojinga tebebuvo aplinka: po susidūrimo į vandenį patekę žmonės atsidūrė smarkiai užterštoje upėje. Nelaimė turėjo daug priežasčių, todėl jos aukų negalima paprastai priskirti vien nuotekoms, bet ji sustiprino valymo reikalavimus.
Vėliau Beckton ir Crossness vietose pradėta nuotekas chemiškai apdoroti bei atskirti dumblą prieš išleidimą. Taigi 1858 m. sprendimas buvo svarbus etapas, o ne galutinis sanitarijos taškas. Jis sukūrė sistemą, kurią buvo galima tobulinti, tačiau nepanaikino visų Temzės taršos problemų vienu statybų etapu.
1866 m. cholera tapo skaudžiu sistemos išbandymu
1866 m., kai didžioji kanalizacijos dalis jau veikė, cholera dar kartą smogė Rytų Londonui. Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo atrodyti kaip naujos sistemos nesėkmė. Tačiau aukos daugiausia telkėsi rajonuose, kurie dar nebuvo visiškai prijungti prie Bazalgette’o tinklo ir gavo užterštą vandenį iš vietos bendrovės.
Protrūkį tyręs medicinos pareigūnas Williamas Farras, anksčiau labiau linkęs į miasmos aiškinimą, susiejo ligą su vandens tiekimu. Tai sustiprino Snow išvadų autoritetą jau po jo mirties. Epidemija parodė ne tai, kad kvapų pašalinimas gydo cholerą, o kad kanalizacijos ir geriamojo vandens sistemų atskyrimas nutraukia fekalinį ligos perdavimo kelią.
Vis dėlto nereikėtų viso Londono sveikatos pagerėjimo priskirti vienam inžinieriui. Prie rezultato prisidėjo vandens paėmimo vietų perkėlimas, geresnis filtravimas, teisinė priežiūra, vietinių kanalų plėtra ir besikeičiantis medicininis supratimas. Bazalgette’o sistema buvo kertinė, tačiau ji veikė platesniame visuomenės sveikatos reformų tinkle.
Genialaus vienišiaus mitas ir tikroji Bazalgette’o reikšmė
Bazalgette’as pagrįstai laikomas vienu svarbiausių Viktorijos laikų inžinierių. Jis sugebėjo paversti fragmentuotą miestą hidrauline sistema, apskaičiuoti nuolydžius, numatyti augantį srautą ir koordinuoti ilgus statybų metus. Jo pasirinkti tvirti, pakankamai dideli kanalai leido tinklui tarnauti gerokai ilgiau, nei galėjo tikėtis pirmieji jo naudotojai.
Tačiau populiarus pasakojimas kartais viską sutraukia į vieną žmogų ir vieną frazę: esą inžinierius tiesiog padvigubino apskaičiuotą vamzdžių skersmenį, nes „tai darysime tik kartą“. Toks posakis dažnai kartojamas be patikimo pirminio šaltinio. Bazalgette’as iš tiesų numatė rezervą ir naudojo racionalius projektavimo kriterijus, bet patraukli citata neturėtų būti pateikiama kaip dokumentuotas jo pareiškimas.
Sistemą sukūrė tarybos nariai, matininkai, architektai, rangovai ir tūkstančiai darbininkų. Ankstesni sanitarijos reformatoriai surinko duomenis, vandens bendrovės keitė tiekimą, o mokesčių mokėtojai dešimtmečius finansavo skolą. Bazalgette’o reikšmė nemažėja pripažinus kolektyvinį darbą. Priešingai, jo talentas geriausiai matomas gebėjime sujungti daugybę institucijų ir techninių dalių į veikiančią visumą.
Ką Didžioji smarvė iš tiesų pakeitė
1858 m. vasara nebuvo pirmas kartas, kai Temzė smirdėjo, ir ne pirmas perspėjimas apie vandens taršą. Dar 1855 m. mokslininkas Michaelas Faraday po kelionės upe laiške spaudai aprašė drumstą vandenį ir perspėjo, kad Londonui nevalia savo upės paversti fermentuojančia kanalizacija. Choleros aukos, inžinierių planai ir sanitarų ataskaitos taip pat seniai rodė krizę.
Didžiosios smarvės išskirtinumas buvo politinis. Ji panaikino atstumą tarp nukentėjusiųjų ir sprendimų priėmėjų. Kai dvokas pasiekė Parlamento langus, infrastruktūros kaina staiga tapo mažesnė už neveikimo kainą. Įstatymas suteikė vienai institucijai aiškesnius įgaliojimus, paskolos mechanizmą ir galimybę pradėti didžiausius darbus.
Ši istorija dažnai naudojama kaip pamoka, kad valdžia veikia tik tada, kai krizę pajunta pati. Tai pagrįsta, bet ne visa išvada. Be ankstesnių žemėlapių, tyrimų, atmestų planų ir sukauptos inžinerinės kompetencijos smarvė būtų galėjusi pagimdyti tik skubias dezodoravimo priemones. Krizė atvėrė langą, tačiau juo pasinaudoti leido jau parengtas projektas.
Nematomos statybų sąnaudos ir nevienodai paskirstyta nauda
Viktorijos laikų iliustracijose kanalizacijos statyba dažnai atrodo kaip tvarkingas plytų mūro triumfas, tačiau realūs darbai buvo sunkūs ir pavojingi. Tuneliuose bei giliose tranšėjose grėsė grunto griūtys, vandens prasiveržimai, dujų sankaupos ir nelaimės dirbant su garo įranga. Tikslaus visų žuvusių ar sužeistų darbininkų skaičiaus patikimi apibendrinimai nepateikia, todėl sensacingų aukų skaičių kartoti būtų neatsakinga. Aišku tai, kad projektas rėmėsi tūkstančių žmonių fiziniu darbu ir to meto saugos priemonėmis.
Nauda taip pat pasiskirstė ne akimirksniu ir ne vienodai. Centriniai bei turtingesni rajonai greičiau pajuto sumažėjusią smarvę ir patogesnį drenažą, o rytinėms bendruomenėms teko nuotekų išleidimo, siurblinių ir pramoninės infrastruktūros kaimynystė. Namų prijungimas prie vietinių kanalų priklausė nuo atskirų statybų, savininkų bei rajonų galimybių. Todėl pagrindinių kanalų atidarymo data nereiškia, kad tą pačią dieną kiekvienas londonietis gavo vienodai saugią sanitariją.
Šis socialinis skirtumas padeda suprasti, kodėl 1866 m. cholera dar galėjo smogti Rytų Londonui. Magistralinė infrastruktūra buvo būtina, bet jos sveikatos nauda pasiekdavo gyventojus tik tada, kai veikė visa grandinė: namo nuotekų vamzdis, vietinis kanalas, perimamasis kolektorius, patikimas siurbimas ir atskiras švaraus vandens tiekimas. Didžioji smarvė pradėjo miesto masto transformaciją, tačiau visuotinė apsauga buvo ilgesnis procesas nei iškilmingas vienos siurblinės atidarymas.
Išvada: klaidinga baimė, teisinga infrastruktūra
Didžioji Londono smarvė buvo jutiminė ilgai brendusios miesto krizės viršūnė. Sparčiai auganti sostinė pylė buitines ir pramonines atliekas į upę, kuri kartu maitino vandens tiekimo sistemą. Karšta 1858 m. vasara pavertė užterštą Temzę tokiu nepakeliamu kaimynu, kad politinis delsimas tapo neįmanomas.
Parlamentarai klydo manydami, kad pats dvokas neša cholerą. Vis dėlto jų finansuota kanalizacija padarė tai, ko reikėjo kovai su vandeniu plintančia liga: perėmė nuotekas ir nukreipė jas toliau nuo centrinio miesto bei geriamojo vandens šaltinių. 1866 m. protrūkis dar neaptarnautoje Rytų Londono dalyje skaudžiai patvirtino šio atskyrimo svarbą.
Bazalgette’o darbas nebuvo vienišo genijaus akimirksnis, o dešimtmečius trukusių debatų, nesėkmių, įstatymų ir kolektyvinių statybų rezultatas. Sistema iš pradžių perkėlė, o ne visiškai išvalė nuotekas, todėl ją teko plėsti ir tobulinti. Tačiau jos pagrindinis principas pakeitė Londoną: visuomenės sveikata tapo ne privataus namų ūkio, o viso miesto infrastruktūros uždaviniu.
Parašykite komentarą